Taigi, ka tik islydejau svecius is Norvegijos, biznio partnerius, taip sakant. Vienas is ju, su kuriuo pastoviai bendrauju, ir uzklause manes: kaip tavo santuokinis gyvenimas ? As ir praskydau, net apsiverkiau, pasakiau, kad skiriames...

Zodziu, pastaciau zmogu i nemalonia padeti... jie puole mane guosti, raminti, sako, kad is karto pamate, kad as ne tokia ,kaip visad, vadinasi, man ant veido parasyta, kad as nelaiminga, kad man sirdi skauda ir pan. Tikrai patikino, kad mes su vyru visiskos priesingybes ir pasiule savo pagalba, jei reikes kokiu klausimu

Na, vyras jis vedes, turi nuostabia seima, ir as dziaugiuosi, bet mes turime labai daug bendro, ka jis pats pripazysta, todel labai atvirai pasisnekejom apie mano ir jo gyvenima. Klausia, ar neturiu ko kito, sakau, kad ne. Paklause, kokio partnerio noreciau ir pan. Pradejo mastyti apie savo laisvus draugus, kuris cia man tiktu... zodziu, buvo

Po to pokalbio pasijutau kazkaip tvirciau, supratau, kad yra artimu draugu, palaikanciu mane siuo momentu. Supratau, kad darau teisinga sprendima. Jam pribrendau. Tai nera galutinis issiskyrimas be teises susilipdyti is naujo, bet turi nemazai laiko nuteketi, nemazai kas pasikeisti, kol mano sirdis suminkstes, o jei sio issiskyrimo zingsnio nezengsiu, tai zinau vienas -taip niekas ir nepasikeis.