Ar reikia "lupti" vaiką?

susimastyti, kodel taip yra.
gali buti kelios priezastys, viena is dazniausiu - tevai reikalauja is vaiko tokiu dalyku, kuriu vaikas pagal savo amziu ir branda tiesiog negali padaryti. kita labai dazna - tevai perdetai kontroliuoja vaika, ir jis priesinasi tai kontrolei.
paminejau tik du dalykus, ju gali buti gerokai daugiau.
svarbiausia - imti ir susimastyti apie savo santykius su vaiku, koki zmogu norime isauginti, ar tai, ka siandien darome, pades vaikui ateityje tapti tokiu zmogumi, kokiu ji norime matyti.

Jezau, kiek briedo prisiskaičiau per visus 49 psl... auklėti žodžiais, auklėti diržu... Kaip kažkada pasakė Tėvas Stanislovas-gerbiami tėveliai, jūs galite savo vaikus auklėti kiek sveikatos turite, galite visai neauklėti, jie vis tiek užaugs tokie pat kaip ir jūs, tai yra kokį jam gyvenimo pavyzdį parodysit.
Visiškai sutinku su ta nuomone, kad geriau vieną kart žabinės duot už padarytą blogą darbą, nei tūkstančius kartų kalti "zababonus". Mamytes brangiosios, pačios susimąstykit kiek yra veiksmingas tas kalimas :"nedaryk to,neimk šito,neik ten ir ten". Veiksmingas tik tol kol jūs stovite šalia ir "kalate". O kas bus, jei bent akimirką jūsų nebus šalia? Jei vakui kils noras padaryt ką nors tokio, apie ką jūs pačios niekada nepagalvojote jam paminėti? Tarkim sugalvos su degtukais pažaist? Pažiūrėt pro balkoną kaip paukšteliai pypauja? Mamos šalia nėra, "kalimo" nėra, pačiam savisaugos instinkto irgi nėra -vadinasi galima...
Yra ir kita bėda - labai intensyviai beauklėjančiosios savo vaikus taip tiki savo supergaliomis, kad nebemato realybės. Namie "auklėjamas" vaikas galbūt ir elgiasi gerai, nes negali pasipriešint "moraliniam terorizmui", bet užtenka jam išeit į kiemą... Tada pasirodo tikru savo gražumu ir kartais išlieja tą agresiją, kurios namie negali parodyt. Ir tada pabandykit jūs tai "superauklei" pasakyti kad jos vaikas ką nors blogo padarė :"negali būti, jūs meluojate, MANO vaikas toks gerutis,švelnutis, jis NIEKADA to nepadarytų, jis gi gerai IŠAUKLĖTAS".
Vat jums ir atsakymas iš kur išlepintas ir niekad nemuštas vaikas pauglystėj sėda į kaliūzę. Todėl kad jis nuo pat gimimo jautėsi pasaulio dievas , niekad nebuvo baudžiamas už nieką, o tik nuolat ginamas, net kai yra tikrai kaltas.

tu cia labai teisi.
per daug kontroliuojamas vaikas ismoksta paklusti. o isejes i kiema irgi klauso - tik jau ne tevams, o bendraamziams su visomis is to isplaukianciomis pasekmemis.

iseitis - apskritai atsisakyti vaiku elgesio kontroles bausmemis (tiek fizinemis, tiek psichologinemis) ar paskatinimais (tiek materialiais, tiek zodiniais). vietoje to, kurti su vaiku pagarba, bendradarbiavimu, tarpusavio supratimu ir meile grindziamus santykius.

Aš, manau dauguma tėvų apie tai mąsto: ir tie kurie auklėja moralais ir tie, kurie auklėja diržu ir tie ir tie, siekia gero rezultato, tik būdai skirtingi

vadinasi, pasirinktas netinkamas metodas
ir "moralai", ir "dirzas", ir "paskatinimai" - atspindi viena ir ta pati poziuri i vaika. visos tos "priemones" koncentruojasi ne i vaiko asmeni kaip visuma, o i vaiko elgesi, ir remiasi prielaida, kad nekontroliuojamas vaikas "uzlips ant galvos".

manyciau kartais reikalinga,nes ir biblijoje parasyta lenk medi pakol jaunas,dabartines vaiku"teises'leidzia auginti blogus vaikus nes jiems viskas galima,nesakau kad butina dauzyt iki...bet profilaktiskai pliaukstelet reikia,nes ne visi supranta kai graziai aiskini pradeda is to visko tyciotis,o kaip bebutu vyresnius turi gerbti ir klausyti

biblija daro prielaida, kad zmogus is prigimties nuodemingas, blogas. ar manote, kad mazi vaikai is prigimties blogi, todel juos reikia tramdyti?

Taip, jei nekontroliuosi, tai užlips.
Pasakysiu atvirai, kuo daugiau tų protingų knygų skaitau, tuo daugiau su vaikais nesusitvarkau Nesupraskit neteisingai: diržo neduodu, - nors, meluoju, prieš pusę metų lupti gavo, jei bus įdomu priežastį pasakysiu . Ypatingų ilgų moralų neskaitau. Nors, vėl meluoju, - kai reikia skaitau Tiesiog visus metodus dalinu pusiau. Ir gaunasi, geriausiai.

Nesuprantu, kuom išvarymas iš kambario žeidžia jo didenybės VAIKO asmenybę??? Gal, per daug jau mes aukštinam tuos vaikus?

kaip suprantame tą kontorlę ir apie kokio amžiaus vaiką kalbame mažą vaiką net trumpam palikt be priežiūros gali būti pavojinga.


nelygu kaip ir kokia proga taip daroma.
o dėl "aukštinimo" -- vaikas yra ŽMOGUS. pabandykit suduoti suaugusiam žmogui (ne savigynos tikslais).

o ka daryti jei sakai vaikui kad negalima pvz piesti ant lovos aiskini kad taip nieks nepesia piesti reikia ant lapo parodai ,kartu papiesi ,o jis apsisukdamas po dienos ,tau nematant vel pripiesia ,
ka daryti ,kaip elgtis ?

mano vaikinas labai padykes ,klausyt neklauso ,namie dar dar bet uz namu duru isvis sunku susitvarkyti

na, taip, maza vaika reikia priziureti, kad butu saugus - ty., nenukristu nuo laiptu ar neuzsiverstu verdancio puodo ant galvos. bet nereikia jo kontroliuoti - pvz, ka ir kaip jis zaidzia, ar nori mums padeti, kiek ir kada valgo, kaip eina i tualeta etc etc.


papasakosiu pavyzdi apie kontrole ir pasitikejima.

cia tikras nutikimas is knygos, kuria neseniai skaiciau.
japonijoje mokytojas su mokiniais per gamtos pamoka isejo i parka. vienas vaikas pasiciupo akmeni. mokytojas priejo prie berniuko, paeme is jo ranku ta akmeni, pridejo prie jo galvos sakydamas, kad neatsargiai mestas akmuo gali uzgauti, ir ... grazino akmeni vaikui.

suprantat, to mokytojo prielaida yra, kad vaikas yra geras, kad neturi jokiu piktu ketinimu - bet jam gali trukti patirties ir gebejimo numatyti savo veiksmu pasekmes. todel jis parode, kas gali atsitikti neatsargiai metus akmeni - ir grazino ta akmeni berniukui, parodydamas, kad juo pasitiki, ji gerbia ir tiki, kad vaikas nesuzeis draugu.


vadinasi, vaikai is prigimties blogi? amoralus?



ne, kaip tik atvirksciai - vaikus mes per mazai vertiname ir gerbiame, nelaikome ju zmonemis, neatsizvelgiame i ju jausmus. reikalaujame, kad butu "geri" - ty butu kuo maziau pastebimi ir keltu kuo maziau rupesciu suaugusiesiems. bet ar negerbdami vaiko, nesirupindami, ka jis jaucia, reikalaudami tik paklusnumo, bausdami galime isauginti zmogu, kuris jaus savo verte, jausis saugus, bus jautrus aplinkiniams, savarankiskas, smalsus, etc?

isvarymas is kambario yra bausme. kaip ir bet kokia kita bausme, ji zeidzia vaiko asmenybe. vaikai is musu nori vienintelio svarbiausio dalyko - meiles. ir yra pasiruose viska padaryti, kad butu mylimi. ar etiska manipuliuoti vaikais naudojantis ju priklausomybe nuo musu? isvarydami maza vaika i kita kambari (skirdami vadinamaji taime-out'a), vaika baudziame atimdami is jo pati svarbiausia dalyka - savo meile. taip, tokiu budu galime pakeisti vaiko elgesi, ty pasieksime paklusnumo ar pan., bet kartu giliai suzeisime ji kaip asmenybe, ismokydami, kad zmogus gali buti mylimas tik tada, kai daro ko is jo nori, o jeigu nedaro - tada jo nemyli...





visu pirma, jei vaikas piesia ant SAVO lovos - tai kokia beda?

jei tau tikrai tas piesimas nepakenciamas, pasikalbek su vaiku. paklausk, kodel jam patinka piesti ant lovos? ka jis ten piesia? kur dar galetu/noretu piesti? kartu sudarykite sarasa vietu, kur GALIMA piesti (tu rimtu veidu ant popieriaus lapo surasyk visas pasiulytas idejas). paskui galit kai kurias is tu vietu isbraukti (jei jos nepriimtinos piesimui).
tiketina, kad vaikas nebejaus poreikio tau priesintis tada, kai jo nuomone bus isklausyta ir jausis dalyvaujantis priimant sprendima.

beje, kadangi tavo vaikas dar maziukas, tai nesitikek, kad jis grieztai laikysis taisykles. jis dar mazas - gali uzsizaisti, uzmirsti.



tu kalbi apie treju metu berniuka - greiciausiai jam dar nesibaigusi treciuju metu krize, pasipriesinimas, neklausymas, darymas atvirksciai yra tipinis tokio amziaus vaiku elgesys. suprask, jam ir paciam sunku - jis turi tapti savarankiskas, nori viska daryti pats, bet kartu dar ne viska pajegia ir patiria atsiskyrimo nerima. savo jausmu jis nesuvokia, negali paaiskinti - bet parodo priestaringu elgesiu, neklusnumu.
turek kantrybes. jis taip elgiasi ne todel, kad nori tave paerzinti (tiesa sakant, jis net nesugeba numatyti, ka tu galvoji, ka jauti del jo veiksmu). jis neklusnus, nes yra tiesiog normalus treju metu vaikas.

Oi, ir vėl tas pats Visi žinom, kad vaikas yra žmogus, ir nereikia, pastoviai kišti "trenkit suaugusiam ir pamatysit" Suaugęs atsakingas už savo veiksmus, vaikus gi reikia pamokyti, užvesti ant kelio ir pan. Bet, kartais vesk, nevedęs, kalbėk nekalbėjęs nepadeda.

Papasakosiu ir aš istoriją, kaip Ragnez. Pradėjo dičkis lankyti mokyklą. Einant is
mokyklos įprato bėgti nuo manęs. Na, kaip nuo lenciūgo nutrūkęs. Tuo metu, kai einame, gatvėse laaabai daug žmonių, visi makaluojasi tarpusavyje, šalia yra labai judri gatvė. Dar vieną ypač judrią gatvę reikia pereiti. Porą mėnėsių šnekėjomės, kad nebėgtų nuo manęs toli, gali pasiklysti, gali kas nors pagauti, gali netikėtai į gatvę išbėgti ir t.t. ir pan, tariamės, kad jei nori dar siusti užeisim į parką, arba galės bėgti saugioje vietoje. Kartais būdavo bėga, kartais pavyksta gražiai šalia eiti. Aš, beje, einu su mažiuku vežime. Kol vieną dieną, iš inercijos su kita vaikų gauja, pabėgo nuo manęs, t.y. pradėjo su jais bėgti, lėkė, lėkė, kol sugalvojo atsisukti, manęs nebėra... Per kokias tris minutes aš jį susiradau. Laaaabai ilgai namie šnekėjomės. Kitą dieną, tik išėjus į gatvę... bėgomis.... ir matau, kad bėga, nesustoja, neatsisuka. Jau greitai ir gatvę reikės pereidinėti. Aš, irgi su tuo vežimu bėgt, rėkt per visą gatvę, kad sustotų, o jam aišku fantastika ir per žmonių kiekį net negirdi žmonės perjungė šviesoforą, tai jis kaip tik ant žalio užtaikė, ir beveik namo parbėgo... net neatsisukdamas.
Taip, parėjusi namo, daviau diržo. Širdį skaudėjo. Po to laaabai ilgai apsikabinę šnekėjomės. Bet, nesigailiu to diržo, todėl, kad šiai dienai, po tokių jo bėgiojimų, gal gailėčiausi, kad nebeturiu vaiko