QUOTE(Yo-yo @ 2005 12 08, 01:57)
Man labai gaila, bet kartais savo vaiką lupu. Nepavyksta kitaip. Sunkokas vaiko charakteris, mano nuovargis, nežinojimas kaip pasielgti ar tiesiog bejėgiškumas... Kartais tiesiog nepavyksta kitaip, nors kiekvieną rytą atsikeliu nusiteikusi pozityviai, mintyse sau pažadu tvardytis...
Gal atidarom naują temą, kurioje galėtume padiskutuoti ne apie tai ar reikia lupti, bet kaip nelupti vaiko?
Pavydžiu toms mamoms kantrybės, sumanumo ar dar kaži ko, kas leidžia joms pasakyti : aš niekad nesu mušusi savo vaiko. Deja, aš karštakošė... Mušu ne dėl to, kad tai auklėjimo būdas, bet todėl, kad nesusitvardau. Žinot, kai kurios čia sako, kad mušimu stipresnis išreiškia savo valią silpnesniam, atseit muša vaiką, o prieš stipresnį rankos nepakelia. Anaiptol. Aš kumščiais išsiliečiau ir ant gerokai stipresnio už mane asmens, jeigu jis taip pat kaip vaikas "ėstų" nervus. Jeigu persekiotų mane erzindamas ir vis nesiliautų prašomas, manau kad gautų.
Manau, kad kartais iš kantrybės vedantis vaikų elgesys yra tolygus psicologiniam smurtui.
Gal atidarom naują temą, kurioje galėtume padiskutuoti ne apie tai ar reikia lupti, bet kaip nelupti vaiko?
Pavydžiu toms mamoms kantrybės, sumanumo ar dar kaži ko, kas leidžia joms pasakyti : aš niekad nesu mušusi savo vaiko. Deja, aš karštakošė... Mušu ne dėl to, kad tai auklėjimo būdas, bet todėl, kad nesusitvardau. Žinot, kai kurios čia sako, kad mušimu stipresnis išreiškia savo valią silpnesniam, atseit muša vaiką, o prieš stipresnį rankos nepakelia. Anaiptol. Aš kumščiais išsiliečiau ir ant gerokai stipresnio už mane asmens, jeigu jis taip pat kaip vaikas "ėstų" nervus. Jeigu persekiotų mane erzindamas ir vis nesiliautų prašomas, manau kad gautų.
Manau, kad kartais iš kantrybės vedantis vaikų elgesys yra tolygus psicologiniam smurtui.



