Pasidalinsiu ir aš savo paritimi, turiu ką palygint.Pirmą dukrytę gimdžiau prieš 3 metus natūraliai.Smarkiai plyšau,po gimdymo siaubingai skaudėjo nugarą, vos apsiversdavau, mėnėsį laiko šlubavau, negalėjau pasilenkti.Žodžiu buvo sunku. Tačiau jau po metų, nutarėm planuot ir antrą leliuką (pirmosios gana ilgai laukėm, tai nesitikėjom, kad viskas pavyks taip greitai).O pastojau labai greitai.Nėštumas sklandus.Jau prieš 3 mėnesius susipirkau viską, kas palengvintų skausmą po gimdymo.Bet pasirodo mūsų mergina visai nesiruošė verstis.Sėdėjo atsisėdus ir galvos lauk kišti nemąstė- krizė

. Nors prižiūrinti gydytoja siūlė gimdyt natūraliai ir su sėdmenine pirmieiga, pasikonsultavus su kita gydytoja, pasiskaičius čia, nusprendžiau nerizikuot savo mažyle ir susitariau dėl planinės operacijos.Bijojau beproto (visko čia prisiskaičiau), niekada jokios operacijos nebuvau turėjus, o čia dar gi ir narkozė nepilna, tik spinalinė nejautra.Su ašarom glosčiau miegančią vyresnėlę. Tą rytą važiavau ne gimdyt, o mirt

. Taip bijojau to cezario. Bet viskas baigėsi puikiai

. Operacija truko apie valandą.Negali sakyt, kad skaudėjo, bet nemalonų spaudimą jaučiau, kol ištraukė mažylę.Parodė dukrytę, davė pabučiuot, ir išnešė tėčiui.Kai atvežė į renimaciją atnešė pamaitint dukrytę.Bet jaučiausi puikiai, naktį net nedaviau jos niekur neštis sesutei.Pienas tiesa sunkokai radosi, teko duot šiek tiek mišinėlių (pirmas 2 dienas), bet kai atsirado, išmaitinau pati iki metų laiko .

O pirmą dukrytę (gimusią natūraliai), maitinau tik 3 savaites (to pienuko taip ir neatsirado). Iš ligoninės išsiprašiau po 3 dienų, o sekančią dieną puoliau gamint pietus.Ir visai neskaudėjo nugaros (nors po natūralaus gimdymo, gydytoja aiškino, kad skauda dėl to, kad buvo pasikeitus stubuto padėtis, o nugaros raumenys mano silpnoki- nesamonė)Mano randas užgijo puikiai, jau po pusės metų atsigavo pilvo apačia.(Tiesa- man PC nieko nekainavo, turim principingą gydytoją, kuri dirba už algą.Atsidėkodami nunešėm gėlių)
O ir meilė abiems dukterims vienoda (čia buvau skaičius, kad gali mažiau mylėti vaiką, jei cezrį daro- kvailystė). Tiesa- mano cezarinukę ilgai kankino diegliukai (iki 7 mėnesių amžiaus), o su pirmąja visai tokių bėdų neturėjom.Bet ta teorija, kad vaikas gimęs po cezario nemokės kovoti ir norės viską lengvai gauti mums jau dabar nepasiteisina

.Mažoji tokia kovinga- nieko iš jos neatimsi, nieko ji nebijo, yra beproto atkakli ir atsargi.
Dalinuosi patirtimi, nes noriu nuramint mamytes, kurios priverstos rinktis cezarį, bet labai jo bijo. Man ši operacija suteikė daugiau teigiamų emocijų nei natūralus gimdymas.Bet niekada jos nesirinkčiau, vien dėl to, kad bijau gimdyt.Cezario aš bijojau labiau.