Labai ilgai bandžiau prisiminti kaip ten viskas klostėsi su kvepalais mano gyvenime
Mama kvepalų nenaudojo. Kaip ir kosmetikos. Tik būtinasias higienos priemones, taigi aš neturiu jokio kvapo, apie kurį galėčiau sentimentaliai atsidusus pasakyt "ach, kai buvau maža, mano mama turėjo kvepalus X, kaip man jie kvepėjo..."
Lygiai taip pat aš nelaikau kvepalais tų lenkiškų, turkiškų ir kt. birzgalų, kuriuos perestroikos ir pirmais nepriklausomybės laikais pirkaliojom su draugėm visokiuose univermaguose, mugėse ir t.t.
Iš studentiškų laikų pamenu Dzintars kvapus, bet jų niekada nemėgau
TAIGI,
mano pačios sąminingi ir visiškai nuosavai savarankiškai įsigyti kvepalai buvo
Cacharel LOULOU
Juos man 1993 m. rudenį iš Prancūzijos atsiuntė mergina, su kuria tų metų vasarą susipažinau vienam tarptautiniam renginy Lietuvoj.
Nuo tada Lou Lou visada yra mano stalčiuje - tik baigiu vienus, įsigyju kitus.