Kūdikis ir šuo namuose

Laikiau, laikau ir laikysiu šunį toliau. iš esmės net nebuvo kilusi mintis atsikratyti vienu šeimos nariu žinoma, labai priklauso nuo šuns charakterio, elgesio, prisirišimo ir t.t. pvz. aš namie laikau prancūzų buldogą nedominuojančio charakterio, todėl niekuomet nebuvo problemų. aišku, atsirado naujos taisyklės, pvz. negalima šokti ant baldų, laižyti vaikučio veido ir pan.

Pas mus du suniukai namuose tik gimus dukrytei, parodeme, t.y. supazindinome ir viskas. Jie savaime susidraugavo ir net labai saugodavo maziuke. Zodziu, jokiu problemu

abu vaikai gimė ir auga, o namuose šunys (ir ne tik). Nesupratau ir nesuprasiu, kaip galima atiduot gyvūną gimus vaikui (nebent yra tikrai objektyvios priežastys, o ne tik pasvaičiojimai).

Kaip jau buvo minėta - šunims irgi reikia paaiškinti apie naująjį šeimpos narį, pristatyti, parodyti ir stebėti.

kas čia per nesąmonė apie atidavimą šuns gimus vaikui taip gali pasiėlgt tik labai neatsakingas žmogus.

šuo priims vaikelį gerai jis jis jus laiko šeimininku tikruoju gaujos (šeimos vadu), jei jis laiko save aukštesniu už jus problemų kilti gali, bet tai yra jūsų auklėjimo problema

Nu cia is kurios puses paziuresi, koks tas suo ir kaip priziurimas. Zinau viena pavyzdi kaip laikomi sunys kambary, ir kartu vaikelis (jam jau virs 3metuku), tai kambariai baisiai smirdi, kilimu rastu per plaukus nesimato. Zodziu baisiai nepriziurimas tas suo (vilksunis), ir baisu net nuvaziuot su savo vaiku i svecius, o ka kalbet apie ten auganti vaika
Bet jei suo priziurimas,svarus, kvapas minimalus o ne smarve, tai manau vaikeliui tik smagiau augti su gyvunu. Pati noreciau kad buciau isigijusi suni, dar kai laukiausi pirmojo.

tai čia gal daugiau reikėtų kalbėt apie tvarką ir netvarką-jei vaiko tėvai apsikiautę,tai gyvūno atidavimas mažai kuo padės. Beje,čia jums atrodo baisu tokia situacija,bet jei tas vaikas,augantis tarp šuns plaukų ir sveikas ir laimingas,tai ko daugiau norėt?

jei jis augtu sveikas ir laimingas tai tikrai nesvarbu nors ir tarp tarakonu tada auga deja vaikas sutraumuotas psichiskai. Mama 14m pagimde ir numete savo tevams, o tie tevai ir sutraumavo ta vaika, baisu net ziuret.

Turiu namie du šuniukus ir katiną - nė minties nebuvo atsisakyti bent vieno Lelytė pratinasi prie lojimo, net nepabunda. Alergijos irgi nematyti

tai tame ir esmė,kad ne šunyje čia visas reikalas. Čia žmogus klausia kaip elgtis laukiant leliuko ir turint šunį. Ir nemanau,ka temos autrė kokia ten neatsakinga, ir t.t.

sveikos,
tikrai nezadu savo mazojo suniuko ar katino atiduoti kam nors.., Gink dieve, manau, vaikas augdamas su gyvunais, ugdosi meile jiems, neskriaus ju uzauges jei bus supamas ju meiles. Juk dazniausiai gyvunai i mazaji seimos nari ziuri kaip i globotini, ypac pateles... Kai vaikiukas paauga butent gyvuna reikia nuo jo saugot, kad neuzgautu tempdamas uz ausu ar nosies
Augdamas mamos pilvelyje, vaikiukas jau pripranta prie gyvunu, todel svariai prisiziureint alergijos sansas tikrai mazesnis nei gyvenant be ju
Rupi man , kad mano suniukas, kuris tikras lepunas mano, nepergyventu labai, nes demesio jam tikrai smarkiai sumazes, todel laisvomis minutemis butinai skirsiu demesio ir jam!

auginu lepuneli taksiuka kuris mane laaabai saugo ir pavydi.... zinau kad gali buti problemu, bet jei nebus agresyvus tai tikrai neatiduosiu (na o jei ir atiduosiu tai gyvens pas mano tevus kitoj namo pusej, kur tikrai juo pasirupins ). labai tikiuosi kad pavyks to isvengti, kiekviena laisva minutele skirsiu savo augintiniui. pratinsiu prie vaikucio nuo pat pirmu dienu, aisku imdamasi visu atsarginiu priemoniu. Kazkokiu budu mano vyra jis prieme nuo pat pirmos dienos manau gyvunai jaucia, kam priklauso seiminko sirdis na o kaip seksis pranesiu lapkricio gale

ir tik nereikia tų šunų lepinti ar gailėti . šuniui nei taisyklių, nei meilės nei žaidimų kiekis atsiradus vaikui neturėtų keistis, tada ir problemų nebus. o jei iki gimdymo lepinsit, auginsit kaip nuosavą vaiką, viską leisit, (tarkim lipti ant lovos), nešiosit ant rankų, o po gimdymo staiga nebe, tai jam bus stresas ir jis tikrai jaus pavydą, o naujas gyventojas jam atrodys konkurentas. tad nuo pat pradžių, kaip jau sakė, šuo pagal statusą turi būti žemiausias gaujos narys ir aiškiai žinoti savo vietą.
pas mus šuo atsirado metais anksčiau nei vaikas, nuo pat pradžių neleidau miegamajam ant lovos lipti, nebent tik išimtinais atvejais, su mano žodiniu leidimu (kvietimu) . daug ko išmokiau tad apskritai su elgesiu ir klusnumu problemų nėra. šuo nedidelio ūgio, su plaukais irgi problemų nėr, nes ji visai nesišeria (veislė tokia, triminguojama), vaikui alergijos jokios, o gimus vaikui šuo dar išmoko kentėti ir neloti, kai kažkas beldžia ar skambina į duris o jei reikia net vaikščioti tyliai sutraukus nagučius.. o paaugus vaikui neatiminėti iš rankų sausainių
su kūdikio supažindinimu ir pristatymu jau sunkiau, reikia stebėti ir gerai pažinoti šunį. kiekvienam kitoks metodas tinka. maniškė, nors ir kalė, į vaiką pradžioj žiūrėjo giliai nustebus ir kaip į grobį - t.y. į gyvūną, kuris vos tik padaro staigesnį judesį yra jos puolamas. ir taip sykį ji tikrai bandė (tebūnie ir žaidimo forma) čiupti vaiko ranką, kai šis būdamas man ant rankų staigiai mostelėjo.. bet aš buvau greitesnė (jau mačiau iš šuns akių kad taip bus) ir staigiai čiupus už pakarpos taip papurčiau ją, kad praktiškai apverčiau ją ore, buvau natūraliai labai įpykus. nuo to laiko jai viskas tapo aišku. ir jokių problemų ir vienus palikdavau ramiausiai. tiesa, lygiai taip pat ginu šunį nuo vaiko, neleidžiu tampyti, erzinti, mušti, atiminėti maistą, ar stumti ją iš jos guolio. tad šuo manim pasitiki, ir jei būna "kankinamas" vaiko, nieko nedaro, o kantriai laukia, kada aš pastebėsiu ir išgelbėsiu ją.
žodžiu turi būti aiški tvarka (nusibrėžkite ribas kas galima, o kas ne), pasitikėjimas ir meilė (išmintinga meilė, o ne meilė seilė )
mūsų nieks neatkalbinėjo, nors baimių visokių ir man buvo, labiausiai bijojau jei bus vaikas alergiškas ir reiks šuns atsisakyt . bet aplinkui juk daugybė pavyzdžių, kaip puikiai po vienu stogu gyvena ir kūdikiai ir šunys tad tikrai nieko baisaus ir sudėtingo.
dabar tarp vaiko ir šuns kol kas nėra didelės ir ryškios draugystės (kad ir bendrų užsiėmimų pvz), bet vaikas vardindamas šeimos narius visada pamini šunį, o šuo ryte visada atbėga pažiūrėti ir pasisveikinti kai keliasi vaikas..


tai nuo to ir reikėjo pradėti, o ne nuo šuns plaukų..