svajam vaikui taip neleisciau is manes isdivalkiu daryti,gautu i rura ir gultu i lova.
manau vaikas per daug islepintas,reiktu dirziuko. svajam vaikui taip neleisciau is manes isdivalkiu daryti,gautu i rura ir gultu i lova.
svajam vaikui taip neleisciau is manes isdivalkiu daryti,gautu i rura ir gultu i lova.
QUOTE(Adeliukas @ 2008 01 02, 00:22)
Sveikos.
Visada norejau tureti tris keturis vaikus. Nuo vienuolikos metu jau sugebedavau priziureti pusseseres vaikus. Man nebijodavo palikti vaiku niekas, nes visada susitvarkydavau. Vaikus mylejau labai ir dabar juos myliu, bet kad su savo vaiku nesusitvarkysiu tai negalvojau. Musu vaikas buvo labai laukiamas. Nescia budama neturejau jokiu stresu, darbas buvo lengvas, daug ilsejausi, lankiau nesciuju paskaitas. ruosiausi vaikeliui kaip ir visos mamos. Gime musu sunelis. Pirmas menuo buvo gan lengvas. Sunukas paverkdavo, bet kaip ir visi vaikai verkia. Pati maitinau tai stengdavausi duoti MP kada nori. Bet kuo jis augo tuo ir verkimu buvo daugiau. Galvojom kad pilvukas. Tai as laikiausi spec.dietos penkis menesius. Taip gyd. patare. Sunus vis verke ir verke. Dziaugiuosi kad naktim tik tris, keturis kartus tesikeldavo, o pamaitinus uzmigdavo. Bet diena budavo kosmaras. Neverkdavo tik kai valgydavo ar miegodavo. Lauke vezimelyje nebudavo( tik pirmus tris men). Po to turedavau imti lauk is vezimelio ir nesiotis, nes rekdavo nesavu balsu. O vaikui tai reikia gryno oro tai ir nesiodavau.
Jau net neatsimenu kiek kartu kvieciau greitaja. Sunus pradedavo spiegti ir nebezinodavau ka daryti. Ko mes tik nedarem. Pas visus gyditojus vezem. Nieko nerasdavo. Visi sake turi isaugti. Vieni sake kai sueis keturi menesiai nurimsta vaikai. Kiti, kad po puses metu, kiti sake, kad jau po metu tikrai. dabar sunui du metai ir nera buve ne vienos dienos kad neverktu ir ne vienos ismiegotos nakties.
Zinau kad manes nesupras tos kurios augina ramius vaikus( zinau is patirties). Bet auginti neramu vaika yra labai sunku. As dziaugiuosi kad jis sveikas, kad viskas normaliai, bet kad uzeina jam isterija negalvoji apie tai kad kitiems sunkiau, tada galvoji apie savas bedas.
Paprasciausiai mes su vyru pavargom nuo tevystes. Lankemes ir pas psihologus ir vaistus gerem ir vaikui davem "sedativ". Bet kol duodavom lyg ir gerai. Tik nustodavom ir vel tas pats. Gyditoja stipresniu nenori duot. kaip pazystama nerekomenduoja. Kai jau labai blogai duodam "relanium". Bet jis nera geras vaistas tai nepiknaudziaujam.
Vyras man sako, kad turbut daugiau vaiku nebus. Is tikruju labai pavarge esam. Abu dirbam, vyras pilna diena as puse, tai laiko vaikui lieka daug. Visa laika su juo uzsiimam. Skiriam jam labai daug demesio. Net kiti draugai sako, kad dar nemate kad tiek su vaiku uzsiimtu kas nors. Vaziuojam visur. Susirandam pramogu visokiu. Bandom isijauti ko vaikas nori. Bet kartais atrodo viskas veltui. jam viskas negerai jis zyzia zyzia ir zyzia. Kartais praverkia po valanda ar daugiau nesustodamas. As jau viska isbandziau ir geruoju ir bloguoju, niekas nepadeda. Dabar stengiuosi iseiti i kita kambari kai isterikuoja kazkaip geriau. Stengiuosi buti ir griezta mama, bet ir daug ka jam leidziam, bet kur reikia tai drausminu. Net nezinau kur as suklydau ir ka ne taip padariau.
As tiek demesio jam skiriu, kad save visai esu pamirsusi. Esu visai pasikeitusi. Kai anksciau buvau labai linksmas zmogus dabar visai kitokia. Susigadinau nervus, skrandi (nuo dietos kol maitinau), turiu problemu su nugara nuo nesiojimo vaiko.
Vaiko tai as nekaltinu, ji be galo myliu. Tik ne tokia motinyste isivaizdavau. Rasau toms kurios augina neramius vaikus, kad nebutu vienos issipasakokit.
Visada norejau tureti tris keturis vaikus. Nuo vienuolikos metu jau sugebedavau priziureti pusseseres vaikus. Man nebijodavo palikti vaiku niekas, nes visada susitvarkydavau. Vaikus mylejau labai ir dabar juos myliu, bet kad su savo vaiku nesusitvarkysiu tai negalvojau. Musu vaikas buvo labai laukiamas. Nescia budama neturejau jokiu stresu, darbas buvo lengvas, daug ilsejausi, lankiau nesciuju paskaitas. ruosiausi vaikeliui kaip ir visos mamos. Gime musu sunelis. Pirmas menuo buvo gan lengvas. Sunukas paverkdavo, bet kaip ir visi vaikai verkia. Pati maitinau tai stengdavausi duoti MP kada nori. Bet kuo jis augo tuo ir verkimu buvo daugiau. Galvojom kad pilvukas. Tai as laikiausi spec.dietos penkis menesius. Taip gyd. patare. Sunus vis verke ir verke. Dziaugiuosi kad naktim tik tris, keturis kartus tesikeldavo, o pamaitinus uzmigdavo. Bet diena budavo kosmaras. Neverkdavo tik kai valgydavo ar miegodavo. Lauke vezimelyje nebudavo( tik pirmus tris men). Po to turedavau imti lauk is vezimelio ir nesiotis, nes rekdavo nesavu balsu. O vaikui tai reikia gryno oro tai ir nesiodavau.
Jau net neatsimenu kiek kartu kvieciau greitaja. Sunus pradedavo spiegti ir nebezinodavau ka daryti. Ko mes tik nedarem. Pas visus gyditojus vezem. Nieko nerasdavo. Visi sake turi isaugti. Vieni sake kai sueis keturi menesiai nurimsta vaikai. Kiti, kad po puses metu, kiti sake, kad jau po metu tikrai. dabar sunui du metai ir nera buve ne vienos dienos kad neverktu ir ne vienos ismiegotos nakties.
Zinau kad manes nesupras tos kurios augina ramius vaikus( zinau is patirties). Bet auginti neramu vaika yra labai sunku. As dziaugiuosi kad jis sveikas, kad viskas normaliai, bet kad uzeina jam isterija negalvoji apie tai kad kitiems sunkiau, tada galvoji apie savas bedas.
Paprasciausiai mes su vyru pavargom nuo tevystes. Lankemes ir pas psihologus ir vaistus gerem ir vaikui davem "sedativ". Bet kol duodavom lyg ir gerai. Tik nustodavom ir vel tas pats. Gyditoja stipresniu nenori duot. kaip pazystama nerekomenduoja. Kai jau labai blogai duodam "relanium". Bet jis nera geras vaistas tai nepiknaudziaujam.
Vyras man sako, kad turbut daugiau vaiku nebus. Is tikruju labai pavarge esam. Abu dirbam, vyras pilna diena as puse, tai laiko vaikui lieka daug. Visa laika su juo uzsiimam. Skiriam jam labai daug demesio. Net kiti draugai sako, kad dar nemate kad tiek su vaiku uzsiimtu kas nors. Vaziuojam visur. Susirandam pramogu visokiu. Bandom isijauti ko vaikas nori. Bet kartais atrodo viskas veltui. jam viskas negerai jis zyzia zyzia ir zyzia. Kartais praverkia po valanda ar daugiau nesustodamas. As jau viska isbandziau ir geruoju ir bloguoju, niekas nepadeda. Dabar stengiuosi iseiti i kita kambari kai isterikuoja kazkaip geriau. Stengiuosi buti ir griezta mama, bet ir daug ka jam leidziam, bet kur reikia tai drausminu. Net nezinau kur as suklydau ir ka ne taip padariau.
As tiek demesio jam skiriu, kad save visai esu pamirsusi. Esu visai pasikeitusi. Kai anksciau buvau labai linksmas zmogus dabar visai kitokia. Susigadinau nervus, skrandi (nuo dietos kol maitinau), turiu problemu su nugara nuo nesiojimo vaiko.
Vaiko tai as nekaltinu, ji be galo myliu. Tik ne tokia motinyste isivaizdavau. Rasau toms kurios augina neramius vaikus, kad nebutu vienos issipasakokit.
Yra keletas "iskreiptu" momentu tos motinystes supratime:
1. Susigadinai skrandi, kol maitinai? Tai ka tu valgei? Tai turejo buti sveikas, geras maistas.. Kaip nuo jo susigadinti skrandi - niekaip nesuprantu..
2. Vaikui - relanium ?.. as apakus.. nezinia koki poveiki tas vaistas tures tavo vaiko psichinei sveikatai, ir nezinia koki jau turi..
3. "Stengiuosi buti ir griezta mama, bet ir daug ka jam leidziam, bet kur reikia tai drausminu. " Apsispresk del savo elgesio su vaiku - ar tu griezta, ar viska leidi? Manau vaikas pasimetes realybej, nezino kas jam galima, kas ne, politika keiciasi kas minute..
Motinyste nera lengvas darbas.. Ir visoms jis skirtingas buna - va viena 19-mete jau dirziuka siulo neramiam vaikui.. Bet viskas praeina.. Gal tiesiog ramiau reikia reaguoti i vaiko verksmus? Maziau stengtis jam itikti, kur nors veztis ir t.t.
Gal jis paprasciausiai pervargsta? Ar laikotes kokio rezimo - miegui pvz?
Papildyta:
QUOTE(kukutiene @ 2008 10 30, 13:31)
Nugi ir as ne taip isivaizdavau motinyste... Kazkada norejau auginti svetimus vaikus, bet gimus pirmajam sunui supratau kad man net ir vienas yra nepakeliamai sunki uzduotis.
Laukiamas musiskis buvo, po pirmo nesekmigo nestumo vaiksciojau 9 men. kaip kiausini nesiodama. Mylejau dar negimusi, o jis mane nuo pirmo judesio apdvanojo boksininko smugiukais. Nestumo pabaigoj sededavau naktimis ant kedes ir siubuodavau, prasydama maziuko uzmigti, nurimti. O jis vis sportavo. Maniau, va pagimdysiu ir pailsesiu. Pagimdziau, o tada tai prasidejo...
Nugi viskas taip pat kaip Adeliukas pasakojo. Atrodo atsidaviau visa vaikui, o jis visiems aplinkiniams totalus blogo vaiko pavyzdys. Pirma kart issimiegojom po 2 metu. Bet rekimo ir isteriju dar ir siandien sulaukiam. Tiesa, jau retai. Situacija zenkliai pasikeite atsiradus mazajam broliui. Bet pirmiausia pasikeite mano galvoje: vaikas, buves mano pasaulio centras, tapo laisvas nuo mano rupescio ir begalines meiles. Jis staigiai uzaugo. Ir visi aplink taip sake.
Taigi manau kad klaidos musu atveju padarytos buvo dar nesiojant isciose, ir ne kokios fizines, o grynai psichologines, jei taip galima pasakyti. Ar buvo galima kitaip? Vargu, jei pati jautri esu.
Su mazium tokiu problemu neturiu. Su juo esu labiau savimi pasitikinti ir jau galvoju kad esu gera mama abiems vaikams. Bet maziui ribos nustatomos jau nuo keleto menesiu. Pvz. budamas 7 men., kaip ir brolis, bande atsisakyti zisti nemegstama kruti: su vyresniuoju tuo metu nusprendziau nebevargti ir meciau isvis zindyti, o maziui nepavyko, dar 3 men buvo priverstas apgaules budu ja naudotis
Kas mums labai padedavo, tai fizinis aktyvumas gryname ore, kuo maziau zmoniu, sveciu visokiu ir grynas akis i aki kontaktas. Dabar man atrodo kad veiksminga sprendziant uzsioziavimus budavo alternatyvos pasiulymas. Su juo igijau tooookiu derybiniu igudziu...
Bet cia visiems individaliai.
Taigi, kantrybes, sekmes ir gal neatidekit antro vaikiuko tolimai ateiciai
Laukiamas musiskis buvo, po pirmo nesekmigo nestumo vaiksciojau 9 men. kaip kiausini nesiodama. Mylejau dar negimusi, o jis mane nuo pirmo judesio apdvanojo boksininko smugiukais. Nestumo pabaigoj sededavau naktimis ant kedes ir siubuodavau, prasydama maziuko uzmigti, nurimti. O jis vis sportavo. Maniau, va pagimdysiu ir pailsesiu. Pagimdziau, o tada tai prasidejo...
Nugi viskas taip pat kaip Adeliukas pasakojo. Atrodo atsidaviau visa vaikui, o jis visiems aplinkiniams totalus blogo vaiko pavyzdys. Pirma kart issimiegojom po 2 metu. Bet rekimo ir isteriju dar ir siandien sulaukiam. Tiesa, jau retai. Situacija zenkliai pasikeite atsiradus mazajam broliui. Bet pirmiausia pasikeite mano galvoje: vaikas, buves mano pasaulio centras, tapo laisvas nuo mano rupescio ir begalines meiles. Jis staigiai uzaugo. Ir visi aplink taip sake.
Taigi manau kad klaidos musu atveju padarytos buvo dar nesiojant isciose, ir ne kokios fizines, o grynai psichologines, jei taip galima pasakyti. Ar buvo galima kitaip? Vargu, jei pati jautri esu.
Su mazium tokiu problemu neturiu. Su juo esu labiau savimi pasitikinti ir jau galvoju kad esu gera mama abiems vaikams. Bet maziui ribos nustatomos jau nuo keleto menesiu. Pvz. budamas 7 men., kaip ir brolis, bande atsisakyti zisti nemegstama kruti: su vyresniuoju tuo metu nusprendziau nebevargti ir meciau isvis zindyti, o maziui nepavyko, dar 3 men buvo priverstas apgaules budu ja naudotis
Kas mums labai padedavo, tai fizinis aktyvumas gryname ore, kuo maziau zmoniu, sveciu visokiu ir grynas akis i aki kontaktas. Dabar man atrodo kad veiksminga sprendziant uzsioziavimus budavo alternatyvos pasiulymas. Su juo igijau tooookiu derybiniu igudziu...
Bet cia visiems individaliai. Taigi, kantrybes, sekmes ir gal neatidekit antro vaikiuko tolimai ateiciai
butent.. geras pvz
Beje, ar girdejote, kad buna hiperaktyviu vaiku? Tie smugiai i pilva, ir t.t. gali buti pozymis.. Pasidomekit, informacija pades geriau suvokti savo vaika
QUOTE(simute19 @ 2009 01 24, 01:30)
manau vaikas per daug islepintas,reiktu dirziuko. svajam vaikui taip neleisciau is manes isdivalkiu daryti,gautu i rura ir gultu i lova.
svajam vaikui taip neleisciau is manes isdivalkiu daryti,gautu i rura ir gultu i lova.Ir ką tuo pasiektumėt? Nei vaikas už tai jus labiau gerbtų, nei jūs nuo to geriau jaustumėtės
QUOTE(Adeliukas @ 2008 01 02, 00:22)
Sveikos.
Visada norejau tureti tris keturis vaikus. Nuo vienuolikos metu jau sugebedavau priziureti pusseseres vaikus. Man nebijodavo palikti vaiku niekas, nes visada susitvarkydavau. Vaikus mylejau labai ir dabar juos myliu, bet kad su savo vaiku nesusitvarkysiu tai negalvojau. Musu vaikas buvo labai laukiamas. Nescia budama neturejau jokiu stresu, darbas buvo lengvas, daug ilsejausi, lankiau nesciuju paskaitas. ruosiausi vaikeliui kaip ir visos mamos. Gime musu sunelis. Pirmas menuo buvo gan lengvas. Sunukas paverkdavo, bet kaip ir visi vaikai verkia. Pati maitinau tai stengdavausi duoti MP kada nori. Bet kuo jis augo tuo ir verkimu buvo daugiau. Galvojom kad pilvukas. Tai as laikiausi spec.dietos penkis menesius. Taip gyd. patare. Sunus vis verke ir verke. Dziaugiuosi kad naktim tik tris, keturis kartus tesikeldavo, o pamaitinus uzmigdavo. Bet diena budavo kosmaras. Neverkdavo tik kai valgydavo ar miegodavo. Lauke vezimelyje nebudavo( tik pirmus tris men). Po to turedavau imti lauk is vezimelio ir nesiotis, nes rekdavo nesavu balsu. O vaikui tai reikia gryno oro tai ir nesiodavau.
Jau net neatsimenu kiek kartu kvieciau greitaja. Sunus pradedavo spiegti ir nebezinodavau ka daryti. Ko mes tik nedarem. Pas visus gyditojus vezem. Nieko nerasdavo. Visi sake turi isaugti. Vieni sake kai sueis keturi menesiai nurimsta vaikai. Kiti, kad po puses metu, kiti sake, kad jau po metu tikrai. dabar sunui du metai ir nera buve ne vienos dienos kad neverktu ir ne vienos ismiegotos nakties.
Zinau kad manes nesupras tos kurios augina ramius vaikus( zinau is patirties). Bet auginti neramu vaika yra labai sunku. As dziaugiuosi kad jis sveikas, kad viskas normaliai, bet kad uzeina jam isterija negalvoji apie tai kad kitiems sunkiau, tada galvoji apie savas bedas.
Paprasciausiai mes su vyru pavargom nuo tevystes. Lankemes ir pas psihologus ir vaistus gerem ir vaikui davem "sedativ". Bet kol duodavom lyg ir gerai. Tik nustodavom ir vel tas pats. Gyditoja stipresniu nenori duot. kaip pazystama nerekomenduoja. Kai jau labai blogai duodam "relanium". Bet jis nera geras vaistas tai nepiknaudziaujam.
Vyras man sako, kad turbut daugiau vaiku nebus. Is tikruju labai pavarge esam. Abu dirbam, vyras pilna diena as puse, tai laiko vaikui lieka daug. Visa laika su juo uzsiimam. Skiriam jam labai daug demesio. Net kiti draugai sako, kad dar nemate kad tiek su vaiku uzsiimtu kas nors. Vaziuojam visur. Susirandam pramogu visokiu. Bandom isijauti ko vaikas nori. Bet kartais atrodo viskas veltui. jam viskas negerai jis zyzia zyzia ir zyzia. Kartais praverkia po valanda ar daugiau nesustodamas. As jau viska isbandziau ir geruoju ir bloguoju, niekas nepadeda. Dabar stengiuosi iseiti i kita kambari kai isterikuoja kazkaip geriau. Stengiuosi buti ir griezta mama, bet ir daug ka jam leidziam, bet kur reikia tai drausminu. Net nezinau kur as suklydau ir ka ne taip padariau.
As tiek demesio jam skiriu, kad save visai esu pamirsusi. Esu visai pasikeitusi. Kai anksciau buvau labai linksmas zmogus dabar visai kitokia. Susigadinau nervus, skrandi (nuo dietos kol maitinau), turiu problemu su nugara nuo nesiojimo vaiko.
Vaiko tai as nekaltinu, ji be galo myliu. Tik ne tokia motinyste isivaizdavau. Rasau toms kurios augina neramius vaikus, kad nebutu vienos issipasakokit.
Visada norejau tureti tris keturis vaikus. Nuo vienuolikos metu jau sugebedavau priziureti pusseseres vaikus. Man nebijodavo palikti vaiku niekas, nes visada susitvarkydavau. Vaikus mylejau labai ir dabar juos myliu, bet kad su savo vaiku nesusitvarkysiu tai negalvojau. Musu vaikas buvo labai laukiamas. Nescia budama neturejau jokiu stresu, darbas buvo lengvas, daug ilsejausi, lankiau nesciuju paskaitas. ruosiausi vaikeliui kaip ir visos mamos. Gime musu sunelis. Pirmas menuo buvo gan lengvas. Sunukas paverkdavo, bet kaip ir visi vaikai verkia. Pati maitinau tai stengdavausi duoti MP kada nori. Bet kuo jis augo tuo ir verkimu buvo daugiau. Galvojom kad pilvukas. Tai as laikiausi spec.dietos penkis menesius. Taip gyd. patare. Sunus vis verke ir verke. Dziaugiuosi kad naktim tik tris, keturis kartus tesikeldavo, o pamaitinus uzmigdavo. Bet diena budavo kosmaras. Neverkdavo tik kai valgydavo ar miegodavo. Lauke vezimelyje nebudavo( tik pirmus tris men). Po to turedavau imti lauk is vezimelio ir nesiotis, nes rekdavo nesavu balsu. O vaikui tai reikia gryno oro tai ir nesiodavau.
Jau net neatsimenu kiek kartu kvieciau greitaja. Sunus pradedavo spiegti ir nebezinodavau ka daryti. Ko mes tik nedarem. Pas visus gyditojus vezem. Nieko nerasdavo. Visi sake turi isaugti. Vieni sake kai sueis keturi menesiai nurimsta vaikai. Kiti, kad po puses metu, kiti sake, kad jau po metu tikrai. dabar sunui du metai ir nera buve ne vienos dienos kad neverktu ir ne vienos ismiegotos nakties.
Zinau kad manes nesupras tos kurios augina ramius vaikus( zinau is patirties). Bet auginti neramu vaika yra labai sunku. As dziaugiuosi kad jis sveikas, kad viskas normaliai, bet kad uzeina jam isterija negalvoji apie tai kad kitiems sunkiau, tada galvoji apie savas bedas.
Paprasciausiai mes su vyru pavargom nuo tevystes. Lankemes ir pas psihologus ir vaistus gerem ir vaikui davem "sedativ". Bet kol duodavom lyg ir gerai. Tik nustodavom ir vel tas pats. Gyditoja stipresniu nenori duot. kaip pazystama nerekomenduoja. Kai jau labai blogai duodam "relanium". Bet jis nera geras vaistas tai nepiknaudziaujam.
Vyras man sako, kad turbut daugiau vaiku nebus. Is tikruju labai pavarge esam. Abu dirbam, vyras pilna diena as puse, tai laiko vaikui lieka daug. Visa laika su juo uzsiimam. Skiriam jam labai daug demesio. Net kiti draugai sako, kad dar nemate kad tiek su vaiku uzsiimtu kas nors. Vaziuojam visur. Susirandam pramogu visokiu. Bandom isijauti ko vaikas nori. Bet kartais atrodo viskas veltui. jam viskas negerai jis zyzia zyzia ir zyzia. Kartais praverkia po valanda ar daugiau nesustodamas. As jau viska isbandziau ir geruoju ir bloguoju, niekas nepadeda. Dabar stengiuosi iseiti i kita kambari kai isterikuoja kazkaip geriau. Stengiuosi buti ir griezta mama, bet ir daug ka jam leidziam, bet kur reikia tai drausminu. Net nezinau kur as suklydau ir ka ne taip padariau.
As tiek demesio jam skiriu, kad save visai esu pamirsusi. Esu visai pasikeitusi. Kai anksciau buvau labai linksmas zmogus dabar visai kitokia. Susigadinau nervus, skrandi (nuo dietos kol maitinau), turiu problemu su nugara nuo nesiojimo vaiko.
Vaiko tai as nekaltinu, ji be galo myliu. Tik ne tokia motinyste isivaizdavau. Rasau toms kurios augina neramius vaikus, kad nebutu vienos issipasakokit.
Man atrodo, kad pačiai mamai pirmiausia reikia nusiraminti, ir tėčiui irgi, nes vaikai gi jaučia nervinę įtampą namie. Reikia susitaikyti su faktu, kad jūsų vaikas neramus, irzlesnis, nei kiti (aišku, jei gydytojai garantuoti, jog jam nieko nėra, neserga). Dar vaikučiui reikia ne pramogų, o buvimo namie, su šeima, rutinos, kasdienių ritualų. Apie tokius vaistus kaip relanium išvis net nekalbu-vaikui juos duoti!!!!!!!!
Koks čia gydytojas taip liepė ar patys sugalvojot? Ir nustatykit ribas-kas galima-galima, kas negalima-niekada negalima. Vaikui to reikia, tik taip jis jausis saugus, žinos, kas kaip ir kada. Papildyta:
QUOTE(Adeliukas @ 2008 02 05, 00:59)
Na prisiklausiau ivairiu nuomoniu. Su vienom sutikciau su kitom tikrai ne. Na kiek zmoniu tiek nuomoniu.
Na tikrai nebuvau susidariusi idealios motinystes modeli.
Tik niekad nereikia moralizuoti ir patarineti toms kurios nera patyrusios ka reiskia auginti labai neramu vaika. Realybe vienokia, teorijos kitokios.
As labai gerai atsimenu viena aukle. su kuria kartu vaiksciodavom po parka su vaikais. Ji vis mane aukledavo kaip reikia auginti man savo vaika. Bet vat jos sunui gime labai nerami mergaite ir ji pati tada manes klause ka daryti. Nes viska isbande kaip ir as, o vaikas vistiek rekia.
Pas mus tai visa laika ta pati rutina. Jei jau vaziuojam kur nors tai visa laika tuo paciu metu. Tik pastebejau kad jei isvaziuojam tai jis auksinis vaikas. Bet neturiu galimybiu kazkur veztis tai namuose kuiciames.
Pavydziu toms kas turi mamas mociutes kas priziuri vaikus. As visai nieko neturiu. Mano tevai ir sese gyvena labai toli, o visi kiti draugai turi savo vaikus arba yra uzsieme. Turim viena moteriske, bet ji dirba tai pabuna labai retai.
Dar pas mus tokia situacija kai darzeli reikejo nukelti, o man sumazinti darbo grafika iki rudens. Tai praktiskai visa diena esam kartu. Ir neturiu dabar is ko rinktis ir tikrai neturim galimybiu kazka samdytis.
Na yra kaip yra, bet kaip pries kelias dienas pavyzdziui atsikele geros nuotaikos ir po kokiu desimt minuciu prasidejo isterija ir tesesi tris valandas. Tai is pradziu viska darai kad nukreiptum demesi. Kartais turbut belieka ant galvos atsistoti. Po to stengiesi nekreipt demesio. Po to jau isvararau i kita kambari kad pabutu vienas. Po to jau ir patys pradedam nervintis ir kai jau vaiaks eina nakciai miegoti nieko visai nebesinori.
Na bet tikiuosi kad amzinai taip nesites, kada nors ir i mano kiema ateis svente.
Bet kai sunus viena diena buna geras, tai as visa laika pagiriu koks jis geras, kaip as dziaugiuosi. Ir taip pasisemiu jegu.
Ir sekmes visoms mamoms auginancioms mazuosius terroristus
Na tikrai nebuvau susidariusi idealios motinystes modeli.
Tik niekad nereikia moralizuoti ir patarineti toms kurios nera patyrusios ka reiskia auginti labai neramu vaika. Realybe vienokia, teorijos kitokios.
As labai gerai atsimenu viena aukle. su kuria kartu vaiksciodavom po parka su vaikais. Ji vis mane aukledavo kaip reikia auginti man savo vaika. Bet vat jos sunui gime labai nerami mergaite ir ji pati tada manes klause ka daryti. Nes viska isbande kaip ir as, o vaikas vistiek rekia.
Pas mus tai visa laika ta pati rutina. Jei jau vaziuojam kur nors tai visa laika tuo paciu metu. Tik pastebejau kad jei isvaziuojam tai jis auksinis vaikas. Bet neturiu galimybiu kazkur veztis tai namuose kuiciames.
Pavydziu toms kas turi mamas mociutes kas priziuri vaikus. As visai nieko neturiu. Mano tevai ir sese gyvena labai toli, o visi kiti draugai turi savo vaikus arba yra uzsieme. Turim viena moteriske, bet ji dirba tai pabuna labai retai.
Dar pas mus tokia situacija kai darzeli reikejo nukelti, o man sumazinti darbo grafika iki rudens. Tai praktiskai visa diena esam kartu. Ir neturiu dabar is ko rinktis ir tikrai neturim galimybiu kazka samdytis.
Na yra kaip yra, bet kaip pries kelias dienas pavyzdziui atsikele geros nuotaikos ir po kokiu desimt minuciu prasidejo isterija ir tesesi tris valandas. Tai is pradziu viska darai kad nukreiptum demesi. Kartais turbut belieka ant galvos atsistoti. Po to stengiesi nekreipt demesio. Po to jau isvararau i kita kambari kad pabutu vienas. Po to jau ir patys pradedam nervintis ir kai jau vaiaks eina nakciai miegoti nieko visai nebesinori.
Na bet tikiuosi kad amzinai taip nesites, kada nors ir i mano kiema ateis svente.
Bet kai sunus viena diena buna geras, tai as visa laika pagiriu koks jis geras, kaip as dziaugiuosi. Ir taip pasisemiu jegu.
Ir sekmes visoms mamoms auginancioms mazuosius terroristus
Va pati rašai:prasiėjo isterija, bandau nukreipti dėmesį, paskui išvarai į kitą kambarį. O reikia nuoseklumo-jei matai, kad be priežasties-nekreipi dėmesio ir visada elgiesi tik taip. O jei vaikutis būna geras-reikia labai girti, džiaugtis, myluoti jį, kad suprastų, jog dėmesio gauna TIK TADA, kai būna geras. Aišku,per dieną nepasikeis, bet čia rezultatas ilgalaikis, nors ir negreitas.
Zinot, juokinga skaityti komentarus. zmones pasipasakoja, kaip jiems sunku, o jus juos smerkiate. patys tikriausiai auginate labai ramius vaikus, ir nesusiduriate su tokiomis situacijomis. tik pacios pabandykite isivaizduoti, kai vaikas tau klykia visa diena, ir taip kelis men ar metus. tikriausiai ne viena, kuri teisia mamas, nuprotetu pati. o mamos, auginancioms "sunkius" vaikus, tik stiprybes reiktu palinketi.
pamenu darzelyje pas mane buvo tokia mergaite, kuri nuolat su melynemis vaiksciojo. kaip tevai pasakodavo - jie gyveno bendrabutyje, tai ta mergaite aprengia, o kol tevai patys apsirengdavo, tai pas juos jau kokie 3 tevai atbegdavo skustis, kad ji sumuse ju vaikus. ir tevai jau nezinojo ko griebtis. tas pats ir darzelyje buvo. ji kazka primuse, su ja stovi, kalba aukletoja, o ji nuleidusi akis (tarsi jaustusi kalta), bet salia stovinciam vaikui tuo paciu dar ir gnybia. tai ka tuomet tevams daryti su tokiu vaiku? o cia skaitosi dar mergaite. gaila, kad nezinau kaip jai sekasi dabar, gal isaugo is to amziaus .
pamenu darzelyje pas mane buvo tokia mergaite, kuri nuolat su melynemis vaiksciojo. kaip tevai pasakodavo - jie gyveno bendrabutyje, tai ta mergaite aprengia, o kol tevai patys apsirengdavo, tai pas juos jau kokie 3 tevai atbegdavo skustis, kad ji sumuse ju vaikus. ir tevai jau nezinojo ko griebtis. tas pats ir darzelyje buvo. ji kazka primuse, su ja stovi, kalba aukletoja, o ji nuleidusi akis (tarsi jaustusi kalta), bet salia stovinciam vaikui tuo paciu dar ir gnybia. tai ka tuomet tevams daryti su tokiu vaiku? o cia skaitosi dar mergaite. gaila, kad nezinau kaip jai sekasi dabar, gal isaugo is to amziaus
.
QUOTE(mabi @ 2009 01 28, 10:41)
Zinot, juokinga skaityti komentarus. zmones pasipasakoja, kaip jiems sunku, o jus juos smerkiate. patys tikriausiai auginate labai ramius vaikus, ir nesusiduriate su tokiomis situacijomis. tik pacios pabandykite isivaizduoti, kai vaikas tau klykia visa diena, ir taip kelis men ar metus. tikriausiai ne viena, kuri teisia mamas, nuprotetu pati. o mamos, auginancioms "sunkius" vaikus, tik stiprybes reiktu palinketi.
pamenu darzelyje pas mane buvo tokia mergaite, kuri nuolat su melynemis vaiksciojo. kaip tevai pasakodavo - jie gyveno bendrabutyje, tai ta mergaite aprengia, o kol tevai patys apsirengdavo, tai pas juos jau kokie 3 tevai atbegdavo skustis, kad ji sumuse ju vaikus. ir tevai jau nezinojo ko griebtis. tas pats ir darzelyje buvo. ji kazka primuse, su ja stovi, kalba aukletoja, o ji nuleidusi akis (tarsi jaustusi kalta), bet salia stovinciam vaikui tuo paciu dar ir gnybia. tai ka tuomet tevams daryti su tokiu vaiku? o cia skaitosi dar mergaite. gaila, kad nezinau kaip jai sekasi dabar, gal isaugo is to amziaus .
pamenu darzelyje pas mane buvo tokia mergaite, kuri nuolat su melynemis vaiksciojo. kaip tevai pasakodavo - jie gyveno bendrabutyje, tai ta mergaite aprengia, o kol tevai patys apsirengdavo, tai pas juos jau kokie 3 tevai atbegdavo skustis, kad ji sumuse ju vaikus. ir tevai jau nezinojo ko griebtis. tas pats ir darzelyje buvo. ji kazka primuse, su ja stovi, kalba aukletoja, o ji nuleidusi akis (tarsi jaustusi kalta), bet salia stovinciam vaikui tuo paciu dar ir gnybia. tai ka tuomet tevams daryti su tokiu vaiku? o cia skaitosi dar mergaite. gaila, kad nezinau kaip jai sekasi dabar, gal isaugo is to amziaus
.O mano nuomonė tokia, kad viskam yra priežastis, kurią tikrai galima surasti. Nebūna taip, kad nieko neįmanoma padaryti. O šitoj situacijoj tai labai dag daro mamos įtampa, kas aiškiai matyti net jai rašant apie bėdą.
Mamytems uzuojauta 
.Ir daug daug kantrybes.Tik kur ja dalina .........
.Ir daug daug kantrybes.Tik kur ja dalina .........
QUOTE(mabi @ 2009 01 28, 12:41)
Zinot, juokinga skaityti komentarus. zmones pasipasakoja, kaip jiems sunku, o jus juos smerkiate. patys tikriausiai auginate labai ramius vaikus, ir nesusiduriate su tokiomis situacijomis. tik pacios pabandykite isivaizduoti, kai vaikas tau klykia visa diena, ir taip kelis men ar metus. tikriausiai ne viena, kuri teisia mamas, nuprotetu pati. o mamos, auginancioms "sunkius" vaikus, tik stiprybes reiktu palinketi.
pamenu darzelyje pas mane buvo tokia mergaite, kuri nuolat su melynemis vaiksciojo. kaip tevai pasakodavo - jie gyveno bendrabutyje, tai ta mergaite aprengia, o kol tevai patys apsirengdavo, tai pas juos jau kokie 3 tevai atbegdavo skustis, kad ji sumuse ju vaikus. ir tevai jau nezinojo ko griebtis. tas pats ir darzelyje buvo. ji kazka primuse, su ja stovi, kalba aukletoja, o ji nuleidusi akis (tarsi jaustusi kalta), bet salia stovinciam vaikui tuo paciu dar ir gnybia. tai ka tuomet tevams daryti su tokiu vaiku? o cia skaitosi dar mergaite. gaila, kad nezinau kaip jai sekasi dabar, gal isaugo is to amziaus .
pamenu darzelyje pas mane buvo tokia mergaite, kuri nuolat su melynemis vaiksciojo. kaip tevai pasakodavo - jie gyveno bendrabutyje, tai ta mergaite aprengia, o kol tevai patys apsirengdavo, tai pas juos jau kokie 3 tevai atbegdavo skustis, kad ji sumuse ju vaikus. ir tevai jau nezinojo ko griebtis. tas pats ir darzelyje buvo. ji kazka primuse, su ja stovi, kalba aukletoja, o ji nuleidusi akis (tarsi jaustusi kalta), bet salia stovinciam vaikui tuo paciu dar ir gnybia. tai ka tuomet tevams daryti su tokiu vaiku? o cia skaitosi dar mergaite. gaila, kad nezinau kaip jai sekasi dabar, gal isaugo is to amziaus
.Niu mum ne taip baisiai, bet panašiai buvo kai darželį lankėm , nors ne mergaitė mūsų buvo, bet visvien nemalonu, kasdien eit pasiimt į darželį bijodavau, nes žinojau, kad auklėtojų litaniją išklausyt turėsiu ir dar koks nuskriausto vaiko tėvas priekaištais apipils ar pas direktorę reiks eit ant kilimėlio
. Niu kai pakeitėm darželį truputį geriau buvo, sumažėjo skundų, matyt paveikė nauja aplinka, nauji vaikai , o mokykloj, dabar jau į pirmą klasę einam, karts nuo karto vis išlenda koks "senų laikų akibrokštas", bet palyginus su tuo kas anksčiau buvo, tai vieni niekai 
. O kur tik nėjom, su kuo tik nešnrkėjom, visur informacijos ieškojom kaip šią roblemą išspręst, nieks nepadėjo, kai prisimenu tai SIAUBAS apima 
. STIPRYBĖS toms mamos kurios dabar gyvena šioje situacijoje ir kantrybės, kadanors tai visvien baigsis, arba bent jau nebus taip beviltiška
Na kas galiu pasakyti toms kurios cia bando kritikuoti. Nieko aciu uz komentarus. Tik tiek pasakysiu, kad neimanoma isivaziduoti situacijos pacioms to nepatyrus. Mane domina tik mamyciu pasirasymai is savos patirties o tos kurios raso ka yra skaiciusios ar zino teoriskai tai zinokit niekas pagal tas teorijas neatitinka. Sia tema ir parasiau kai man buvo sunku ir kai pati buvau nerami. Kazin kiek pacios istvertumet kai kiekviena diena zystu ir rektu. Tik pabndykit isivaizduoti, kad taip ne metus jau o beveik trejus. Na ka as cia pasakoju, jei jus turit ramius vaikus jus vis tiek nasuprasit. Patys psihologai sako, kad tai yra isskirtinis vaikas. Ir jam neuztenka vienos priemones drauminant. Jei vaikas pradeda klykti as taip ir rasiau is pradziu nkreipi demesio, o po to kai jau isklykia pusvalandi tada emiesi grieztesniu priemoniu. Istremiu i kita kambari. Mum tai padeda, aisku ne visada. Bet taip mes ir elgiames. Aisku buna kai ir apsauki ir subari. Nes ir patys psihologai sako, kad ne visada padeda vienas ir tas pats drausminimo budas. Kartais reikia ka nors kito sugalvoti kaip pasakyti va ziurek koks ten sargas ateina piktas ir ka ten per sluota nesasi. Na dauguma nuomoniu as cia sutinku, bet yra tokiu pasisakymu, kad man tikrai pikta ir nenoriu kad mane suprastumet, nes taip ir nebus. Tai reikia pamatyti arba pajusti ir viskas.
Kas del relanium, tai mums gyd israse. O jo davem tik du kartus per tris metus. Tai ir buvo, kai klyke be perstojo dvi valandas. Paskambinau gyd ir liepe duot relanium, nes sake, kad taip vaikui apramins nervu sistema ir pades uzmigti. reikia atidziau skaityti. Duodu kartais. Tai va daviau tik du kartus. Paskutini karta daviau pries kazkur metus. Pasiziureki i zinutes data. O tas pasisakymas kad mano vaikui gali buti psihika paveijta dabar net papiktino. Net pati gyd sake, kad jei vaikui istinka isterijos priepuolis reikia duoti raminamuju. Na mes ir davem, bet rasau, kad tik du kartus. Nes visa kita duodavau melisas, sedativa. O mano vaikas yra labai protingas. Aisku kiekvienai mamai savo vaikas pats geriausiai. Ir as tikrai kas dien giriu vaika ir sakau kad myliu. Ir jau neisivaizduokit, kad tik isteriskai reikiu ant vaiko. As ir rasiau, kad pas mus rutina yra jau sesnu seniausiai. Net savaitgaliais keliames ta pacia val kai ir paprastom dienom. Ir diena miega tom paciom valandom. Tik vat sakau, kad buna situaciju, kad ismusa is veziu ir viskas. Na galiu tai pasakot, bet kas is to reikia ta paciam pajusti. Na va pavyzdziui nesenai veziausi autobuse klykianti. Sedejau ir nekreipiau demesio, bobos mane apsnekinejo, o man dzin buvo. Islipom ir ta pacia sekunde praejo. Bet buna taip kad paciai siutas ima. Na taip nebuna, kad i viska visa laika vienodai reaguotum, nebuna. Paprasciausiai nebuna. Ir dar karta rasau, cia forumas mamos kurios augina neramius vaikus ir situacija panasi.
Senai i sia tema uzsukau, nes mano vaikas jau visai pasikeites. Na be verkimu nebuna ne dienos, bet jau zyzimu ir isteriju mazai. Ejom pas homeopata, aciu kazkuriai man parasiusiai, net neatsimenu kuri tai va homeopatas paskyre spec homeopatinius zirniukus, kuriuos geriam ir yra zymiai geriau. O dabar daznai i mane drauges kraipiasi su prasymais ka daryt kai rekia vaikas ir panasiai. As joms tik patiriu, o ne teigiu savo teorijas.
Kas del relanium, tai mums gyd israse. O jo davem tik du kartus per tris metus. Tai ir buvo, kai klyke be perstojo dvi valandas. Paskambinau gyd ir liepe duot relanium, nes sake, kad taip vaikui apramins nervu sistema ir pades uzmigti. reikia atidziau skaityti. Duodu kartais. Tai va daviau tik du kartus. Paskutini karta daviau pries kazkur metus. Pasiziureki i zinutes data. O tas pasisakymas kad mano vaikui gali buti psihika paveijta dabar net papiktino. Net pati gyd sake, kad jei vaikui istinka isterijos priepuolis reikia duoti raminamuju. Na mes ir davem, bet rasau, kad tik du kartus. Nes visa kita duodavau melisas, sedativa. O mano vaikas yra labai protingas. Aisku kiekvienai mamai savo vaikas pats geriausiai. Ir as tikrai kas dien giriu vaika ir sakau kad myliu. Ir jau neisivaizduokit, kad tik isteriskai reikiu ant vaiko. As ir rasiau, kad pas mus rutina yra jau sesnu seniausiai. Net savaitgaliais keliames ta pacia val kai ir paprastom dienom. Ir diena miega tom paciom valandom. Tik vat sakau, kad buna situaciju, kad ismusa is veziu ir viskas. Na galiu tai pasakot, bet kas is to reikia ta paciam pajusti. Na va pavyzdziui nesenai veziausi autobuse klykianti. Sedejau ir nekreipiau demesio, bobos mane apsnekinejo, o man dzin buvo. Islipom ir ta pacia sekunde praejo. Bet buna taip kad paciai siutas ima. Na taip nebuna, kad i viska visa laika vienodai reaguotum, nebuna. Paprasciausiai nebuna. Ir dar karta rasau, cia forumas mamos kurios augina neramius vaikus ir situacija panasi.
Senai i sia tema uzsukau, nes mano vaikas jau visai pasikeites. Na be verkimu nebuna ne dienos, bet jau zyzimu ir isteriju mazai. Ejom pas homeopata, aciu kazkuriai man parasiusiai, net neatsimenu kuri tai va homeopatas paskyre spec homeopatinius zirniukus, kuriuos geriam ir yra zymiai geriau. O dabar daznai i mane drauges kraipiasi su prasymais ka daryt kai rekia vaikas ir panasiai. As joms tik patiriu, o ne teigiu savo teorijas.
QUOTE(simute19 @ 2009 01 23, 23:30)
manau vaikas per daug islepintas,reiktu dirziuko. svajam vaikui taip neleisciau is manes isdivalkiu daryti,gautu i rura ir gultu i lova.
svajam vaikui taip neleisciau is manes isdivalkiu daryti,gautu i rura ir gultu i lova.Tavo gultų,o kitas rėktų dar garsiau...
Kol pačios neauginat tokio neramaus vaikiuko, lengva patarinėt. Tik kai su tokia situacija susiduri, gali kažką patarti. Negi galvojat,kad gydytojai šiaip sau viastus išrašinėja? Ar tikrai visi vaikai žino, kur yra riba, net jei ir bando tėvai ją nustatyt
Siūlot vaiką laikyt namie, tai ar galit įsivaizduot,kaip jam tai pabosta...
Dar pridursiu. Del grieztumo ir kitu dalyku. Taip stengiuosi buti griezta ir nenusleisti situacijose kur man atrodo butina nenusileisti. Bet ne visad iseina. Negi cia kai kurioms mamoms rasiusioms taip pavyksta idealiai viska tvarkyti. Simtu proc daro kasdienine rutina ir buna visad vienodai griez\tos ir teisios su vaiku. Na man tai nepavyksta. Na stenkis nesistenk man nepavyksta visuose situacijose pasielgt vienodai ir teisingai. Na as neideali.
Nekeiciu as politikos kas minute. Pacios tokias isvadas padarot kai kas.
Tik rasiau, kad ne visad iseina daryti taip kaip reikia ir taip kaip liepia sirdis.
Na matau cia kitos yra idealios, na as ne tokia.
Nekeiciu as politikos kas minute. Pacios tokias isvadas padarot kai kas.
Tik rasiau, kad ne visad iseina daryti taip kaip reikia ir taip kaip liepia sirdis.
Na matau cia kitos yra idealios, na as ne tokia.
Mano dukrytės "ožiukai" - tai labai skaudžiau dygstantys dantukai, juos labai galima painioti su užsiožiavimu....Kai jai suskausta ji tiesiog krenta ant žemės, cypia ir pan.....Kiekvienas dantukas dygsta apie du mėn. ir visą tą laikotarpį ji verkalioja, zyzia, o jau kai tikrai kalasi- krenta ant žemės ir pan.....
Yra dar vienas svarbus dalykas- vaikai viską priima fiziškai, pvz. jei jam sakai "tu geras" jį reikia paglostyt, kartais "užsiciklina" kaip ir visi žmonės ir čia žodžiai ir rėkimas nepadeda, tada reiktų pažadinti- kepštelt per užpakaliuką- tada kaip mat išgirsta
, bet tai ne mušimas, o pažadinimas, nes iš tikrųjų vakai viską priima fiziškai. Tačiau tai reikia atpažinti ir laiku ir teisingai sureguoti, ar tikrai pažįstat savo vaikus? Sėkmės mamytės
Yra dar vienas svarbus dalykas- vaikai viską priima fiziškai, pvz. jei jam sakai "tu geras" jį reikia paglostyt, kartais "užsiciklina" kaip ir visi žmonės ir čia žodžiai ir rėkimas nepadeda, tada reiktų pažadinti- kepštelt per užpakaliuką- tada kaip mat išgirsta
, bet tai ne mušimas, o pažadinimas, nes iš tikrųjų vakai viską priima fiziškai. Tačiau tai reikia atpažinti ir laiku ir teisingai sureguoti, ar tikrai pažįstat savo vaikus? Sėkmės mamytės
