Ne tokią motinystę įsivaizdavau

As ir netegiu, kad isvedimas i kita kambari yra geriausia priemone, ar namu taisykles yra tokios kokios reikia. As tik pasisakau pries musima. Cia konkreciai pries musima. Todel ir taikau kitokius budus, kad nereiktu vaiko musti.
O siaip as pati bandau visokius budus su vaiku. Ir vaidinimus ir su jo zaislais kalbu, kad nukreipciau demesi. Praeita savaite, kai zliumbiau isikniaubus i pagalve, tai visa vakara buvo kaip avinelis. Bet cia ne problemos sprendimas. As nuolat su juo kalbu. Kartais jis isiklauso, kartais ne. Didelis pliusas, kai jis isiklauso ir suvokia, tai jau gerai. O Kartais vienokie budai kurie padeda nuraminti vaika, kita karta nepadeda, tai ir ieskau kitu.
Galiu pasidziaugti, kad jau kelios dienos nuejus i darzeli parsivesti, nebeisterikuoja sunus. Kas pasikeite, net nezinau. Ir aukletojos trauko peciais, kad jis toks nenuspejamas. Tik ateinu ir su sypsena mane pasitinka. Man tai nerealu. Bijau ir pasigirti, jei tik pagiriu savo vaika tuoj pablogeja. Bet negi nuolat peiksi. Ne, mes mylim savo vaikus. Tik is kur tos kasdienines kantrybes vis gauti???

pati dirbus darzelyje, dirbau ir aukle, turiu pedagogini issilavinima, bet ka ir kur sakytu ar rasytu kaip reikia su vaikasi elgtis, nera 100proc teisybes tuose rasymuose ar pasisakymuose, tai yra TIK teorija, o priejimas prie kiekvieno vaiko yra skirtingas, net vaikas su kiekvienu suaugusiuoju skirtingai elgiasi, turi suveikt vidine nuojauta ka daryt. Ziurejau as mergaite seimoj nuo 2,5m iki 4m, tai kaip jos mociutes sakydavo pasiutusi merga su kuria neina nekaip susitart, aukles begdavo kaip nuo maro, viena matyt ja buvo fiziskai nubaudus, tai mergaite pamacius kita diena ja pradejo rekt nesavu balsu, motina verkdama skambino grisk kaip nors susiderinsim su tavo mokslais, nes kitaip , nu ka grizau, motina ir visa gimine stebejosi kaip mes sutardavom, rytais ji tevus tiesiogine prasme isvarydavo is namu, kad tik mes vienos liktume, kai motina grizdavo tai baisiausia tragedija, kodel taip anksti grizai. Mergaites motina viena kart paklause, ka daryt, kokias knygas skaityt, sakau, nieko praeis, taip ir buvo nuo 6m vaika kaip pakeite, baigesi isterijos, musimasi, kaprizai. Net gaila budavo jos mamos, kai prie manes tiesiogine ta prasme snargle musa savo motina ir aiskinimas kad taip negalima nesuveikdavo, as buvau soke, tokio vaiko as dar nemaciau.
Kieme susitinku seneli kuris vedzioja dvynukus, pamates mano pasiutusi berna, priejo ir tyliai drebanciu balsu pasake, maniskiai irgi tokie buvo, bet as su rykste viena kart pamokiau, tai ir vaikai pagerejo, o ka man daryt as vienas nesusitvarkau ir neklausykit ka per radija sneka, kad must negalima, viena kart pamokyt ir gana. As ne uz vaiku musima, bet kiekvienas suranda su savo vaiku savo metoda kaip susitart, o gal net reikia pralaukt

As visiskai sutinku su jusu nuomone

Nugi ir as ne taip isivaizdavau motinyste... Kazkada norejau auginti svetimus vaikus, bet gimus pirmajam sunui supratau kad man net ir vienas yra nepakeliamai sunki uzduotis.
Laukiamas musiskis buvo, po pirmo nesekmigo nestumo vaiksciojau 9 men. kaip kiausini nesiodama. Mylejau dar negimusi, o jis mane nuo pirmo judesio apdvanojo boksininko smugiukais. Nestumo pabaigoj sededavau naktimis ant kedes ir siubuodavau, prasydama maziuko uzmigti, nurimti. O jis vis sportavo. Maniau, va pagimdysiu ir pailsesiu. Pagimdziau, o tada tai prasidejo...
Nugi viskas taip pat kaip Adeliukas pasakojo. Atrodo atsidaviau visa vaikui, o jis visiems aplinkiniams totalus blogo vaiko pavyzdys. Pirma kart issimiegojom po 2 metu. Bet rekimo ir isteriju dar ir siandien sulaukiam. Tiesa, jau retai. Situacija zenkliai pasikeite atsiradus mazajam broliui. Bet pirmiausia pasikeite mano galvoje: vaikas, buves mano pasaulio centras, tapo laisvas nuo mano rupescio ir begalines meiles. Jis staigiai uzaugo. Ir visi aplink taip sake.
Taigi manau kad klaidos musu atveju padarytos buvo dar nesiojant isciose, ir ne kokios fizines, o grynai psichologines, jei taip galima pasakyti. Ar buvo galima kitaip? Vargu, jei pati jautri esu.
Su mazium tokiu problemu neturiu. Su juo esu labiau savimi pasitikinti ir jau galvoju kad esu gera mama abiems vaikams. Bet maziui ribos nustatomos jau nuo keleto menesiu. Pvz. budamas 7 men., kaip ir brolis, bande atsisakyti zisti nemegstama kruti: su vyresniuoju tuo metu nusprendziau nebevargti ir meciau isvis zindyti, o maziui nepavyko, dar 3 men buvo priverstas apgaules budu ja naudotis
Kas mums labai padedavo, tai fizinis aktyvumas gryname ore, kuo maziau zmoniu, sveciu visokiu ir grynas akis i aki kontaktas. Dabar man atrodo kad veiksminga sprendziant uzsioziavimus budavo alternatyvos pasiulymas. Su juo igijau tooookiu derybiniu igudziu... Bet cia visiems individaliai.
Taigi, kantrybes, sekmes ir gal neatidekit antro vaikiuko tolimai ateiciai

brangiosios nera namu be dumu nera ir vaiku be ragiuku pas vienus didesni pas kitus mazesni.mano nuomone dirzu ar rykste oziu neisvarysi,as niekada ant saviskiu nerekiu meginu viska ramiai paaiskinti, o pakalbejus juos abu apkabinu ir paprasau kad jie elgtusi taip kaip as prasau.beveik visada pavyksta susitart

palinkesiu Mamytei pacio svarbiausio dalyko NUOSEKLUMO. pasidaryk sarasa, ka vaikas gali o ko ne ir NIKADA to nekeisk, bus sunku, bet atsipirks. tokiose paciose situacijose visada turi elgtis vienodai, tada vaikas jausis saugus ir nesieks SAVO TIKSLU ZYZDAMAS, nematuos mamos kantrybes ribu. as su savo vyresnele turejau tokiu problemu, buvau ir pas psichologa nulekus, bet labiausiai man padejo tas patarimas " I TYCINI BLOGA ELGESI IR ZYZIMA VISISKAI NEKREIPTI DEMESIO< KAD IR KIEK ZYZIA NENUSILEIDI REIKALAVIMAMS< O GERA IR MAZIAUSIA ELGESI IR PASTANGAS GIRI ISIJUOSUSI" rezultatai ne po dienos bet ilgalaikiai, be to kai mama turi ant popiriaus susirasiusi taisykles pati jausiasi uztikrinciz=au ir ramiau , vaikas tai irgi greit pajunta

taip, piktuoju nelabai ką išspręsi, gal su vyresniais
tačiau tavrkos, griežtumo reikia nuo mažumės

Man krito i akis sita Jusu fraze: "As jau pavargau nuo nuolatinio galvojimo kaip cia geriau vaikui pasakyt ar padaryt vaikui, kad tik jis nesupyktu ir neprasidetu isterija". Manau, kad cia ir yra suo pakastas, kad viskas jusu gyvenime tik del vaiko, tik vaikui, o jis ta puikiausiai supranta ir tuo naudojasi. Pagalvokit, jeigu, pvz., situo moto vadovautumetes savo santykiuose su vyru - kad tik jis nesupyktu, kaip cia viska geriau del jo padaryt, kaip cia jam itikti, kad tik buciau tobula? Ar jums atrodo, kad vyras Jus gerbtu? Yra daugybe jusu sprendimu, del kuriu vaikui apskritai neprivalote aiskintis, kaip kad del tu duru, kurias jis piktybiskai tranke. Kelis kartus pasaket ne, neklauso - ir vaikas keliauja i tremti. Klykia, krenta ant zemes - ir paliekate ji ten guleti visiskai nekreipdama demesio. Tegul klykia kad ir valanda arba dvi, jokiu budu neikite ir neraminkite. Patikekite, kai kelis kartus taip issireks ir nesulauks tokio rezultato, kokio tikejosi - prades keistis. Labai gerai suprantu, kaip jus sunku ir kaip turetumete buti pavargusi. Mman namie tenka 'kariauti' ne tik su savo tvirto charakterio mazyle, bet ir su vyru, kuris linkes jai labai smarkiai nuolaidziauti, nes jis isitikines, kad vaikas turi uzaugti neverkdamas ir kad 'stebuklinga' motinos meile turi isspresti visas problemas. Kuri laika mane tokie dalykai labai trikde, bet siuo metu emiausi 'kietos' politikos ir pagaliau pradejo reikstis 'stebuklai', kuriais, beje, nepaprastai dziaugiasi ir mano vyras - dukra pradejo miegoti per nakti (o su ja ir mes, kai dar vos pries kelias savaites keldavomes mazdaug kas 2 valandas jos raminti), pati uzmiega paguldyta i lovyte, nustojo kritineti ant zemes, kai negauna ko nors vos tik parodziusi pirstuku ir t.t., ir pan. Buna labai sunku, nes kartais mano vyras ziuri i mane taip lyg as buciau koks zveris, kai nekreipiu demesio i mazes spiegima, bet paskui jam vis tiek tenka pripazinti, kad buvau teisi. Tiesiog prisiminkite, kad jus irgi zmogus, kurio interesai nei kiek ne maziau svarbus uz jusu vaiko, kad jus irgi turite teise pykti, net ir ant savo vaiko, ir pradekite su savo vaiku elgtis taip, kaip elgtumetes panasioj situacijoj su bet kokiu kitu zmogum, nes is esmes jusu vaikas ir yra tiesiog kitas zmogus. Juk kitiems zmonems neleistumete taip lipti jums ant sprando? Linkiu kantrybes ir sekmes

Ojoj, pasiskaiciau sia temele ir uz galvos susiemiau...negi ir musu tai laukia... Kol kas pas mus oziai nesilanko...o jei ir buna, tai greit isgaruoja, kai patupdom i lovyte.Jei jau pati pradeda zirsti, tai pati ir lipa i lovyte, pazirzia ir islipa...Turim tokia stai "oziuku"zona...

Adeliuk,mano patarimas būtų susirasti labai gerą psichologą. Ne tokį kuris tik vaistukus paskirtų, bet tokį kuris gal net ateitų pas jus į namus ir pastebėtų tėvų ir vaiko elgesį. Tu į forumą išpasakoji taip, kaip matai situaciją savo akimis, tačiau tik pašalinis žmogus ir dar specialistas pamatys viską iš šono. ..Mamos pataria iš savo patirties, o kiekvienas vaikas yra individualus.

Kitas patarimas, tai kurį tau sakė jau n mamų, tik ar tu klausai????Labiau rūpinkis savimi.Jei yra galimybė nors kartą į savaitę palik vaikį močiutei, giminėms, valandinei auklei ir tuo laisvu momentu išeikit su vyru į kiną, restoraną, baseiną ar paskaityk kokią knygą ar pamirk vonioje galų gale, bet pailsėk.... Pati pagerk melisų arbatos ar pavartok vitamino B. Nes šventai tikiu, kad tavo nuovargis ir nervai persiduoda ir vaikui. Mamos ir vaiko ryšys yra labai glaudus.

Niu mano vyresnėlis toks pat, o jam jau kątik septyneri suėjo, nenoriu mamyčių gasdint, bet bent jau mum niekur tos bėdos, bent jau kolkas, neišgaravo . Drželį jis mėgo, bet jo ten bijojo, kasdien išklausydavau auklėtojų litaniją ką kam jis padarė, kaip neklausė, ko nedarė ir taip be galo, pati bijodavau jo eit pasiimt. Niu aiškindavau jam pasakodavau be galo be krašto ko ir dėl ko negalima o kas galima, atrodo supranta, o vėliau vėl viskas iš naujo. Kartais ir diržo gaudavo, bet nuo to nei jo elgesys nei mano savijauta pagerėjo. Žodžiu iki šiol jam aiškinu ir kovoju visais būdais su nepaisymu suaugusiųjų nuomonės. Niu skundų dabar mažiau išties, bet neaišku dėl ko, ar dėl to, į mokyklą pradėjom eit ir fantastišką mokytoją gavom, ar dėl to, kad gal jau kažkur tunelio gale šviečia tas "išaugimas" . Tik pagal elgesį namie tuo vargiai galėčiau pasigirt . O tikrai nelepinu ir netgi grieštai stengiuosi auginti, na aišku, visad išgiriuo labiausiai už menkiausią pasiekimą, duok Dieve supras pagaliau kaip elgtis šeimoje ir visuomenėje...