Sveikos.
Visada norejau tureti tris keturis vaikus. Nuo vienuolikos metu jau sugebedavau priziureti pusseseres vaikus. Man nebijodavo palikti vaiku niekas, nes visada susitvarkydavau. Vaikus mylejau labai ir dabar juos myliu, bet kad su savo vaiku nesusitvarkysiu tai negalvojau. Musu vaikas buvo labai laukiamas. Nescia budama neturejau jokiu stresu, darbas buvo lengvas, daug ilsejausi, lankiau nesciuju paskaitas. ruosiausi vaikeliui kaip ir visos mamos. Gime musu sunelis. Pirmas menuo buvo gan lengvas. Sunukas paverkdavo, bet kaip ir visi vaikai verkia. Pati maitinau tai stengdavausi duoti MP kada nori. Bet kuo jis augo tuo ir verkimu buvo daugiau. Galvojom kad pilvukas. Tai as laikiausi spec.dietos penkis menesius. Taip gyd. patare. Sunus vis verke ir verke. Dziaugiuosi kad naktim tik tris, keturis kartus tesikeldavo, o pamaitinus uzmigdavo. Bet diena budavo kosmaras. Neverkdavo tik kai valgydavo ar miegodavo. Lauke vezimelyje nebudavo( tik pirmus tris men). Po to turedavau imti lauk is vezimelio ir nesiotis, nes rekdavo nesavu balsu. O vaikui tai reikia gryno oro tai ir nesiodavau.
Jau net neatsimenu kiek kartu kvieciau greitaja. Sunus pradedavo spiegti ir nebezinodavau ka daryti. Ko mes tik nedarem. Pas visus gyditojus vezem. Nieko nerasdavo. Visi sake turi isaugti. Vieni sake kai sueis keturi menesiai nurimsta vaikai. Kiti, kad po puses metu, kiti sake, kad jau po metu tikrai. dabar sunui du metai ir nera buve ne vienos dienos kad neverktu ir ne vienos ismiegotos nakties.
Zinau kad manes nesupras tos kurios augina ramius vaikus( zinau is patirties). Bet auginti neramu vaika yra labai sunku. As dziaugiuosi kad jis sveikas, kad viskas normaliai, bet kad uzeina jam isterija negalvoji apie tai kad kitiems sunkiau, tada galvoji apie savas bedas.
Paprasciausiai mes su vyru pavargom nuo tevystes. Lankemes ir pas psihologus ir vaistus gerem ir vaikui davem "sedativ". Bet kol duodavom lyg ir gerai. Tik nustodavom ir vel tas pats. Gyditoja stipresniu nenori duot. kaip pazystama nerekomenduoja. Kai jau labai blogai duodam "relanium". Bet jis nera geras vaistas tai nepiknaudziaujam.
Vyras man sako, kad turbut daugiau vaiku nebus. Is tikruju labai pavarge esam. Abu dirbam, vyras pilna diena as puse, tai laiko vaikui lieka daug. Visa laika su juo uzsiimam. Skiriam jam labai daug demesio. Net kiti draugai sako, kad dar nemate kad tiek su vaiku uzsiimtu kas nors. Vaziuojam visur. Susirandam pramogu visokiu. Bandom isijauti ko vaikas nori. Bet kartais atrodo viskas veltui. jam viskas negerai jis zyzia zyzia ir zyzia. Kartais praverkia po valanda ar daugiau nesustodamas. As jau viska isbandziau ir geruoju ir bloguoju, niekas nepadeda. Dabar stengiuosi iseiti i kita kambari kai isterikuoja kazkaip geriau. Stengiuosi buti ir griezta mama, bet ir daug ka jam leidziam, bet kur reikia tai drausminu. Net nezinau kur as suklydau ir ka ne taip padariau.
As tiek demesio jam skiriu, kad save visai esu pamirsusi. Esu visai pasikeitusi. Kai anksciau buvau labai linksmas zmogus dabar visai kitokia. Susigadinau nervus, skrandi (nuo dietos kol maitinau), turiu problemu su nugara nuo nesiojimo vaiko.
Vaiko tai as nekaltinu, ji be galo myliu. Tik ne tokia motinyste isivaizdavau. Rasau toms kurios augina neramius vaikus, kad nebutu vienos issipasakokit.
O gal i darzely jau laikas? Nes tikrai zinau ka reiskia naktim nemiegoti ir auginti judru vaika. dar turiu pazystama su panasia istoryja. tai darzelis tikrai padejo.
, bet tai ne mušimas, o pažadinimas, nes iš tikrųjų vakai viską priima fiziškai. Tačiau tai reikia atpažinti ir laiku ir teisingai sureguoti, ar tikrai pažįstat savo vaikus? 
Sėkmės mamytės 
