Ne tokią motinystę įsivaizdavau

Kantrybes ir stiprybes

Mes irgi turime bėdų dėl sūnaus elgesio.
Deja, dar neradau šimtaprocentinio būdo, kaip su juo susitvarkyti. Bjauriausia, kad jis taiko skirtingus elgesio modelius su manim ir su tėčiu. Tėčiui, žinoma, tenka kur kas mažiau ožių ir isterijų, o aš "nusiskinu" visas gėlytes.. Nežinau, kuriuo momentu įvyko lūžis, leidęs jam labai jau negražiai su manim elgtis, bet akivaizdu, kad kažką praleidau ar kažkur pridariau klaidų. jis labai daug su manim leidžia, tuo tarpu darželyje nėra joių problemų - valgo, miega, dalyvauja, žaidžia puikiausiai, jokių nusiskundimų.
Man didžiausias vargas yra kur nors su juo eiti, kadangi jis auksiniu balseliu pažada, kad gražiai elgsis, tam tikrą laiką pramogaus, tačiau kai ateina laikas eiti iš pramogų vietos, pasigirsta klyksmas, rėkimas, mušasi, draskosi, bėga nuo manęs, kas kartą išprakaituoju jį vaikydamasi ir stengdamasi aprengti ir išsivesti. O jau 4 metai vyrukui tuoj bus.
Nežinau, ko griebtis, vis dažniau trūksta kantrybė, ir balsč pakeliu, ir per šikniuką uždrožiu, nors labai tam nepritariu, bet nervai nelaiko. Čia man tikriausiai labai daug su savim reikėtų dirbti.. nežinau, ko griebtis, esu ant nusivylimo savimi kaip motina ribos.

oi, matau truputį ne į tą amžiaus grupę pataikiau..

puikiai tave suprantu, nes pati turiu dukryte, kuri zyzaliuoja, nuo kurios negaliu pasitraukti visiskai ne zingsnio antraip prasideda klykimai, nerimavimai. Kartais atrodo taip pavargstu, kad nenoriu nieko Bet ateina kita diena, kazkiek sviesesne ir vel einu i prieki

siaubas, mano taip daro dvejų. Vis auklėju ir laukiu, kada išaugs. Tai gal dar blogiau bus

Tik vienas vaikas yra idealus ir kiekviena mama ji turi

Labai zinau kas yra tureti neramu vaikuti. Labai zinau ir kai stogas vaziuoja taip kad verki nes nebezinai ka daryti. Labai zinau kai truksta kantrybe ir stogas nuvaziuoja kokia ragana tampi. Stiprybes. Tikiuos kad tai mamytei kuri uzvede sia tema jau daug lengviau.

Gal cia jam ta 3-ju metu krize?Maniskis taip elgesi kai jam dantys dygo,ty.iki 2-ju metu.

[quote=Adeliukas,2008 01 02, 01:22]
Sveikos.
Visada norejau tureti tris keturis vaikus. Nuo vienuolikos metu jau sugebedavau priziureti pusseseres vaikus. Man nebijodavo palikti vaiku niekas, nes visada susitvarkydavau. Vaikus mylejau labai ir dabar juos myliu, bet kad su savo vaiku nesusitvarkysiu tai negalvojau. Musu vaikas buvo labai laukiamas. Nescia budama neturejau jokiu stresu, darbas buvo lengvas, daug ilsejausi, lankiau nesciuju paskaitas. ruosiausi vaikeliui kaip ir visos mamos. Gime musu sunelis. Pirmas menuo buvo gan lengvas. Sunukas paverkdavo, bet kaip ir visi vaikai verkia. Pati maitinau tai stengdavausi duoti MP kada nori. Bet kuo jis augo tuo ir verkimu buvo daugiau. Galvojom kad pilvukas. Tai as laikiausi spec.dietos penkis menesius. Taip gyd. patare. Sunus vis verke ir verke. Dziaugiuosi kad naktim tik tris, keturis kartus tesikeldavo, o pamaitinus uzmigdavo. Bet diena budavo kosmaras. Neverkdavo tik kai valgydavo ar miegodavo. Lauke vezimelyje nebudavo( tik pirmus tris men). Po to turedavau imti lauk is vezimelio ir nesiotis, nes rekdavo nesavu balsu. O vaikui tai reikia gryno oro tai ir nesiodavau.
Jau net neatsimenu kiek kartu kvieciau greitaja. Sunus pradedavo spiegti ir nebezinodavau ka daryti. Ko mes tik nedarem. Pas visus gyditojus vezem. Nieko nerasdavo. Visi sake turi isaugti. Vieni sake kai sueis keturi menesiai nurimsta vaikai. Kiti, kad po puses metu, kiti sake, kad jau po metu tikrai. dabar sunui du metai ir nera buve ne vienos dienos kad neverktu ir ne vienos ismiegotos nakties.
Zinau kad manes nesupras tos kurios augina ramius vaikus( zinau is patirties). Bet auginti neramu vaika yra labai sunku. As dziaugiuosi kad jis sveikas, kad viskas normaliai, bet kad uzeina jam isterija negalvoji apie tai kad kitiems sunkiau, tada galvoji apie savas bedas.
Paprasciausiai mes su vyru pavargom nuo tevystes. Lankemes ir pas psihologus ir vaistus gerem ir vaikui davem "sedativ". Bet kol duodavom lyg ir gerai. Tik nustodavom ir vel tas pats. Gyditoja stipresniu nenori duot. kaip pazystama nerekomenduoja. Kai jau labai blogai duodam "relanium". Bet jis nera geras vaistas tai nepiknaudziaujam.
Vyras man sako, kad turbut daugiau vaiku nebus. Is tikruju labai pavarge esam. Abu dirbam, vyras pilna diena as puse, tai laiko vaikui lieka daug. Visa laika su juo uzsiimam. Skiriam jam labai daug demesio. Net kiti draugai sako, kad dar nemate kad tiek su vaiku uzsiimtu kas nors. Vaziuojam visur. Susirandam pramogu visokiu. Bandom isijauti ko vaikas nori. Bet kartais atrodo viskas veltui. jam viskas negerai jis zyzia zyzia ir zyzia. Kartais praverkia po valanda ar daugiau nesustodamas. As jau viska isbandziau ir geruoju ir bloguoju, niekas nepadeda. Dabar stengiuosi iseiti i kita kambari kai isterikuoja kazkaip geriau. Stengiuosi buti ir griezta mama, bet ir daug ka jam leidziam, bet kur reikia tai drausminu. Net nezinau kur as suklydau ir ka ne taip padariau.
As tiek demesio jam skiriu, kad save visai esu pamirsusi. Esu visai pasikeitusi. Kai anksciau buvau labai linksmas zmogus dabar visai kitokia. Susigadinau nervus, skrandi (nuo dietos kol maitinau), turiu problemu su nugara nuo nesiojimo vaiko.
Vaiko tai as nekaltinu, ji be galo myliu. Tik ne tokia motinyste isivaizdavau. Rasau toms kurios augina neramius vaikus, kad nebutu vienos issipasakokit.
[/quo
manyciau per daug sureiksminta situacija saviske ant ranku pranesiojau iki 1.2m NUOLAT, keldavausi minimum 6 kartus per nakti iki 1.2m, lauke irgi nesiodavau, ir tie patys kasdien kaprizai ir klyksmai po kelis kartus..ir kazkaip viskas gerai- manau cia yra normalu, nes vaikas ne koks kaciukas mazas- kad pavalge ir miega. Per tas isterikas ismokom kalbetis ir isiklausyt viena kitos- tereikia lb kantriai prasyt, kad nustotu verkt, nukreipt demesi kita linkme, kalbetis su paciu vaiku ir aiskintis kaprizo priezastis. Pastebejau, kad kuo daugiau susinervinu pati per ta kapriza, tuo piktesne darosi mazyle, ir tuo labiau neina su ja susitvarkyt. Vaikai nera kvaili, kaip mes manom- tad kalbetis reikia su vaiku jau nuo kudikystes- kad jis moketu klausytis. Ir jie viska supranta bei jaucia.
matomai, labai sureiksminant kiekviena vaiko kapriza- jei taip imt i galva kiekviena verksma, pakelima ant ranku, ar kelimasi nakti- galima butu is proto iseit! Tai yra vaikas-jis toks ir turi but retas kuris buna labai ramus juk
ps. matyt del nuolatinio plepejimo su dukra nuo kudikystes, ji pradejo kalbet budama 11men siuo metu kalba pilnais sakiniais ir apie viska

o as isivaizdavau kad bus baisiau
man labai patinka buti mama

as irgi bijojau nuovargio didelio, bet gime angeliukas idealus vaikas Todel patarti, kritikuoti ar pritarti kazkam negaliu, nes nezinau, ka reiskia auginti zyziuka. Bet nuovargio uztenka, nesioti sunku jau man ji, o megsta buti ant ranku. Bet kada dar jei ne kudikysteje ir kol mazas vaikis ji ismyluoti ir isciuciuoti.

Stiprybės ir kantrybės jums. Pačiai sunku isivaizduoti, kai mano tokia rami mergytė, kad kartais atrodo lyg vaiko nebūtų. Nors visą nėštumą tokia nervuota buvau, verksnė, visi sakė tavo vaikas isterikas bus, o gimė ir yra priešingai

beabejo sunku taip, as taip negaleciau. pas mus irgi gyvena oziukas, taciau nuo pat mazens griebiau i naga ji zino kas yra negerai ir pan, uztenka pakelt balsa ir baigiasi nesamones ar isterijos. reikia kartais ir siknon duot...zinau sirdi skauda, bet padeda. nes kuo didesni tuo oziai didesni o saves jokiu budu nepamirsk!!!!! juk gyvenimas vienas!!!!