Kol pati netutejau vaiku, tai visiems sakydavau, na tvirtindavau, kad vaiku musti jokiu budu negalima, reikia tureti kantrybes graziuoju paaiskinti ir pan. Mat pati taip buvau auklejama, o jau pakeltas mamos ar tevo balsas budavo sventa, jokiu dirziukiu nereikejo. Net su vyru gincidavausi, nes jis pats buvo gaves vaikysteje uz isdaigas berzines koses, kad jam tokiu budu aukleti vaikus neleisiu. Dabar gi nezinau net ka pasakyti. Zinau tik, kad niekada nesakyk niekada. O kaip del agresijos, tai aisku, pirma ji atsirado pas vaika, is pavydo, is nemeiles sesei ir kitu sukilusiu blogu jausmu, kuriu kaltininke buvo sese. mano kantrybe baigesi pavasari, artejant mazosios pirmajam gimtadieniui, kada visi kiti budai tapo beprasmiski. Be to negali sakyt, kad daug ji tos berzines koses ir gavo, gal pora kartu, ir ne uz tai, kad sese skriaude, bet kad tevu neklause (rekia ir po siai dienai i akis ir man, ir vyrui: tu pati eik tvarkytis, tu pati eik plautis ranku ir t.t.) siaip ta zabyte buvo padeta auksciau, ir sakydavau, kad tu nerek, nes zabyte isgirs rekianti vaika ir ateis. Ale multiko scenariju buvau sugalvojusi, bet jai vis tiek. Vyras viena karta i tualeta tamsu uzdare po irgi nemenko zbitko, tai jinai rekia, dauzosi, taip daugiau nedarysiu. Na minute pabuvo isleidom (nes jau man sirdis sprogsta, tarp kitko, man sirdis ir sunegalavo, nors po tyrimu aiskios fizines priezasties tam neatsirado...), dar bandziau jai graziuoju kazka sakyti, o ji tik nusiviepe (asaros ne vienos

) ir toliau savo daro. O sesei nuo jos rekimu (budavo uzmiega sese, as jau einu su vyresnele kazka daryti, uzsiimti, pazaidziam kiek, o ji tik smaukst kaip vejas pro durys ir kad sureks prie seses lovos. Ta pasoksta visa drebedama, buvo net su nervais blogai, krupciojimai, nuo nervu lasiukai, kurie nedave naudos. Budavo, pamato vyresnele, jau ir rieciasi 2 men. kudikis manes link. na bet viskas gerai baigesi, 9 men. tuos nervukus isaugo. Tiesa, paskui, kai jau zaisdavom, kad ji staigiai nenulektu, laikydavau uz rankos arba tarp duru atsisesdavau. dabar rasau prisiminimus, bet dabar negera darosi tuos laikus prisiminus.
Dabar mano bausme, kol kas veiksmingiausia, jeigu manes neklauso piktybiskai, na rekia atgal, savo valdzia rodo, sakau, kad gali eiti ieskotis kitu namu ir mamos, kuriai tai patiks, arba pasakau, kad jeigu nemoki ramiai sneketi, nekalbesiu su ja, nezaisiu su ja ir pan. Bet cia irgi kantrybes kantrybeles reikia, kai vaikas rekia ir vos ne puola mama musti, o tu jai ramiu tonu turi paaiskinti. Na kai kantrybes nebeuztenka, uzsidarau kambary ir pabunu.