Ne tokią motinystę įsivaizdavau

Na mano pupa irgi iš tų sunkių vaikelių Gal iki 1,8-2 m. visaip kovojau, skaičiau įvairią literatūrą... Na bet kaip į sieną, rodos va diena visai nieko, bet po tos dienos ateina kokia savaitė, kad vaikas nesuvaldomas... O aš labai pergyvenau, pastoviai įsitempusi buvau, dar aplinkiniai pareplikuodavo, seneliai, močiūtės nu ir viskas... O Dabar kažkaip praėjau nekreipti dėmesio į tuos zyzimus ir t.t., ir tikrai kažkaip geriau šiuo metu Ir va dar režimas labai į naudą... Bet suprasi, gal ir išaugama tas po truputį. Dabar tai jau su vyrų juokaujame, kad po mūsų pirmagimės galėtume auginti dar 10 vaikų, jau tikrai nebūtų baisu
Ir dar pastebėjau, kad jei aš esu susinervinusi, tai ir dukrai tas persiduoda, tada žymiai sunkiau susikalbėti būna... O kai jauti vidinę ramybę, tai tarsi ir pats vaikas persijungia, net ima klausyti ką jam liepi daryti...
Bet vistiek sunkiausias periodas buvo kūdikystėje, nes verkė, verkė ir verkė, buvo grynai rankinis vaikas... Apie ramų pasivaikščiojimą nebūdavo net kalbos, pamenu vaikštinėja mamytės, stumdo vežimėlius sau, o aš stumiu vežimą ir krautau savo pupą, visi žmonės spokso... Mašinoje važiuoti irgi košmaras būdavo, nesvarbu tai ilga ar trumpa kelionė - pracypdavo... Aš jau vienu metu pradėjau galvoti, kad gal nužiūrėjo kas, siunčiau savo mamą pas kažkokią bobutę, kuri neva turėjo nuimti tą nužiūrėjimą Na žodžiu tai tikrai gali suprasti tik tie tėvai, kurie augina tokius vat pupulius

Oi, netyčia čia susipaudė man...

Pirma: 2,5m vaikas nebutinai turi normaliai kalbeti
Antra: judrius vaikus reikia vesti kur jiems patinka, nes jei nepatiks, tikrai tik trukdys visam kolektyvui. Ir nera cia ko verkti del tokiu dalyku, nebent zut but norit padaryt kompozitoriu ar kazka panasaus, bet cia jau mamytes egoizmu kvepia judriam vaikui reikia aktyviu bureliu, kur galetu isskrauti, sokiai, sportas, baseinas arba jei patinka su daile susije visokie uzsiemimai( jei vaikas susidomi tuo, tai buna ta minute, kada jis gali pailseti nuo savo hiperaktyvumo).

Maniskis labai aktyvus, taciau jau siuo metu ismoko zaisti ivairius stalo zaidimus, lego, konstruktoriai ir panasiai, va tada "ramiakas", o jei tik jam neidomu arba neturi veiklos ir vsio erezija vyksta

Mamytems reikia siuo atveju daugiau ideti pastangu i motinyste, daugiau pajungti fantazijos kaip savo vaika raminti, daugiau kantrybes bandant su juo susikalbeti, reikia labiau valdyti savo emocijas, paminti kazkokius principus ar draugiu/aplinkiniu komentarus (koks neisaukletas tas vaikas)...bepigu kai kurioms komentuoti, kai ju vaikas pasodintas issedet visa pusdieni gali nepajudejes, arba daro ka liepiamas be atiskalbinejimu.

Stiprybes, kantrybes, fantazijos

Sveikos,
Neisivaizduojat, kaip apsidžiaugiau radusi šią temą, o kartu tiek mamų, kurioms nesvetimos sunkių vaikų problemos. O aš jau galvojau, kad viena aš čia taip ir pabaigsiu išsikraustyti iš proto beaugindama savo pupas.
Na mano vyresnėlė iki gimstant sesei buvo kaip ir pusė velnio, mat būdavo skiriama pakankamai laiko užsiiminėjant su ja, be to ir pati dar prigalvodavau visokių būdų, kaip jos ožius įveikti. Bet vat gimus sesei(tada vyresnėlei buvo 2 m.) ir prasidėjo "grožybės" - rėkimai, sesės draskymai (ir po šiai dienai nuolat ant mažosios veido yra įbrėžimai, jau ir randų ), stengimasis ja numesti nuo lovos (tai negalėdavau nei minutėlei palikti mažosios vienos), mano ir vyro ignoravimas, na gali sakyti, bet kaip i siena, arba dar nusivaipo, ir taip daro 2,5 - 3,5 m. vaikas (nelankantis darželio). Kiek galėdama stengiausi skirti jai dėmesį, kartais pagalvodavau, kad su mažaja būnu tik tiek, kiek maitindavau, o daugiau visas dėmesys vyresnėlei. Tiesa, antroji dukra pasitaikė iš tų vaikų, kurie mažai miegodavo, tiek dieną, tiek naktį. Kadangi savo vaikelius teko auginti mums su vyru ( baltu pavydu pavydžiu žmonėms gerų močiučių ir bobučių, kurios padeda; mūsiškės irgi kaip ir galėtų padėti, pensininkės, bet deja...), taigi po metų nuo antro gimdymo aplankė sveikatos problemos, o dabar sėdžiu gilioj depresijoj ir viskas jau vienodai. Pasižiūriu kartais kaip iš šono į savo vaikelius, tai žinot net gaila pasidaro, mama apsiverkus, o jų mažos akytės taip ir prašosi pažaisti.
Paskaitinėjau šią temą, sakoma, kad reikia ieškoti būdų, kaip pergudrauti vaiką, bet ką daryti, kai jėgų jau niekam nebėr. Tikiu, kad išsikapstysiu, kad vėl atsiras jėgų ir nervų būti su vaikais bei noro gyventi savo gyvenimą, bet kol kas galiu tvirtai pasakyt - na ne tokią motinystę įsivaizdavau. Ir stiprybės visoms mamoms, ypač vienoms auginančioms savo vaikus.

Jusu vyresnele sesutes suilauke paciu pazeidziamiausiu metu, kai prasideda treciuju metu krize, vaiko egoizmas isauga iki lubu kai reikalaujamas demesys tik sau ir kai jo negauna, supyksta, ypac supranta, kad demesio negauna del sesutes, todel ir si kencia manau, kad jau artimiausiu laiku, vyresnioji turetu isaugti is egoizmo ir pamils savo sesute, nes atiras poreikis bendrauti, ne tik imti bet ir duoti, pamatysit

Svarbiausia nebausti jos, o paklausti ko jai reikia

O jis ir prie senelių toks, kai jūsų nėra ? Čia temos autorei.
Papildyta:
Kote, o kodėl nevedi didžiosios į darželį ?

Del savo vyresnėlės tai su daug kuo kalbėjausi, ir su gydytojais, ir su psichologais, ir su pedagogais, ir auginusiais savus vaikus, su mūsų auklyte. Bandem visokius budus: apie tuos graziuosius nekalbesiu - tuščia jų. buvo ir diržiuko, ir tamsių kambarių, ir beržinės košės (čia jau mūsų auklytė sakė, kad tik beržinė žabytė gali padėti) - perniek. Nežinau, iš kur vaikas gavo tiek agresyvumo - abu su vyru sugivenam l. gražiai, tfu tfu tfu. Kartais nei iš šio nei iš to kad trenks sesei galvą, nugarą, už žandų griebs ir t.t., na negali prognozuot ir apsaugot. Paskui pas gydytoja nuvedi sudraskyta, tai ta dar moralus tėvam atskaito - ko tipo nesaugot.
Ramino draugė iš pradžių gimus mažylei, kad čia vyresnėlėi 2 m. krizė, na paskui krizė tęsėsi iki 2,5 m. Taip sulaukėm

Tęsiu toliau, vaikas sujudino. Tai vat, sulaukėm 3 m. krizės, o dabar jau 3,5 m. krizė. Na ne per krizę gimė, bet vaikui krizės užsitęsė.
Tiesa, prie kitų žmonių auksinė, net nepasakysi, paslaugi, o pašneka tai ne kaip trimetė. Iš pradžių prie auklės irgi būdavo gera, bet teko auklytei dažniau pabūti (mat pas daktarus pati lankausi), tai pasakė, kad per jos žiūrėtus 12 vaikų, toks pirmas dėl nepaklusnumo ir agresijos, pati nebesugalvoja, kaip iš situacijos išeiti.
Bandžiau vesti į darželį nuo 3 m. Na darželyje kaip pelytė, tyli, rami, na bet grįžusi namo atsigauna dvigubai ant sesės ir ne tik. ir tai vesdavau tik iki pietu. Prasidėjo ligos, užkrėsdavo ir mažaja, tai kai prasirgo pora mėnesiu (nuvedi diena, kita ir vel pora savaiciu abidvi serga) nutariau, kad užteks šiais metais su daržu.
Suprantu, kad šiam vaikui tas blogasias savybes pakurstė sesės gimimas, aišku, galbūt nelaiku, reikėjo palaukti, bet žinot, kai abu vaikai netyčiukai (ne pas mus vienus gi plunksnos vertos istorijos apie pradžią), nori nenori, tenka priimti abu ir suktis iš padėties. Na galiu jau pasidžiaugti, kad dabar kai joms 3,5 m. ir 1,5 m. jau lengviau, tų blogų dienų būna ir ne viena, na bet vis rečiau.

Nu nieko sau istorija . O visi sako, kad kuo mazesnis metu skirtumas tarp vaiku, tuo geriau sutars. O cia dar ir seses abi.

Aišku, iš šono visad lengva kalbėti, bet iš kur vaikas agresivumo gavo lyg ir akivaizdu.

Na as taip suprantu, kad pirma agresyvumas prasidejo, o paskui dirziukas buvo.

Taip, supratau, bet tėvai parodė, kad vaikas eina teisingu keliu: mušdami jie tikisi pasiekt savo, nenuostabu, kad vaikas dar atkakliau daro tą patį, juk tėvai moko: mušk ir gausi, negauni? mušk stipriau!

Kaip galima mokint vaiką vokiečių kalbos ir tikėtis kad jis išmoks anglų? Kaip mušdami jie tikisi agresija išgydyt?