Santykiai su būsima anyta II

buurbuulis, jūsų situacija nepavydėtina. Aš galvojau, kad mano vyras mamyčiukas, bet palyginus su jūsų istorija, pakeičiau savo nuomonę
Aš manau, kad jūsų vyras turi atsiriboti nuo savo mamos, pakeisti požiūrį (dabar suprantu, kad jam įkalta, kad geri santykiai yra tik tada, kai mama nuolat žino apie viską, bet galima puikiai sutarti ir rečiau bendraujant) ir gerbti jūsų norus, o jei taip nebus, tada jūs būsite kartu tiek, kiek užteks jums kantrybės.

..liūdna girdėti tokias prognozes. Mamyčiukas jis tik tiek, kad viską pasakoja.. manau būna dar blogiau, kai šiaip bėga po mamos sijonu ir viską daro tik su mamos leidimu. Žinoma, neguodžia ir dabartinė situacija, tuo labiau negaliu būti tikra ar būsimai anytai kažkada po vestuvių įjungus taktiką `kokia ji bloga`, jis visai į tai nekreiptų dėmesio, garantuoti juk negaliu, o baimė išlieka visada.. bijau, kad teks pasikalbėti ir pasakyti, kad jeigu šitaip, neverta ir tuoktis..
..bet kaip atvesti į protą, kad geri santykiai nėra visų gyvenimo smulkmenų išpasakojimas ir dar kam, mamytei.. kad apskritai tai intymūs, asmeniniai dalykai, tai yra mūsų reikalas ir tik mūsų, nereikia visko, kiekvieno `pirstelėjimo` pasakoti ir aptarinėti.. visiška duobė, vestuvėmis jau kvepia, o še te tau..

na, maniske irgi tokia pati super, super rupestinga. mes daug keliaujam, tai ji is pradziu net rubus bandydavo jam sudet o grizdavom is kelioniu, tai tuoj pat ataskaitu reikalaudavo, kaip sekesi, kodel nuotraukose be kepures, juk salta. priekaistai, kodel as jam neuzdedu kepures ir t.t. As jai juokais pasakydavau, kad kai ausys salt prades, tai supras, kad ant peciu ne kopustas, o galva ir pats pridengs galva Tada patvirtindavau, kad ne taip salta buvo, kaip atrodo nuotraukose , tai dar ka nors o siaip, emiausi kitokios taktikos. pradejau vaziuodama i svecius veztis savo gaminto maisto, kad matytu, jog jos vaikas pas mane pavalges pati susitikusi plepedavau, kad vakar ta, ana valgyt dariau, o kaip tas gerai gavosi ir t.t. kviestis i svecius, tam, kad isitikintu, kad saldytuve "peles nesikaria", namai sutvarkyti, vaikas jos apsirenges ir apipirktas (bet jau taip, kaip as noriu). pradejau taip sakant deklaruot, kad perimu jos motiniskas pareigas ir rupinuosi jos sunumi taip pat super gerai. nors is tiesu, tai rupinausi tuo, kad maniskis pats savo galva galvotu. Varom i kelione - pats krepsi savo pakuojasi. Pamirso kazka - jo bedos. Tada kita syki masto. Del gaminimo irgi, moteriskai gudriai kvieciau gaminti kartu, parodziau, kad tai gali buti smagu ir nesudetinga. Maniskis daug ko nevalge, tad tai ko nevalgydavo, pvz, kokiu darzoviu, tai paruosdavau taip, kad ju nesimatydavo, pvz, sutarkuodavau ir kai suvalgydavo, pasakydavau ka valge.
Anyta su laiku atprato taip daznai skambint, kontroliuot. Nuvaziuojam irgi reciau, 1-2 i menesi. Gyvenam atskirai nuo jos.

Taip, kad zinok viskas tavo rankose. Tik patarima turiu: niekada nepriekaistauk, kad jo mama per daug kisasi ir t.t. , jis tik priesinsis, ginsis.

Va va, kaip ir sakiau, kartais pats ima burbėti ir šnekėti kaip ji atsibodo su savo skambučiais, kad per daug skambinėja, rūpinasi, kad jeigu visą gyvenimą taip, tai ir nevažiuos pas ją, bet tik tai pasakau aš, iškart karo kirvis iškastas: tau netinka, tau ji nepatinka.. ji tik labai rūpestinga.. apsiramink ir t.t. Iš dalies kaip sakiau čia jo charakteris, iš dalies suprantu instinktą užstoti savo šeimą.. ir jis tai supranta, jis kaip sako yra pasiryžęs su tuo kovoti ateity, jei reikės. O ir anyta po šimtas vieno jo pakartojimo, kad aš moku gaminti valgyti ir alkani nesėdime, KARTAIS jau supranta, kad turbūt pavalgėme ir pasigaminome. Anytą pastatyti į jos vietą manau turi jos sūnus, o aš tik turiu laikytis taktikos ignoruoti, ramiai, tyliai išgyventi, galbūt parodyti, kad tikrai pavalgęs ir apskalbtas. ..bet kaip susišnekėti su vyru, kaip be kritikos ir priekaištų pasakyti, kad ji per daug kišasi, o jis per daug jai pasakoja..

Is tolesniu Tavo pasakojimu sprendziu, kad del anytos kisimosi i kasdienybe palaipsniui viskas turetu susitvarkyti. Palaipsniui, ir su daaug kantrybes. O del to, kad vyras viska pasakoja.. manau, geriausiai butu pasikalbeti atvirai su juo. Be jokiu priekaistu. Pvz., kuria diena - jis geros nuotaikos, Tu geros.. prieini, apsikabini, ir tyliai ramiai isdestai viska. Tarkim, kad Tu nesi ipratus kitiems zmonems viska iki smulkmenu atpasakoti, kad Tau nejauku, jog dar kazkas kitas be judvieju zino ta ar ana. Pirmiausiai vyras turi suprasti, kad Tau tai del vienu ar kitu priezasciu nepriimtinas toks atvirumas. Reikes daug kantrybes, ir tuos turimus priekaistus pabandyk paverst tiesiog ramiais paaiskinimais. Niekas nezino ir prognozuot negali, ar viskas pasikeis ir susitvarkys, ar ateity bus tik dar blogiau. GALBUT, kai judu apsigyvensit kartu, viskas bus kitaip? as zinok tikiu, kad tuomet gali but kitaip is patirties sakau, nes man taip buvo kol kartu negyvenom, buvo daugiau problemu, negu gyvenant kartu. Gal, kai jau tapsit seima, vyras kitaip i viska ziures, pamazu pasikeis... Labai gerai, kad myli mama ir yra artimas su ja. Tiesiog siuo atvejus jis turi ismokt siek tiek kitaip ta meile ir gerus santykius deklaruot..

taip, aš sakau jo žodžius, jis sako, kad spręstų, tvarkytų, kovotų už mane, pats mato, kad ji per daug rūpinasi, bet vėl.. aš juk negaliu pasakyti, kad jo žodžiai 100% atitikų jo veiksmus. Variantai du, po santuokos viskas pagerėtų ar pablogėtų.. žinoti tikrai niekas negali, lieka rizikuoti. Abiems atvejais, vienu prarasti dabar mylimą gyvenimo vyrą, antru - galbūt kažkada prarasti šeimą ir daug nervų.. šiandien vėl šnekėjomės. Jis linkęs viską užglaistyti, tiesiog vengti pykčių.. jam pasakai vieną kartą ir viskas, po antro karto jau susierzina, kad nenori pyktis, kad neverta, kad suprato, kad spręs problemas ir t.t. šiaip vienintelė paguoda šiuo metu turbūt tik tai, kad bent jau sako, kad kovotų už mus ir supranta kažkiek.. pradžiai gal užteks, ech.. iš kur tos anytos tokios..

Sveikos, oi prisiskaiciau as cia jusu temuteje ir prisiminiau savo karus su anyta. Ko tik nebuvo, ir negera as, ir nepakankamai grazi jos suneliui, ir tokia ir kitokia. O uz akiu kiek prisnekedavo, paskui zmones susitike atpasakodavo. Sededavau ir verkdavau, nesuprasdavau, ka as tokio padariau. Galvojau ir is kulturingos seimos ir studijuoju, ne is kokio patvorio, raudodavau didziausiom asarom. Aisku maniskis mane palaike, bet pykosi su mama. O as sakydavau, nesipyk, vaziuojam aplankyt, pakentesiu as. Tai kentejau apie 4 metus. Po to apsigyvenom kartu, kitam mieste. Dar pasikvieciau jo tevus i savo diplomu teikimus. Pamazu viskas pradejo keistis. Ir ne metu nereikejo iki pagerejimo. Dabar jau kelinti metai ramiai gyvenam, skambina tik keleta kartu per menesi, pasiteirauja kaip man sekasi, kaip jam, sutariam gerai. Kazkada susedom dviese su ja ir pasikalbejom, ji pripazino, kad pati nesuprato kas jai uzeje buvo, kad taip pavydejo sunaus.
Na man teko bendrauti su psichologu is Rusijos ir as jam buvau papasakojus savo situacija. Jisai man taip pasake: kad moterims, kurios taip elgiasi, meile sunui gali buti iskreipta pasamoneje nors jos pacios to nejaucia. O priezastys tokios: mirus vyrui, sunus lieka kaip ir "vyro pakaitalas" namuose i kuri motina gali atsiremti ir bijo jo netekti. Arba labai daznai jei moteris nemyli ar nesutaria su savo vyru, arba jauciasi nemylima, ta savo meile vyrui ji suprojektuoja i savo sunu, tik ta meile buna iskreipta (ne seksualine prasme) ir gaunasi toks svelniai tariant ne visai sveikas prisirisimas. Na nezinau ar taip issireiskiau.
Paskui pagalvojau, anytos vyras ne auksinis, santykiai kaip suns su kate. Gal itakos tai turejo
Tai va, mus isgelbejo apsigyvenimas kartu ir atstumas. Ir mano vyro pozicija.

Ir dievazi pastebejau, juk musu mamos neskambineja taip daznai, neklausia vyro ar mano dukra aprengta, pavalgydinta, apskalbta, apipirkta. Gal griezciau reiketu sunus auklet, ruost gyvenimui, o ne vyniot i vata

Maniskis irgi mete mokslus, paskui perstojo kitur ir puikiai baige, gavo darba. Bet tada tai pamenu, kai nuvaziavom pas ja, dar ten buvo MB giminiu, tai ji mane pasisodino ir prie visu pareiske, kad per dulkinimasi su manimi jos sunus knygas uzmirso. Nors mes abu studijavom skirtinguose miestuose ir susibegdavom tik savaitgaliais. Buvau pakraupus, o MB pasieme mane uz rankos, trenke durim ir isvaziavom.

Jūsų kantrybė geležinė, kad ižkentėt tokią anytą.

aisku, man keista buvo, kad maniskis su mama kasdien susiskambina, vos ne po kelis kartus, vos ne kasdien vaziuoja pietaut, bet negaliu priekaistaut, as su mama irgi kasdien susikambinam, kazkaip taip jau viskas uzsilike yra... bet visa laika galvojau, kad mergaitem, tai naturalu, toks artimas rysys su mamom... bet daba, is patirties ir is to, ka paskaiciau, supratau, kad naturalu ir vyram

Ryšys kažkoks taip.. bet pavyzdžiui aš vienturtė ir dar mergina, kas mano manymu tėvams vistiek daugiau galvos rūpesčių sukelia, skambinėjimo prasme. Vistiek merginoms ir kaip grįžai, kada grįši man tokie labiau su pagrindu atrodo ir t.t. vyrą ji turi, kokie jų santykiai dar negaliu pasakyti, atrodo normalūs, nors man keista, kažkaip vyras niekada jos niekur net iki parduotuvės neveža, tai kažkaip įdomu.. visada sūnelis ir ne kuris kitas, o maniškis.. man kartais išvis į trenktą šeimynėlę panašu.. šeimos vyras ten vienintelis atrodo toks su protu, jis tyliai, ramiai atsiriboja ir tų vaikų neterorizuoja su tuo rūpesčiu, prisidirbai - susitvarkyk, užsidirbi - gyvenk, paskambins tik su reikalu ar per mūsų savaitės laiko atostogas kitur kokius du kartus kaip gyvenate, kaip oras ir t.t. o ta.. brolis išlepintas ten išvis, jam viskas per prastai, viskas negerai, bet išsiuntinėja visus velniop, o toliau šeimos pažiba ir idealas lieka. O maniškis visada skundžiasi, maždaug anas lepūnėlis, o šitas užguitas, iš pradžių tikėjau, poto žiūriu, kad šitas ne ką mažiau išlepintas ir dar skambučiais atakuojamas.. tai ir nebesuprantu ar čia maniškiame bėda, ar anytoje..

Bet zinokit ne kruopelytes pykcio neliko, atsimint atsimenu atsimenu, bet vistiek ziuriu i prieki. Aciu Dievui, kad susitvarke viskas. Ir tikiuosi nepasikartos.
Papildyta:


Tai mum taip buvo, kad maniskio tevelis isisuko terorizuot. I santykius nesikiso, anytos uzteko, bet buvo megejas dalyvaut. Tai ziurek paskambins nakti ir girtu balsu "parsivezk", "nuvezk". Sedziu, laukiu, nemiegu. Suprasciau pro reta, bet istisai. O jam suprantama, kad tevas rupi. Bet neatlaike nervai, pasakiau, kad ji veziodamas tik skatina gerti ir pats elgiasi neatsakingai, o jei kada nuvaziaves neaisku kur dar fiziskai nukentes, daugiau manes nepamatysi, nes as su laukneseliais ligoninej ar prie grotu nestovesiu.