Ką galvojate apie įvaikinimą? 2 dalis

Jau senokai čia berašiau. Nedalyvaujam jokiuose susitikimuose ir stovyklose. Kodėl? Nežinau - gal neatėjo tam laikas?
Smagu skaityti gražias įstorijas.
Kažkuri mamytė rašė, kad lyg pasiulytoji mergaitė su broliuku išvažiavo i Italiją - mūsų brolis su sese taip pat išvyko i Italija - gal tie patys čia?

Čia Laureta rašė.
Norėjau paklausti - jūs buvote su tais italais susitikę? Su jais kaip nors bendraujate? Mūsų situacija analogiška - maniškės biologiniai taip pat išvyksta į užsienį (matėte šios savaitės LRytą? )

Sveikos, jus cia apie stovyklas ir susipazinima raset. O manes kazkaip net netraukia. Nezinau kodel. Gal, kad vaziuot i Vilniu ar siaip toliau, i kita miesta reikia. Nors visai neslepiu Ugnes atsiradimo istorijos ir ne vienai besiteiraujanciai sakiau: atvaziuok, ir pamatysi kaip mes gyvenam.

Kiek zinau jie neturi nei broliu nei seseru daugiau. Jie tik dviese - mergaitei 10 metu, broliukui -2 metai. Tai buvo mergaites svajoniu salis.

Mums tai labai patinka tie susitikimai, kuo toliau, tuo labiau artimesni tampa tie žmonės, su kuriais susibendravome... Na, jūs visos gal nebejaučiate bendravimo bado, kokį aš jaučiau. Kai mes pradėjom savo istoriją, nebuvo jokių forumų, nebuvo jokios informacijos, jokių kursų įtėviams ar globėjams, visi buvom tarsi ežiukai rūke. Ieškodami vaikelio su vyru lėkėm į kito Lietuvos krašto ligoninę nežinodami ko griebtis, kad galėtume įsivaikinti... Vaikų namų direktoriai nesakė nieko aiškaus, pažinčių nebuvo kam kiek ir kur duoti... Nesinori prisiminti...
Kai sužinojau apie pirmąjį įvaikinimo tarnybos organizuojamą susitikimą - netvėriau džiaugsmu, nes taip giliai skaudėjo, kad esam vieniši... Ir paaiškėjo, kad esam vieni iš nedaugelio, auginantys jau vyresnius vaikus, kurie neužsidarę ir neslepiantys įvaikinimo ar globos fakto. Ir dabar mano gera pažįstama darbuotoja iš mūsų tarnybos negali prikalbinti dviejų, užsidariusių savo kiaute, šeimų.... Jos tvirtina, kad niekas net iš giminių nežino!!! (net juokas ima nuo tokių minčių ) ir joms nereikia jokio bendravimo... Kaip dažnai suaugę žmonės nusprendžia už savo vaikus... Ir taip neteisingai... Atimdami ir "privatizuodami" jų likimus... Toks stagnatoriškas ir liūdnas pasekmes atnešiantis požiūris... Aš "čia biški ne į temą" , bet gal tie žmonės forumą paskaito. Visai to norėčiau.

Jei ir nenorėčiau į susitikimus, vis vien kažkokių ryšių su įvaikintaisiais ieškočiau dėl vaiko. Tėvai, aišku, gal ir nejaučia poreikio, nes vaikas jiems savas kaip ir kitiems tėvams. Ir vaikui tėvai yra savi. Bet kiekvienas žmogus ieško į save panašių, kai tokių randa - nesijaučia išskirtinis blogąja prasme. Manau, kad tai padeda išvengti daugelio psichologinių problemų. Na, juk ir suaugę buriasi į visokius klubus, pagal pomėgius, į draugijas - pagal sveikatą... Ieško tų, kurie juos suprastų visa savo esybe. Nors kartais atrodo, kad gal tie vaikai ir nesusibendrauja tarpusavyje, tačiau mato, kad nėra vieniši, kiek daug yra jų likimo draugų.

Atsiprašau už ilgą postą.

Noreciau pasakyti, kad teisti tu seimu neturi jokios teises. Nebutina visam svietui skelbti jog isivaikinai. Mano situacija zino tik tie, kuriems yra zinoma. O tie kurie nezino, mano mazaja skaito kaip biologine dukra. Isties nera malonu, kai pasikvieciu i svecius ir mano mazaja nuziurineja. Daugiau tokiu sveciu nebekvieciu. As nemayciau, kad atima ir privatizuoja is tu vaiku likimus. Niekas net neitaria, kad tai ne ju vaikai. Gal tai ir geriausia. Jeigu tai buciau as, daryciau lygiai taip pat, nes lietuviai yra ziaurus siais atvejais. Gyvenciau toki gyvenima ne del saves, o del vaiku ramybes ir saugumo. Kai suaugs bus galima pasakyti tiesa. Bet tiesa tik tiems vaikams.

Laureta, ar tos mergaitės vardas kartais prasideda ne iš "V" raidės? O brolio ne iš "N"?

Laureta, nejaugi aš teisiu? Aš jų net nepažįstu... Tiesiog sakau ką manau. Teisimo savyje bandau visai neturėti, nes tai įtakoja mano įsitikinimai: už nieką nesijausti geresnei. Aš dažniausiai esu už vaiką. Ir už skaitymąsi su jo teise žinoti. Suaugę sau gali leisti visas nuomones, netgi žalingas vaikui... O jis tėra sraigtelis. Viena numetė, kita nusprendė, kad jam nieko nereikia žinoti. Aš apie tai.

Ir aš kartais jaučiu sroves savo vaiko atžvilgiu. Ir stengiamės nebendrauti. bet gal vis tik geriau bendrauti, nes nusistatymas yra kai žmogus neturi patirties, kai nesutinka įvaikintų vaikų ir šeimų... Jis nežino ir yra nusistatęs, nes susidaro sau stereotipus. Kai pabendrauja, pamato - supranta, kad klįdo. Oi, kaip tada faina ir gera jo pasikeitimą matyti...

Paragintoji, idomios mintys, gal ir teisi. Bet mano kol kas mazute, todel jei dar nelabai reikia to ratelio...

tai aišku, kad kol maža tai taip. Juk tavo dar visai kruopa. Mes pirmą kartą nuvažiavom (pirmą kartą buvo organizuotas susitikimas) kai sūnui buvo 7 metai. Dukrai 16, bet su ja kita istorija, nes nuo giminių ji nebuvo atitrūkusi. Žinai, sūnučio tai žiauriai gaila, kad vaikas toks jausmingas, pats ieško informacijos apie gimines, prosenelius, nori būti į juos panašus (į mūsų gimines - mano ir vyro, apie biologinius jis net nekalba, jis sako - "mūsų" kalbėdamas apie mūsų šeimą), o yra nuo savo biologinių šaknų atkirtas... Labai daug jėgų reikia, kad nesuplakčiau visko į vieną vietą... Kaip mums būtų paprasta jam meluoti! Bet kažin ar jis būtų toks, jei būtume melavę ir kokia bomba būtų sprogusi, kai jis būtų kažkada sužinojęs tiesą...
Kai pamato į save panašius, nors nesijaučia kitoks ar kažkoks raupsuotas. Mato gražias šeimas, darnius santykius, juk vaikai daro savo išvadas... Nes juk šiaip tie mūsų vaikai vieniši. Dažniausiai nėra (arba beveik nėra) klasėse ir mokyklose tokių šeimų arba ir tie vaikai apie vieni kitus nežino...

sveikos!Mano dukrytei 7,bet dar teisybes nepapasakojau,nors slept ir nezadu.Daznai pakalbam,kaip vaikai atsiranda,kad ne tik mamos pagimdo,bet ir isivaikina,kad myli ne kiek ne maziau,kad buna visko..Net pagalvojam,kad broli galim is vaiku namu pasiimti.Bet stai imt ir pasakyt -dar nedristu Anksciau nenorejau sakyt,nes bijojau,kad darzelyje ar taip kur,tiesiog ims ir "pasigirs" is kur ji O to zinot visiem,o ypac vaikams,tikrai nebutina.Gal galit papasokot,kaip jus vaikuciams praneset?

Niekada neslėpėm, todėl nebuvo jokio pranešimo, kuris, mano galva, yra labai skausmingas. Vaikui pasakai tiek, kiek jam tuo metu reikia, kiek jis klausia. Na, mes nuo visokių pakalbėjimų apie gegutes su jų paliktais vaikučiais kalbėdavom nuo labai anksti. Kai tik vaikas ėmė kalbėti. Gal 4 metų jis, grįžęs iš darželio, pareiškė: "mamyte, kai tu mane pagimdei... " ir norėjo tęsti mintį. O aš ramiai, nenutraukdama megzti, jam atsakiau: "aš tavęs nepagimdžiau". Jis nustebo tiek, kiek nesuprato kaip aš nepagimdžiau, jei daržely buvo išsiaiškinęs, kad visus vaikučius pagimdo mamos. Jis paklausė: "tai kas tada mane pagimdė?" Aš atsakiau: "moteris". Jis pasakė: "aaaaaa" ir tuo tąkart viskas pasibaigė. Kuo mažesnis vaikas, tuo mažiau jis užduoda klausimų į kuriuos sunku atsakyti. O atsakyti reikia tiek, kiek vaikui TUO METU REIKIA. "Neforsuoti" kaip dabar madinga sakyti. Bet jau jis ŽINO. Klausimai vėl gali atsinaujinti, bet jei nebijai ir esi įsitikinęs, kad nedarai nieko keista ir vaikas tai jaučia ir nieko nebijo. Gražių pavyzdžių gamtoje pilna. Vėliau pati vis užkabindavau "ne pilvo", o širdies mamyčių temą. Sakydavau: "aš tave labai myliu. Aš tavo širdies mama". Jis visas spindėdavo ir prie manęs glausdavosi jausdamasis saugus. Ir koks gi tada skirtumas, kad ne aš pagimdžiau?