Ką galvojate apie įvaikinimą? 2 dalis

ZAIKA2, kaip gerai, kad mergytei tu reikalinga. Bet skaudu, kad ji ligonineje. Jei negali dienos metu, tai gal po darbo gali nuvaziuoti ir buti su ja. Bet ir nedarbingumo pazymejima gali paimti (tarkim pati sergi) ir galesi buti su mazyle (as tik taip galvoju).
Na ir graziausia , dar net dokumentai nesutvarkyti. Kazkos siaubas. Bet juk gali paprasyti, kad mazyle leistu parsivezti iki teismo, jei tik yra galimybe.

Taip ir pasakysiu, kaip yra. Juk jų penki, niekas jų visų nebūtų nei Lietuvoje, nei užsienyje paėmęs. Aš ją paėmiau jau gana didelę, ji viską pati prisimena. Be to, ji stebėtinai nuovoki "tuose dalykuose", vis nepaliauju tuo stebėtis. Pvz., aš dar tik kartais pagalvodavau, kad reikia turėti "pasiruošus" kokį nors paaiškinimą, kodėl mes neturime tėvelio (kaip žinai, aš ją auginu viena), o ji vieną gražią dieną ėmė ir man pati viską išaiškino, ir taip gražiai ir logiškai, kad man beliko tik pritarti.

Aš irgi viską pasiruošusi pasakyti, kaip buvo, kaip yra. Tik nežinau ar mano dukra turi brolių ar seserų, kai ją pasiėmiau ji buvo viena. Ir iš kur sužinoti, klausiu VTAT, sako nežinom. Nežino ir kur mama.

Super Tikėkimės, kad ir maniškis bus toks nuovokus Gal dabar man dar ir sunkiau sugalvoti geriausius paaiškinimus, kol jis dar mažai kalba ir nežinau, kokie paaiškinimai jam bus labiausiai suprantami. O kad sakyti ar nesakyti "kaip yra" tai man toks klausimas net nekyla, aišku, kad reikia sakyti kaip yra. Na bet tie paaiškinimo būdai juk gali būti įvairūs, pvz. tokį gerą pavyzdį pateikei su tėveliu. Aš čia kažkada žiūrinėjau vieną nuotrauką iš tokios įvaikintos mergaitės gimtadienio, kur nusifotografavus aš su sūneliu, ir dar trys įvaikinti vaikučiai, bet visi su abiem tėveliais. Ir galvojau, kaip čia reikės geriausiai paaiškinti (na ir svarbiausia kaip reikia gyventi, ne paaiškinime juk didžiausia esmė), kad mažulis nesijaustų nuskriaustas ar kažkaip kitaip negerai kai užaugs ir pamatys pvz. tą nuotrauką.

Kažkaip turėsi laviruoti tais jausminiais labirintais. Daug yra nepilnų šeimų. Pati geriausiai pajusi kaip turėtum kalbėti ir elgtis. Paprastai, kaip ir įvaikinimo atveju, padeda tokie tarsi "atramos taškai" - jei jau neturi vieno - vadinasi turi ką kita. Ir išlaviruoji, kad tik taip ir yra geriausia. Kiekvieno žmogaus gyvenimas yra išskirtinis iš visų kitų, tik jam vienas duotas. Aš stengiuosi skatinti nuomonę, kad yra taip, kaip turi būti. Juk ne geriau jam būtų buvę likti vaikų nameliuose. Jis turi super mamą, kuri tokia šaunuolė, kad neieškojo niekieno peties palaikymui, o viena prisiėmė atsakomybę įvaikinti ir duoti meilę, nepabūgo aplinkinių nuomonės ir dar daugelio dalykų. Manau, kad viskas jums su sūneliu bus gerai, GinteZZ Tai, kad tu pasiryžai, rodo, kad tu tikrai rasi ką pasakyti savo sūnui

Ginte,

O aš kaip tik manau, kad dėl tėvelio tau bus tikrai lengva paaiškinti.

Juk tai daug paprastesnė situacija nei tada kai tėvelio nėra todėl, kad įvyko skyrybos ar apskritai vieniša moteris pagimdė vaiką. Šiais atvejais reikia savyje (arba ir vaike) įveikti ir tam tikrą kaltės kompleksą - kodėl to tėčio su kuriuo buvo pradėtas vaikas nepavyko išlaikyti kartu. Arba jei tėtis buvo nelabai tikęs, tai kodėl mama jį savo laiku pasirinko. Vaikams tuos dalykus daug sunkiau suprasti nei suaugusiems.

O Tavo atveju nėra nieko dėl ko savyje galėtum jausti kaltę. Manau tai yra labai svarbu ir tikrai padės rasti tinkamus žodžius.

Ir vaikas nesijaus nuskriaustas, jei tinkamai sudėliosi akcentus. Vaikas tėvelio neprarado skirtingai nei kitose nepilnose šeimose (na tiksliau tą biologinį prarado kartu su biologine mama). Jis atrado mamą. Taigi atėjimas į Tavo namus buvo naujo gyvenimo atradimas, o ne kažko praradimas

Paragintoji, Ute, ačiū jums už gražius žodžius, palaikymą ir patarimus. Beje, pratęsiant tėvelių temą, ne kartą pagavau save galvojant ir apie tai, kad viena iš didžiausių mano svajonių yra, kad užaugęs mano mažius būtų pats geriausias tėtis savo vaikams. Kažkaip net akyse stovi toks vaizdas, kaip jis glaudžia prie savęs tokį mažulėlį kaip yra pats dabar...

vISKAS MANIŠKĖ JAU NAMUOSE ANTRA DIENA vAAIKŲ NAMAI PATYS PASKAMBINO IR paprašė kad pasiimačiau nes tame skyriuje gulėjo vaikas su vėjaraupeis ir jie bijo kad gali susirgti ir užnešti šį virusą į vaikų namus o be to ten gripas siaučia ir ten ji gali užsikrėsti tai paskambino pirmadienį vakare o antradienį ji jau iš ligoninės važiavo namo.
Bet oi kaip buvo nemalonu, ten skyriuje dirbo seselė kuri buvo dirbusi vaikų namuose tai ji man tokių baisių istorijų papasakokjo kurios skamba panašiai taip"obuolys nuo obels netoli nukrenta", "kiek vilką šersi tiek į mišką žiūri"
Ant galo sako tai ko jūs vaikinatės imkite globą jei nepatiks ir bus problemų tai atiduosite taip dauk kas daro.
Žinote jei bučiau pati gulėjusi ligoninėje tai būčiau ją pasiuntusi o dabar tai dieną ji ją prižiūri (aš ateidavai po darbo ir būdavau kol užmigs) taigi liko tik papsakoti graudžią istoriją kaip buvo norėtą globojamą vaiką pasiimti ir klaip tai buvo skaudu. tuomet ji užsičiaupė. Bet oi kaip morališkai sunku.
Mergytė vandens nebijo, persivalgymo problemų neturi šiandien miegojome iki 10 ryto, tiesa su prabudimais bet.........
Tiesa turim problemą ji negere iš buteliuko ir aplamai galima tik porą šauštų gerimo ikišti jei nori pagirdyti tai turi daryti naktį kai miega , greitai sukeičiu tūtes. O problema tame kad jei yra problemų su inkstais ir gėrimai išplautų šlakus. Taigi gal kas turite patiries su tokia keista problema ( a beje gydytoja sakė kad ji neturi čiulpimo reflekso nes negavo krūties ), beje tūtė jai reikalinga tik miego metu dieną ji čiulptuko neima spjauna ir viskas.

Zaika2, džiaugiuosi, kad mergytė rado mamą ir tėtį, o jūs - dukrą, labai viliuosi, kad nugalėsit sunkumus ir gyvensit meilėje.

Dėl visokių problemų tai patarčiau stebėti vaiką, pati pajausi kada ir kaip reikia elgtis, kad ji daugiau išgertų. Dėl čiulptuko tai nepatarčiau sureikšminti, jo neima ir vaikai, gavę krūtį. Jei negeria iš čiulptuko, jau gali ir iš puoduko siūlyti (yra puodukų su tokiu uždedamu plastmasiniu antgaliu, kuriame yra skylutės, na, bet gal esi mačiusi). Jau mano informacija šiais klausimais kiek pasenusi - 10 metų senumo, tikrai neseku kokių kūdikiams naudingų dalykėlių dabar galima rasti.

Dėl seselės - tai visiškai nekreipk dėmesio, pasiruošk, kad per visą gyvenimą sulauksi daug tokių "geradarių" patarimų, klausimų ir nesuvokimo. Vadovaukis savo galva ir jausmais... Aš sutikau labai daug egoistinių asmenybių, jiems tiesiog neduota suprasti, kad svetimų vaikų nėra ir obuolį, kuris nuo mūsų rieda, auginame mes patys... kaži kaip tai seselei su savais vaikais sekasi... galvočiau, kad nelabai.

Matau, kad mergytė keičiasi, limpa prie jūsų, dabar jau tavo būgštavimai visai pasikeitė, kalbi tik apie sveikatą. Jos labai linkiu tavo mažei, bet, žinok, kad ir daugelis sveikatos problemų susitvarko, kai vaikas patenka į šeimą. Šiaip tarkis su gydytojais - tik jie žino kaip elgtis turint sveikatos problemėlių. O šiaip dabar ir tau, ir mergaitei - ir tavo vyrui - atradimų metas. Daug ką atrasi, dar daug kuo stebėsies ir daug kas keisis. Linkiu, kad tik į gera.

Sėkmės!

Zaika2, tik pajudinai kamuolį ir jis pradėjo riedėti kaip savaime ir vaikas jau namie. Sveikinimai, kad reikalai juda

ZAIKA2, Labai dziugios zinios, kad mazyle pas tave namuose . Abi apsiprasit, kad ji naujoje vietoje, o tau kad ji tavo namuose. Nieko tokio jeigu truputi "pagrybausite" abidvi su ja. Juk tai normalu. Abi viena kita tyrinejate . Daug suzinosi apie ja ir ji apie tave. Tuomet ir lengviaus bus. Kaip sakoma abi "apsislifuosite". Jei nevalgo, negeria, nereikia siulyti per daug. Aprims, valgys ir gers ir siulyti nereikes.
Kas del kitu nuomones apie ivaikinima, nekreipk demesio. As tiek prisiklausiau... bet rezdavau ir maza nepasirodydavo. Paskui isigudrinau sakyti "tai mano sprendimas ir as jo nekomentuoju. Kalba baigta". Po kiek laiko klausdavo, kaip sekasi. As tiesiog su jais nediskutuodavau. Dabartiniame darbe tai buvo sokiruoti, kad isivaikinau, o buvusiame darbe pasake, kad vaikas yra prabanga. Nieko neatsakiau. Po keliu metu, kai sutikau draugus, pasakiau kad tai mano. Ji yra mano dukra, o vyresnelei sese. Vyresnele dukra irgi nepasakoja, kad ji is vaiku namu. Darzelyje net bande teismo sprendima is manes isvilioti. Nepavyko. As uz savo mergaites muru stoju. Bet tavo mergaites emimas is vaiku namu kitoks, taigi viska reikia sakyti pagal situacija. Patarimu kaip vienu ar kitu atveju reikia elgtis lyg ir nera.
Del ciulptuko yra ivairiu pasisakymu. Maniske (vyresnele) gimusi isvis neime. Ziaugciojo. Pirkome miniatyrini. Vos ne vos ji naudojo. Gydytoja paminejo, kad reikia del gomurio. Ar tai tiesa, ar ne, dabar jau nezinau.
Lauksime naujesniu ziniu kaip judviem sekasi. Baisiai smalsu

ZAIKA2, didžiuliai sveikinimai visai jūsų šeimynai! O aš jau vis galvojau, kur dingai, ar nenutiko ko nors negero, ar nesusirgo dar labiau mažylė ar pan., o čia taip smagu, kad tokios geros žinios!
Ir šaunu, kad taip gerai miegojo, linkiu to ir toliau. Maniškis tai naktį dar gana ilgai paverkdavo, kai parsivežiau, ir vis prabudęs prašydavo gerti, daug kartų per naktį. Kol kažkaip supratau, kad nei jis nori gerti, nei ką, prašo tik šiaip, gal norėdamas pabendrauti, ar kad taip įpratinau, ar kad nežino kaip kitaip užmigti naujoje vietoje. Tada sugalvojau paeeksperimentuoti ir to gėrimo neduoti. Iš pradžių labai nustebo, bet jau nuo antros "eksperimento" nakties nebeprašė ir visą naktį išmiegodavo tyliai. Tada net pačią juokas ėmė, kad kankinomės abu su tais gėrimais prieš tai kokį mėnesį, kai sprendimas pasirodė kur kas paprastesnis. Pasakoju čia tik tam, kad pasakyti, jog iš tikrųjų daug ką sunku būna atspėti teoriškai, atrodo, kad geriau yra vienaip, o iš tikrųjų būna kitaip. Bandai visaip ir atrandi...
O dėl seselės tai suprantu, kad vis tiek nemalonu, kad ir nekreipi dėmesio. Ne dėl to nemalonu, kad įžeistų (nes neverta dėl tokų žmonių įsižeidinėti) ar kad sukeltų kokių negerų minčių (nes pati žinai ką darai, ir tokie pasakojimai tikrai nepakeis tavo nuomonės). Bet tiesiog šiaip nemalonu būti šalia tokių žmonių, lygiai taip pat, kaip nemalonu būti šalia kažko, kas tau garsiai keikiasi į ausį, arba kaip yra nemalonu laukti autobuso stotelėje šalia kokio nors vemiančio girtuoklio, nors tau asmeniškai jis nieko ir nepadaro. O iš kitos pusės, būna labai malonu kai kažkas nuoširdžiai pasidžiaugia išgirdęs žinią apie tai, kad įsivaikinai vaikutį. Man yra nutikę keletas situacijų, kai koks nors visai nepažįstamas žmogus (pvz. kokia nors pirmą kartą matoma gydytoja poliklinikoje, kuriai dėl vienų ar kitų priežasčių turėjau tai pasakyti) ėmė ir pasakė kažką labai šilto ir gražaus išgirdus apie mano sūnytį. Vėlgi, tai nei kiek nekeičia mano gyvenimo, bet malonu tai girdėti, nes malonu būti šalia žnogaus, kuris šypsosi ir kitiems linki gero...
O tai seselei tai net nežinau ką pasakyčiau. Turbūt paklausčiau, ar ji visada visiems, o ypač pirmą kartą sutiktiems žmonėms ima ir aiškina savo nuomonę pvz. apie tai, kad jos nuomone jų ne tokia nosis, arba kad jie stori, arba kad jų žmona/vyras negražūs, arba kad jie per kvaili ar mažai uždirba ir t.t.? Ir ar pasakoja baisias istorijas kokios iš to jiems bus paskemės? Jeigu ne, tai kodėl kitais lygiai tiek pat asmeniškais klausimais leidžia reikšti sau savo nuomonę ir galvoja kad tai yra mandagu?
Na, dar kartą siunčiu linkėjimus, rašyk kaip sekasi