Kelio kryžminiai raiščiai

Sveiki Ingeb, kaip sekėsi reabilituotis? Kokie pasiekimai? Pas mane tai su tiesimu problemos. Sunkiai sekasi. O kol netiesiu, tai šluba eisena gaunasi, negerai. Sulenkt jau geriau gaunasi, aišku, pilnai dar nelenkiu.

O dar toks klausimas visiems ir visoms: po kiek laiko grįžot į darbus?

Sveiki, aš dar reabilitacijojs. Tiksliau teko stipriai susirgus grįžt namo, o paskui grįžti atgal užbaigti pradėtos reabilitacijos, plius dar ačiū sanatorijos gydytojams, paprašė pratęsimo ir gavau dar 9 darbo dienas.
Tiesimas pas mane visada buvo pilnas, kaip ne kaip įtvaras buvo užfiksuotas "nulinėje" padėtyje. Lenkimo pilno nėra, šiam momentui 95 laipsniai. Šlubuoju aš, kaip pasakė mano kineziterapeutas, "ne iš kelio", kadangi pačią pirmą dieną, kai tik galima buvo miti koją, aš baseino duše visu svorių užmyniau kulną ir... jau mėnesį skauda, kada daugiau kada mažiau, bet skauda... Teisingos eisenos atstatymui teko pasivaikščioti baseine su stiklo siena, na toks įrenginys panašus į akvariumą, o jame ėjimo takelis važiuoja ir kineziterapeutas kontroliuoj kaip eini, labai padėjo.

Į darbą grįžti planuoju kažkur 27-ą diena, t.y. kiek daugiau nei po 3 mėnesių nuo operacijos.

kaip gyvenat seniau išsioperavusios: po pusmečio, po metų, kelių... Įdomi patirtis ir pojūčiai

Man jau metai ir 2 mėn po operacijos... Kaip ir viskas gerai, bet ir nevisai gerai Pilnas atsitūpimas per skausmą, ant kelių atsisėst pilnu svoriu negaliu- skauda... Ar jums viskas atsistatė pilna amplitude ir be skausmo? Net nežinau ar dar laiko reik, ar jau ieškot ko nors blogo. Kaip ir neskauda, nemaudžia tik va tos pilnos amplitudės sulenkimo vis dar nepasiekiu (na per didelį skausmą galiu ir gerai apšildžius)

Vakar buvo lygiai 9 men. po operacijos. Skustis negaliu,pradejus dibrti teko labai daug vaikscioti,pirmas dvi savaites labai skaudejo,o paskui praejo. Sulenkti galiu iki galo,pilnas atsitupimas beveik be skausmo,ant keliu pilnu svoriu negaliu atsisest,bet pakenciamai.

o jūs kokius spec. pratimus, mankštas darėte? aš vis guodžiausi, kad man viskas gerai, kad laiko dar reikia, bet matau, kad kažkas ne taip: gal ten tą raištį per trumpą prisiuvo Jau virš metų, o aš pilno pritūpimo negaliu padaryti tūpt neskauda, bet pakutiniai 2 cm, kaip po operacijos 2 pirmi lenkimo centimetrai Kiekvieną vakarą vis tempiu ir tempiu tą koją per skausmą: kiek gi galima (kitas jau seniai špagatą būtų padaręs ar į kitą pusę perlenkęs) Labai ačiū už atsakymą, nes neturiu ko paklausti, kaip iš tikrųjų turi būti?

Sveiki,

Man jau praėjo du metai po operacijos, galiu atsitūpti, atsiklaupti, tačiau pilno svorio tai darydama ant operuotos kojos neperkeliu, nes yra nemalonus pojūtis. Šiaip galiu sportuoti, slidinėti ir t.t., tačiau šiaip tą koją visą laiką jaučiu ir manau, kad ji niekada nebus tokia, kaip buvo.

Net keista kaip laikas bėga, jau išeina, kad ir aš prie seniau išsioperavusių... Po kelių dienų bus 7 mėn.
Ką aš galiu paskyti, šiaip tai viskas kaip ir gerai, tiesiog ramiai gyvenant turbūt galėčiau sakyti, kad nieko nebejaučiu, BET atsiklaupti net nebandau, užtenka ranka iš priekio nestipriai paspausti ir gerokai skauda, todėl net nebandau klauptis. Atsitūpti... hm... na nelabai ir bandžiau taip teisingai tūptis, tk visą krūvį paliiekant sveikajai kojai... čia reikės pabandyt, bet nelabai tikiu sėkme štos provokacijos... Lenkimas, na dar nepilnas, bet skirtumas jau nedidelis, jei labiau per skausmą "paprievartaučiau", gal ir sulenkčiau, bet kadangi pas mane ne tik raištis, bet dar ir susiūtas meniskas, tai per skausmą nieko daryti negalima (chrurgas griežtai uždraudė daryt ką nors per skausmą).
Šiaip metus po operacijos neleido rimtai sportuoti, galiu tik vaikščioti, plaukti ir važinėti dviračiu būtinai asfaltuotais keliais ir pageidautina kuo lygesnėm vietom. Žodžiu nedaryti nieko, kur galėčiau vėl pasisukti per kelį, net bėgioti negaliu. Taigi, iki spalio pabaigos toks režimas, o paskui žiūrėsim ką pasakys.

ačiū už pasidalintą savijautą, taip nusiraminau, o jau galvojau, kad visos po metų ir anksčiau kaip su naujom kojom vaikštot, o man nepasisekė Aš irgi per daug nesiskundžiu: dviračiu po pusmečio važinėjau, po 10 mėn. slidinėt išvariau; kaip ir neskauda kojos, bet iki galo neatsistatė funkcijos, todėl ir teiravausi kaip sekasi jums, nes jau buvau nusprendusi ieškot o problemų Aš vis dar su pavydu pagalvoju apie sportininkus, kurie kžkaip grįžta į profesionalų sportą kaip niekur nieko, kaip su naujom galūnėm

Aš galvoju, kad sportininkai traumų pasekmes jaučia visą gyvenimą, esu ne kartą skaičius, kaip pvz. Marčiulionis pasakojo, kad kiekvieną kartą keičiantis orams jam viską skauda.
Tačiau iš kitos pusės sportininkai turi labai išvystytą raumenyną, todėl jų sąnariams tenka mažesnis krūvis. Man ne vienas gydytojas sakė, kad kuo daugiau sportuosiu, tuo bus geriau, tik kad aš pritingiu

Sveiki
Noriu pasidalinti savo sviezia patirtim😊 2015 04 22 patyriau kelio trauma, skausmas buvo nerealus, kita diena nuejau pas chirurga, nutrauke krauja is sanario ir pasake kad itaria trukus kryzmini kelio raisti ir meniska, nes man sunku buvo istiesti koja, ji tarytum uzsikirsdavo..😕tada dvi savaites vaimsciojau su tuo itvaru ir kadangi pas mus Skuodelyje gydantys daktarai atvaziuoja is Klp, tai as nieko nelaukus nupuciau tiesiai i Klp universitetine pas traumatoga M.Fiodorova, jis yra sportiniu traumu skyriaus vedejas. Na ir jau geguzes 11 d. man jis atliko kkr ir menisko artroskopine operacija. Viskas pavyko puikiai, nors labai bijojau spinalines ep.,bet be reikalo😀. Gydytojo nurodymai-dvi sav. Su ramentais, neremti kojos, bet butinai ja visiskai istiesti ir tai man pasiseke. Po 2 sav po truputi minti, bet iki menesio dar su ramentais. Po to 14 d. Reabilitacija ambulatorine. Uz implantus sumokejau 380 €, operacnis rinkinys 70€ ir 80 € vaistai...😷pirma savaite labai skaudejo koja trauke skyscius 2k. Bet dabar, po 2 sav. jauciu, kad stipreju ir skausmas slugsta😀. Noriu pasakyti, kad zinotumet, jei trukes kkr ar meniskas operuokites kuo greiciau ir neatideliokite! Tai tiek, po reabilitacijos parasysiu, kaip sekasi☺
P.S. visa laika stiprinu kojos raumenis pratimais🏃.

Mano istorija kupina keitumų nuo pat traumos dienos, ligiai prieš 5 metus.

Pirminės apžiūros traumpukte (tuo metu RVUL dar nebuvo atskiro skubios pagalbos skyriaus) nustatytas "primityviausias išorinės kulkšnies lūžimas"... Iki tiek primityvus, kad nei nedarbingumo neturėjau, nei reabilitacijos nereikėjo. Poliklinikoje gipsą nuėmė savaitę anksčiau, negu skyrė traumatologinio punkto gydytojas ir be kontrolinės rentgeno nuotraukos. Iš karto po gipso nuėmimo gydytojas liepė minti koją ir ramentus padėti į šoną. O aš kaip durnelė džiaugiausi, kad taip greitai viskas baigėsi. Kas nešiojo gipsą virš mėn. mane supras: malonumas menkas. Keistenybes gydytojai pastebėjo tik po 5 mėn.: sąnario išlankstyti nesigavo ir skausmai trukdė įprastame bei darbo gyvenime. Padarę nuotrauką, apstulbo: kaulas sugijo su poslinkiu. Likau kalta, kad anksti pradėjau vaikščioti ir blogai pati save reabilitavau. Dar pusę metų - jokių tyrimų. Kažkur po 13-14 mėn. nuo traumos dienos atliktas MRT. Plyšę du labiausiai stabilizuojantys sąnarį raiščiai. Vienas pilnai, kitas - liko keli pluoštai sveiko audinio. Maža to, sąnarys "apaugęs randinio bei jungiamojo audinio", dėl kurių yra smarkiai ribojami bet kokie judesiai. Paskirta operacija. Po pusantro mėn. čiurną išoperavo. Plyšusio raiščio atplaišas pašalino, nes "šiaip, jo nereikia žmogui", o plyšusį ne iki galo "apvalė, jame likę keli patempto audinio pluoštai". Nuspręsta, jog "raiščių nebuvimas neturės jokios įtakos ateityje", vėl liepė savarankiškai išdirbti sąnarį. Šį kartą sąnarys gerai judėjo (na taip, raiščių nėra gi), bet tik vienapus: nuo savęs judėjo puikiai, į save - ne pro kur. Dar metus prasikankinau. Pradėjus vaikščioti po operacijos sąnarys žiauriai krypo. Apie skausmą ir tinimą net nekalbu. Praėjus metams po operacijos, operavęs traumatologas konstatavo, jog "jo kompetencijos nebeužtenka" ir nusiuntė pas savo kolegą, žinomą čiurnos ir pėdos specialistą. Tai jau buvo ketvirtas gydytojas nuo traumos dienos. Nustatė sąnario nestabilumą ir paskyrė operaciją, kurios metu jis planavo "susiūti plyšusius raiščius". Mano replikos, kad "siūti jau nebėra ko", neklausė, jis geriau žinąs, ką ir kaip reikia daryti. II operacijos sulaukiau netikėtai. Tam momentui praėjo 1 m ir 5 mėn po traumos. Operacijos metu aptikta, jog ne iki galo plyšusį raištį daplėšiau galutinai. Ir vėl raiščio atplaišos pašalintos... Sunki reabilitacija, trukusi metus. Atrodė viskas pradėjo grįžti į savo vėžes, pradėjau po truputi grįžinėti į aktyvius pomėgius. Staigiai ir netikėtai, kaip griausmas giedrajame danguje, darbo aplinkoje įvyksta naujas, jau stambesnio kaulo (blauzdikaulio) sąnarinio krašto nepilnas lūžis. Lūžį nustatė tik po beveik 3 mėn. Iš pradžių, iš karto po traumos jau penktas ortopedas traumatologas aiškino, kad "nieko rimto - raiščių patempimas". Lygiai taip pat, kaip antrasis operavęs gydytojas, net nesiteikė paklausyti mano informacijos dėl dviejų raiščių atplaišų pašalinimo. "Patempti" kaip ir nėra ką... Po trijų mėn. nuo naujos traumos paskirta imobilizacija ir vaikščiojimas su ramentais. Vėl 5 sav. Atėjo laikas "smagiam" sąnario išdirbimui... Pradėjau nuo 0 laipsnių visomis kryptimis, 0 balo jėgos ir su blauzda 7 cm "kūdesne" už sveiką. Bendras vaikščiojimo su ramentais laikas 8 mėn. Išmokau vaikščioti be jų, tačiau, dėl stipraus pėdos krypimo vaikščioti galiu tik su spec "batu". Apskritai, pėda nesiremia visu paviršiumi, tik kulno išoriniu krašteliu ir kažkiek išorine pėdos dalimi, pirštai nesiekia horizontalaus paviršiaus, kad ir sėdint įprastai ant kėdės. Eilinė konsultacija pas II kartą operavusį ortopedą-traumatologą ir jo "išvada", jog man viskas pasivaideno, jokios traumos nebuvo, o radiologas, aprašęs MRT klydo. Liepė gydytis pas neurologus ir psichologus (tipo aš visai kū-kū)... Po tos konsultacijos praėjus daugiau nei pusmečiui, dėl visai kitos priežasties teko lankytis pas jau 6-ą tos srities gydytoją. Aišku, jam buvo įdomu, kodėl čiurna su griozdiniu įtvaru... Vienintelis iš visų tame pačiame RVUL planinės pagalbos skyriuje konsultavusių (3!) gydytojų, atidarė pirminės traumos dieną darytas nuotraukas ir konstatavo, kad lūžis buvo sunkus, sąnario plyšio lygmenyje su dideliu poslinkiu. Tokie lūžiai nebūna stabilūs ir kaulas neturi galimybių sugyti taisyklingai... T. y., lūžį reikėjo iš karto operuti, kartu su plyšusiais raiščiais... Atlikęs dar keletą labai paprastų testų, išsakė savo verdiktą: būtina rekonstruoti raiščius, kitaip nieko nebus, nes sąnarys visiškai nestabilus. Vėl gi, pirmas iš visų žiūrėjusių mano čiurną specialistų, lygino su sveika čiurna. Skirtumas didžiulis.

Nedrįsau klausti, ar būtų galimybė išvengti antro lūžimo, kuris įvyko dėl sąnario nestabilumo, jei bent vienos operacijos metų raiščių atplaišos būtų ne šalinamos, o susiūtos... Laukiu III operacijos ir vėl "smagaus" po to reabilitacijos laikotarpio. Bandau į situaciją žiūrėti optimistiškai, juk tai tik koja ir tik trauma - pavojaus gyvybei nėra, tik gyvenimo kokybė smarkiai nukenčia. Bet... kažkur giliai, giliai sieloje sėdi kirmėlė - "O juk lygiai toks pat klaidų kelias gali atsitikti ir susirgus rimtai"... Apsaugok, Dieve visus... Bet kirmėlė kartais pašnabžda...

Magnifique, kaip bebūtų baugu, bet jei yra sąnario nestabilumas, operuotis reikia ir kuo greičiau - tuo geriau: galima išvengti dar ilgesnio judėjimo apribojimo ir kitų traumų, kurios įvyksta dėl vienos čiurnos nestabilumo... Šiaip, labai tikiuosi, jog po savo paskutinės žinutės, Jūs ryžotės operacijai ir dabar čiurna netrukdo Jūsų gyvenimo.

Linkiu išvengti rimtų traumų, o patirtos nedidelės tegu gyja be liūdnų pasekmių!