Mano istorija kupina keitumų nuo pat traumos dienos, ligiai prieš 5 metus.
Pirminės apžiūros traumpukte (tuo metu RVUL dar nebuvo atskiro skubios pagalbos skyriaus) nustatytas "primityviausias išorinės kulkšnies lūžimas"... Iki tiek primityvus, kad nei nedarbingumo neturėjau, nei reabilitacijos nereikėjo. Poliklinikoje gipsą nuėmė savaitę anksčiau, negu skyrė traumatologinio punkto gydytojas ir be kontrolinės rentgeno nuotraukos. Iš karto po gipso nuėmimo gydytojas liepė minti koją ir ramentus padėti į šoną. O aš kaip durnelė džiaugiausi, kad taip greitai viskas baigėsi. Kas nešiojo gipsą virš mėn. mane supras: malonumas menkas. Keistenybes gydytojai pastebėjo tik po 5 mėn.: sąnario išlankstyti nesigavo ir skausmai trukdė įprastame bei darbo gyvenime. Padarę nuotrauką, apstulbo: kaulas sugijo su poslinkiu. Likau kalta, kad anksti pradėjau vaikščioti ir blogai pati save reabilitavau. Dar pusę metų - jokių tyrimų. Kažkur po 13-14 mėn. nuo traumos dienos atliktas MRT. Plyšę du labiausiai stabilizuojantys sąnarį raiščiai. Vienas pilnai, kitas - liko keli pluoštai sveiko audinio. Maža to, sąnarys "apaugęs randinio bei jungiamojo audinio", dėl kurių yra smarkiai ribojami bet kokie judesiai. Paskirta operacija. Po pusantro mėn. čiurną išoperavo. Plyšusio raiščio atplaišas pašalino, nes "šiaip, jo nereikia žmogui", o plyšusį ne iki galo "apvalė, jame likę keli patempto audinio pluoštai". Nuspręsta, jog "raiščių nebuvimas neturės jokios įtakos ateityje", vėl liepė savarankiškai išdirbti sąnarį. Šį kartą sąnarys gerai judėjo (na taip, raiščių nėra gi), bet tik vienapus: nuo savęs judėjo puikiai, į save - ne pro kur. Dar metus prasikankinau. Pradėjus vaikščioti po operacijos sąnarys žiauriai krypo. Apie skausmą ir tinimą net nekalbu. Praėjus metams po operacijos, operavęs traumatologas konstatavo, jog "jo kompetencijos nebeužtenka" ir nusiuntė pas savo kolegą, žinomą čiurnos ir pėdos specialistą. Tai jau buvo ketvirtas gydytojas nuo traumos dienos. Nustatė sąnario nestabilumą ir paskyrė operaciją, kurios metu jis planavo "susiūti plyšusius raiščius". Mano replikos, kad "siūti jau nebėra ko", neklausė, jis geriau žinąs, ką ir kaip reikia daryti. II operacijos sulaukiau netikėtai. Tam momentui praėjo 1 m ir 5 mėn po traumos. Operacijos metu aptikta, jog ne iki galo plyšusį raištį daplėšiau galutinai. Ir vėl raiščio atplaišos pašalintos... Sunki reabilitacija, trukusi metus. Atrodė viskas pradėjo grįžti į savo vėžes, pradėjau po truputi grįžinėti į aktyvius pomėgius. Staigiai ir netikėtai, kaip griausmas giedrajame danguje, darbo aplinkoje įvyksta naujas, jau stambesnio kaulo (blauzdikaulio) sąnarinio krašto nepilnas lūžis. Lūžį nustatė tik po beveik 3 mėn. Iš pradžių, iš karto po traumos jau penktas ortopedas traumatologas aiškino, kad "nieko rimto - raiščių patempimas". Lygiai taip pat, kaip antrasis operavęs gydytojas, net nesiteikė paklausyti mano informacijos dėl dviejų raiščių atplaišų pašalinimo. "Patempti" kaip ir nėra ką... Po trijų mėn. nuo naujos traumos paskirta imobilizacija ir vaikščiojimas su ramentais. Vėl 5 sav. Atėjo laikas "smagiam" sąnario išdirbimui... Pradėjau nuo 0 laipsnių visomis kryptimis, 0 balo jėgos ir su blauzda 7 cm "kūdesne" už sveiką. Bendras vaikščiojimo su ramentais laikas 8 mėn. Išmokau vaikščioti be jų, tačiau, dėl stipraus pėdos krypimo vaikščioti galiu tik su spec "batu". Apskritai, pėda nesiremia visu paviršiumi, tik kulno išoriniu krašteliu ir kažkiek išorine pėdos dalimi, pirštai nesiekia horizontalaus paviršiaus, kad ir sėdint įprastai ant kėdės. Eilinė konsultacija pas II kartą operavusį ortopedą-traumatologą ir jo "išvada", jog man viskas pasivaideno, jokios traumos nebuvo, o radiologas, aprašęs MRT klydo. Liepė gydytis pas neurologus ir psichologus (tipo aš visai kū-kū)... Po tos konsultacijos praėjus daugiau nei pusmečiui, dėl visai kitos priežasties teko lankytis pas jau 6-ą tos srities gydytoją. Aišku, jam buvo įdomu, kodėl čiurna su griozdiniu įtvaru... Vienintelis iš visų tame pačiame RVUL planinės pagalbos skyriuje konsultavusių (3!) gydytojų, atidarė pirminės traumos dieną darytas nuotraukas ir konstatavo, kad lūžis buvo sunkus, sąnario plyšio lygmenyje su dideliu poslinkiu. Tokie lūžiai nebūna stabilūs ir kaulas neturi galimybių sugyti taisyklingai... T. y., lūžį reikėjo iš karto operuti, kartu su plyšusiais raiščiais... Atlikęs dar keletą labai paprastų testų, išsakė savo verdiktą: būtina rekonstruoti raiščius, kitaip nieko nebus, nes sąnarys visiškai nestabilus. Vėl gi, pirmas iš visų žiūrėjusių mano čiurną specialistų, lygino su sveika čiurna. Skirtumas didžiulis.
Nedrįsau klausti, ar būtų galimybė išvengti antro lūžimo, kuris įvyko dėl sąnario nestabilumo, jei bent vienos operacijos metų raiščių atplaišos būtų ne šalinamos, o susiūtos... Laukiu III operacijos ir vėl "smagaus" po to reabilitacijos laikotarpio. Bandau į situaciją žiūrėti optimistiškai, juk tai tik koja ir tik trauma - pavojaus gyvybei nėra, tik gyvenimo kokybė smarkiai nukenčia. Bet... kažkur giliai, giliai sieloje sėdi kirmėlė - "O juk lygiai toks pat klaidų kelias gali atsitikti ir susirgus rimtai"... Apsaugok, Dieve visus... Bet kirmėlė kartais pašnabžda...
Magnifique, kaip bebūtų baugu, bet jei yra sąnario nestabilumas, operuotis reikia ir kuo greičiau - tuo geriau: galima išvengti dar ilgesnio judėjimo apribojimo ir kitų traumų, kurios įvyksta dėl vienos čiurnos nestabilumo... Šiaip, labai tikiuosi, jog po savo paskutinės žinutės, Jūs ryžotės operacijai ir dabar čiurna netrukdo Jūsų gyvenimo.
Linkiu išvengti rimtų traumų, o patirtos nedidelės tegu gyja be liūdnų pasekmių!