mes pradejm darzeli lankyt nuo rugsejo 1 d. (dar tik 3 dienos

)... pirma diena buvau su mazaja valandziukei, kad susipazinti su aplinka, vaikais, aukletojom... vakar jau biski sunkiau

, iejus i grupe, nusirenge pati, ir tada akys pilnos asaru: mama, manes nepalik

, pasilikau 20 min, susitareme, kad as greit ateisiu, isejau ... aukletoja sake, neverke, na malacius

, isejus sake ateisiu, patiko ir panasiai. Siandien jau kosmaras

, nepasiliko neuzka viena, isikibusi i mane: tik nepalik, noriu namo, noriu i lauka iki kukciojimu

, skaudu ir sunku, pasilikau, prabuvome 2 su puse valandos kartu, nuo manes vis pasitraukia tik koki metra ir kas kiek laiko klausia: nepaliksi manes?, o jei as pasakau biski einu pas teta, vel asaru pakalnes. .. aukletoja sake, dar nesijaucia ji saugi grupeje, sake, kad kitos mamos sedejo su vaikais kol priprato menesi ir kelis net
Atrodo kalbame su dukryte kiekviena ryta, visa diena, kad eisim i darzeli, kad ji pazais, kad mama biski iseis ir ateis pasiimti greitai, ji viska kartoja ir dar pasitikslina 100 kartu ar tikrai ateisi pasiimti

, ryte keliasi noriai, eina i darzeli noriai ir iki pat grupes duru ji sako, as pabusiu biski ir mama ateis, bet kai tik nusirengia .... asaru pakalnes
sunku, atrodo galvoji, gal kur augindama klaida padarei, gal per daug prie mamos prisirisusi.... bet kai myli vaika ... net negalvoji apie dideli prisirisima...dideli rupesti, nes gi tai tavo vaikas ... tuo labiau pirmas ... norisi atiduoti visa savo meile ... tik atejus laikui ir mamai tiek vaikui atsiskirti sunku ...
toks jau gyvenimas
bijau kaip toliau bus ....

... norisi kad kuo greiciau isilietu i kolektyva... priprastu