Adaptacija darželyje

Mes šiandien pirmą dieną ėjom į lopšelį Vienas pabuvo 2 valandas Tyrinėjo aplinką, naujus žaislus, domėjosi "kolegomis" Kaip pirmam kartui, sakyčiau, neblogai Tik įdomu, kaip bus antrą ar trečią dieną...

Jautriems vaikams labai svarbu auklėtoja.Bet dažniausiai jos keičiasi,ta prasme dirba dvi,tai abi vistiek nebus vienodai geros...Grupėje,į kurią eina maniškis,yra tokia mergaitė kuri verkia VISĄ LAIKĄ.Ir taip graudžiai,kūkčiodama.Nesitraukia nuo auklėtojos,nepaleidžia jos rankos,nežaidžia,nevalgo,nemiega,o einant į lauką,kai auklėtoja nuo jos pasitraukia aprengti kitų vaikų,ji tiesiog klykia...Ir taip jau savaitė.Nieks nežino,ką su ja daryt,auklėtoja nuogąstauja,kad nuo tokio sielvarto vaikas gali susirgt.
Tai prisižiūrėjus tokių vaizdų,man dar sunkiau atlaikyt savo vaiko ašaras...kol kas palankėme kelias dienas,ir be manęs jis verkia (kai esu grupėj- viskas gerai).Pakentėsiu,sakiau,dantis sukandus kokį mėnesį (jei neišveš į psichūškę pačios ),bet jei ir toliau nepasitaisys reikalai - atsiimsiu.

As irgi nutaikau momenta ir pabegu , nors paciai sirdis plysta...

Mano mažiukas šiandien pasiliko antrą dieną Neverkia, bet išlindo kita problema Jisai tokasai su charakteriu Šiandien vyrui pasiskundė, kad nėjo gražiuoju valgyt, griuvo ant grindų, kai bandė sodint, o penktadienį apkūlė kitus vaikus Jisai vienas namuose auga ir, aišku, mylimas, bet perdaug jo kaprizams nieks nepataikauja Vaikas iš prigimties yra su charakteriu ir užsispyręs Tai ką man daryt? Bijau, kad dėl tokių dalykų auklėtojos gali pradėt jo nemėgt...

Pas mus kita problema, bet irgi susijusi su pripratinimu Ta prasme, kad vaikas neklauso aulėtojos, nepasiduoda disciplinai Vaikučiui dar nėra 2 metų, bet jis užsispyręs ir su charakteriu... Man tai netrukdo, bet auklėtojoms, kai turi visą grupę savo priežiūroj, tai jau sudaro problemų Nežinau, kai spręst tą problemą...

Aš prieš savaitę į lopšelį išleidau savo antrąjį (1m. 7mėn.). Abu vaikus lopšeliui specialiai ruošiau apie mėnesį (režimas, valgymas, svetima aplinka, triukšmas ir pan.) Vyresnėlis (jis iškeliavo lopšin 1m. 9mėn.) adaptavosi itin lengvai. Nebuvo nei vienos ašarėlės, tik šiek tiek protestavo nevalgydamas. (Bet jis ir šiaip nuo pat gimimo buvo super nevalgus.) Didesnė problema buvo išeiti iš darželio - nuo pirmų dienų gal porą mėnesių kas 10m apsisukdavo ir bėgdavo atgal. Jei į darželį nušlepsėdavome per pusvalandį, tai iš darželio keliaudavome 1,5val.

Antrajam priprasti sekasi sunkiau. Vaikas į darželį eina noriai, bet susiduręs su pirmais "rėksniukais" puola į ašaras, o nuraminti jį kur kas sunkiau nei tuos "rėksniukus" (manajam nuo gimimo diagnozuotas tam tikras neurologinis sutrikimas, pasireiškiantis ir padidėjusiu dirglumu). Praktiškai vienintelis vaistas - asmeninis auklėtojos ar auklytės dėmesys jam. Bet tada visiems kitiems žvirbliukams irgi lieka vienintelis žmogus. O juk kiekvienam to "asmeninio dėmesiuko" bent šiek tiek reikia. Kiek gailiuosi, kad pradėjau vesti nuo rugsėjo, kai beveik visa grupė - vieni naujokai. Pirmagimis į lopšį išėjo viduržiemį ir apie porą mėnesių po jo naujokų nebuvo. Todėl ir "asmeninio dėmesio" daugiau nei reikia gavo.

Priešingai nei dauguma čia rašiusiųjų, aš palikus mažąjį nepabėgu paslapčia. Jau nuo išėjimo iš namų mudu kalbamės apie tai, kad mamytei teks išeiti ir mažiukas liks lopšelyje su auklėtojomis ir vaikučiais (jokiu būdu nevartoju žodžio "vienas"). Lopšelyje dar leidžiu kokią minutę apsiprasti, susirasti užsiėmimą, o po to pabučiuoju, paprašau pasakyti man "ate" ir išeinu pro duris. Nekreipdama dėmesio, verkia maniškis, isteriškai klykia ar ne. Pastebėjau, kad ramioje grupėje (kai yra atvestas vienas pirmųjų) mažasis lieka be ašarų. Tačiau ašarėlės, pasak auklėtojų, vistiek pasipila vos tik į grupę įžengia pirmasis "rėksniukas". O po to jau mano žvirblis "palaiko kompaniją" visiems iš eilės ir nurimsta tik, kai mamos dauguma "rėksniukų" pasiima po pietų.

Beje, dėl pietų miego. Nors planavau pirmas porą savaičių (bent kol mūsų šeimyna pagausės) pietų miegoti jo nepalikti , bet auklėtojos jau antrą dieną paprašė pabandyti palikti. Sakė, nori naujokus po vieną-du prisipratinti. Net neįsivaizduoju, kodėl manąjį (kol kas patį jauniausią grupėje) pirmąjį pasirinko. Gal prisiminė lengvą vyresnėlio, lankiusio tą pačią grupę, adaptaciją? Bet kuriuo atveju vaikas pietų miega tikrai gerai ir popiet grupėje jaučiasi puikiai. Tai ir teikia man vilties, kad per mėnesį kitą vaikas lopšelyje visiškai adaptuosis.

Turim ir mes šią problemą. Jau nebeturiu vilčių, kad pripras. Kiekvieną rytą . Visaip kalbu ir geruoju, ir griežtai, absoliučiai niekas nepadeda. Dabar turiu galimybę apie pusmetį jos nevesti į darželį, bet po to juk vis vien reiks, galų gale neįsivaizduoju kaip į mokyklą leisti reiks, nejaugi ir vėl bus ašarų pakalnė???
Patarkit mamytės, ką daryti?
Ir širdį skauda, kai palieku verkiančią, ir pyktis ima. ..
Gal bandyti pas psichologą nuvesti?

sveikutes!as naujoke turiu ta pacia problema-nors darzeli lankome antri metai bet nei dienos be asaru ir niekaip negaliu suprasti-aukletojos tikrai nuostabios ir atrodytu kad nera del ko nenoreti i ta darzeli,bet ir

Mes darželį lankom tik antra savaitė. Pirmas dienas viskas buvo kuo šauniausiai, bet po savaitgalio kiekvieną rytą verkia (be ašarų), o tas verkimas pasibaigia mamai išėjus iš grupės. Manau tai vaikų saviginos reakcija - tipo mama sureaguos į mano ašaras ir pasiimsims ir aš būsiu nugalėtojas. O vakare kai ateinu pasiimti, tai sako, kad nenori namo važiuoti. Tai ko gero nėra ten blogai.

Aš irgi pamažu apsiprantu su rytiniais ašarojimais prasideda jau vakare,kai jis prieš miega užsiveda kartoti ,,nenoriu į darželį...neisiu...."O ryte tai jau slenka kaip į lažą.Pirmą savaitę ir jam,ir man buvo didžiulis stresas - isterijos,žviegimas,nesirengia atėjęs,verkia.Išeidavau vos ne ausis užsikimšusi.Jokie ,,padaryk man ate" netikdavo,nes kibdavo į mane ir rėkt Antrą savaitę jau kažkaip geriau,paverkšlena,bet supranta,kad kitaip nebus.Na bet auklėtoja sako,kad taip labai trumpai verkia,kai išeinu,nustoja.Valgo gerai.Su miegu dar kol kas prasti popieriai - labai trumpai pamiega.Paskui visas įsiaudrinęs iki nakties,matosi,kad pervargęs,bet niekaip negali nurimt,dūksta,išdykauja,neklauso,nervingesnis.Tas manau po kokio mėnesiuko turėtų baigtis.Visgi pradžia nelengva,daugybė vaikų,amžinai kas nors verkia po ausim,tai ir suaugusio nervai truputį pakriktų.Bėda tik ta,kad rodos,apsirgome - prasidėjo stiproka sloga,tai nežinau,kuom baigsis,nesinori vest,kad kitų neapkrėstų,o ir pats prastai jausis.taigi svarbiausi - nesirgti.

mes irgi turejom tokia problemele musu viresneja pradejo eiti i darziali 2.5 visa menesi vaiksciodavo kaip i sventes bet viena diena nenoriejo atsikeltio is lovos,net pamelavo jog skauda pilvukas ,as patikejau ,iskvetem daktare o ji pasake jog meluoti labai negrazu,pakalbeje su dukrele supratau jog ja muse berniukas nuejau ir pakalbejau su to bernu tai iki siol jisai ja saugo nuo visu,oman neseniai pasnibzdejo jog labai myli maniske svarbu visada iskalausyti savo vaika

Si ryta (lanke iki siol 6 dienas), jau buvo nebeverkimas o isteriskas zviegimas. Issigandau, vel parsivedziau namo. Pirmos dienos visai neblogos buvo. Paskui kuo tolyn, tuo baisyn. Nebetikiu kad jis i dabartini darzeli dar nores kada eiti. Priezastys? Neaiskios, mat apie TAI nenori net kalbeti. Uztai prasitare kad darzelis slykstus ir su kirminais(???).