QUOTE(sniegosunys @ 2008 02 02, 00:21)
na pasakyk man, ką laimėsi rėkdama? Tik savo silpnumą. Žinoma, kad esu ne geležinė ir tikrai kai staiga kas netikėtai nutinka užšaukiu ir per nosį suduodu. Pas mus didžiausios bėdos, kad katino netampytų, kad pačios nesipyktų, aš to netoleruoju.Ir užtenka man pasakyti šuns vardą, kaip liaujasi daryti tai kas negalima. Niekada nemušiau, kad ir balą padarydavo, atsitinka, kad ir dabar padatro, bet kas kaltas dėl to? Jei nespėjau grįšti, tai ir padarė.Ar nugriaužia ką, vėl nekaltinu šuns, jei neišvedžiojau, neiškroviau šuns, tai ir iškrėtė kokį zbitką. kai auginau pirmą visai kitaip reaguodavau į kiekvieną padarytą išdaugą, o su antru į viską žiūriu daug ramiau ir ir viskas daug paprasčiau atrodo. Nėra pas mus tokių bėdų, kaip urzgimas, puolimai ir pan. palieku 7 metų dukra su dviem šunim ir jokių bėdų
Baladot Miaškinijos už zbitkas, net minčių neturiu

, nors gal vertėtų....reik pamastyt, nes eibes krėst tai ji pas mane pirmūnė

, kartais taip įsijaučia, pvz tampyti malkas iš rietuvės, kad net nepamato, kad jau jos maitintoja ir mylėtoja pro langą spangina, tai užtenka tik pabelsti, tuoj pat prisitato nekalčiausiu snukeliu, maždaug ko norėjai?

Bet agresijos niekada netoleruosiu

Jeigu koks nors mano šuo parodytų agresija vaikui.... net nežinau...manau, kad nepalikčiau tokio šuns savo namuose, reiškia su psichika jam nelabai.....

Kaip aš bemylėčiau savo cucus, ale vaikas svarbiau. Daug prisižiūrėjau tokių šeimų, kur vaiką saugo nuo šuns,siaubas