QUOTE(Karusia @ 2008 02 24, 21:54)
Lukne, o tau niekada nešovė į galvą mintis, kad tai kas prarasta - tam žmogui - esminis dalykas, nepamainomas, nepakeičiamas, pati savasties esmė? kaip tada? vaizduoti kaip čia dabar gerai ir dėkoti, kad leido naikinti? džiaugtis kad ne gyvybę atėmė? nors ta gyvybė - jau nebesvarbi, esminių dalykų juk nebėra, vardan ko ta gyvybė?
Tada man šauna mintis, ar ne per smarkiai buvau sureikšminusi tą dalyką, o jis iš tiesų ne jokia ne esmė. Jei kažkas tampa svarbiau už Dievą to neteksi, kad galėtum pamatyti, kas iš ties yra svarbiau. Ir ne Dievas jį atima, o pats, užkėlęs ant tokio pjedestalo, kuris tam dalykui nepriklauso ir, kur pakliuvęs ne į savo vietą tiesiog sunyksta.
Regėjimas, kad ir koks svarbus, brangus ir nuostabus bebūtų nėra vertesnis už tą kas tą regėjimą davė.