Išpažintis Krikščionybėje

Išpažintis nėra auka už mūsų nuodėmes, o tik mūsų pripažinimas, kad nusidėjome.
Nuodėmes atleidžia Dievas. Ir koks gi skirtumas, kad kažkas to nežino, ar nuo to keičiasi išpažinties esmė? Jei žmogus nesigilina, tai tik jis ir atsakingas už tai, o ne kuri nors dvasinė praktika. Kunigas suteikia išrišimą, nes Kristus savo mokiniams tarė "kam nuodėmes atleisite, jos bus atleistos" taigi paliko galimybę vietoje spręsti ir pažadėjo savo galia papildyti ir savo gailestingumą, jei kartais kunigas suklystų. Taigi, jei išpažinties metu kunigas suklystų ir tartų, kad nuodėmės atleistos, nors jos neturėtų būti atleistos, jei tai tik kunigo klaida, o ne apgaulės pasekmė, Kristus pažadėjo gailestingumą ir tos nuodėmės vistiek bus atleistos. Ką užduoda kunigas už atgailą, manau ne taip jau labai svarbu, nes juk ne žodžių gausume esmė, o širdies nusiteikime. Čia juk nėra turgus, kur už tam tikrą nuodėmę reikia sumokėti tam tikrą sumą maldų Esu už atgailą rašiusi Dievo malones man - išėjo visas lapas, kaip puikiai tai parodė, kiek turiu būti jam dėkinga ir stengtis nenuvilti, nes Jis man trokšta tik gero ir rodo tik meilę.
Ką reiškia nėra skatinama nuoširdi atgaila? Kunigai nuolat skatina, kasdien daryti sąžinės sąskaitą, kai vakare apmąstai dienos darbus, padėkoji už Dievo malones ir atsiprašai už savo klaidas - tai juk ir yra atgaila be tarpininkų. Prieš išpažintį reikia apmąstyti savo klaidas ir už jas gailėtis - tai atgaila be tarpininkų, o paskui vyksta išpažintis, kai kitam žmogui išsakai, ką esi negero padaręs.
Išpažinti savo silpnybes ir negerumus - gėda... Bet tai daryti kažkaip negėda, o kai reikia prisipažinti padarius jau gėda. Argi galima išsitaisyti iš to ko net nepripažįsti esant?

Norėjau paklausti apie išpažintį, t.y. gyvenimo išpažintį kai susitinki su kunigu akis į akį, ar atliekant viso savo pragyvento gyvenimo išpažintį galima bendrauti su kunigu ar tai turi būti liturginė išpažintis. Kadangi man tai pirmas kartas tai tiesiog norėčiau šiek tiek pažinimo apie tai. Gal kas turėjo tokios patirties

Dėkui

Galiu atsakyt tik teoriškai . Dėl tokios išpažinties reikia susitarti iš anksto (kad kunigas turėtų pakankamai laiko ir netrukdytume kitiems, laukiantiems išpažinties), taigi, manau, kad ji turėtų vykti ne klausykloje.

Bendrauti galima ir reikia kiekvienos išpažinties metu Dėl viso gyvenimo išpažinties reikia pasitarti ar ji tikrai jums reikalinga ir naudinga

Jei tai pirmas kartas, su kuo tartis, kodėl gali būti nereikalinga
Ydomi jusų nuomonė , tik norisi išsamesnio paaškinimo.

Viso gyvenimo išpažintis netikslinga linkusiems į skrupulus, ji gali paskatinti vis knaisiotis praeityje, nuolat grįžtant prie buvusių nuodėmių apmąstymo, nerandant dvasios ramybės. Bet ypatingais gyvenimo momentais arba jaučiant nerimą, dėl blogai, netiksliai išpažintų ar nuslėptų nuodėmių, gera atlikti tokią išpažinti ir daugiau į praeitį nesižvalgyti.
Tartis reikia su kunigu, jei turi nuolatinį nuodėmklausį - su juo.

Tai tavo pirmoji išpažintis? Jei taip tai tu būtinai turi susitikti ir pasikalbėti apie tai su kunigu. Tiesiog nueiti į raštinę ir pasakyti, kad ruošiesi pirmiems sakramentams, paklausti patarimo, paklausti kaip ir ką turėtum daryti

Iš tikro tai lankiau paskaitas norintiems priimti krikštą, pirmąja komunija, ir sutvirtinima. Tai paskaitose buvo kalbama apie išpažintį, kaip gerai ją reikėtų atlikti . Ir tas gerai tai paminėjo gyvenimo išpaž. Tik kažkodėl man iš tikro sunku ištraukti viską į paviršių teisingai buvo pasakyta " pradedi lysti į smulkmenas ".
Nors esu jau sutarusi susitikima su kunigu jis man nurodė kad turiu peržvelgti savo gyvenimą ir remtis - santykis su dievu, su atrimaisiais ir pačiu savimi. Lyg ir viskas aišku, bet man kažkodėl per plati ta savoka " viso gyvenimo"

Lankei paskaitas. O ten negalima buvo prieiti pasikalbėti? Gal ir dabar gali nueiti pas tuos kas vedė kursus ir pasitarti, kiek plati ta sąvoka yra? Be to aišku ir išpažinties metu gali išsakyti viską kas tau kelia abejones

Krikštas atleidžia visas iki jo padarytas nuodėmes. Nelabai suprantu, tokiu atveju, viso gyvenimo išpažinties reikalingumo. Nebent, norint save geriau pažinti. Gal būtų lengviau, jei gyvenimą suskirstytum etapais - vaikystė, paauglystė, jaunystė, šeimos gyvenimas . O, vis dėlto, pirmiausia su kunigu aptarčiau tokios išpažinties reikalingumą .

O aš apsikrikštijau 30 metų ir gyvenu pasišokinėdama. Jei prisidirbsiu, tai ir 50-ties dar kartą apsikrikštysiu

Tiesa krikšijo mane kai buvo 18m. tai kaip ir atskaitos taškas, išpažinčiai, dydijį šeštadienį ketinu vėl atnaujinti krikšto įžadus

ESU LABAI DĖKINGA UŽ PAGALBĄ VISOMS KRIKŠČIONĖMS MAMYTĖMS