Mūsų mažajai buvo septyni mėnesiai, kai per vieną savaitgalį du kartus šleptelėjo žemėn, nors abu tėvai buvome tame pačiame kambarį metro-dviejų atstumu

. Pirmą kartą ruošėmės išvažiuoti, tai kelioms minutėms įdėjome automobilinę kėdutę, kuri buvo pastatyta saugiai ant žemės, bet mažoji dar nemokėdama savarankiškai atsisėsti, kažkokiu būdu sugebėjo persisverti per priekį ir bumbtelti ant kaktytės... O kitą dieną virtuvėje abu ruošėme pietus, o pupa guguodama gulėjo nešiojamame lopšyje (su pakeltais kraštais), kuris irgi buvo padėtas ant grindų (!), bet tik abu išgirdome garsų bumt (virtuvės grindys išklotos plytelėmis) ir mažylės verksmą. Abu su tėčiu buvome šokiruoti savo nesugebėjimu apsaugoti vaiko. Visa laimė, kad dukrelė tik paverkė, nieko bloga daugiau nenutiko...
O patiestas paklotas ant grindų irgi tik sąlyginai saugu. Vos tik išmokusi vartytis, mergytė būdavo nemaloniai nustebinta pakliuvusi ant kietų grindų, o jau kai mokėsi sėstis, tai tekdavo saugotis, kad neišlaikiusi lygsvaros nešlepteltų aukštielninka. O dabar (mums jau 9 mėn.) kai mes jau šliaužiojame, ropinėjame, stojamės įsikibę į tinkamus ir ne visai daiktus, tik ir tenka žiūrėti, kad nenusiverstų ir neprasiskeltų galvytės. Aišku, ne vienas be guzo ar mėlynės neužaugome, bet savo vaikui jų kuo mažiau norėtųsi.
Kaip laikiną išeitį kelioms minutėms, kad mama galėtų pasidaryti arbatos ar nubėgti į tualetą, nusipirkome sulankstomą lovytę-maniežą. Kol kas dar sunkiai įsivaizduoju, kad iš jo vaikas sugebėtų išlipti (o gal aš klystu???

), kai maniežo kraštas stovinčiam vaikui ties antakiais. Kartais gelbėja ir supynė-šokliukas, nors ilgiau viena nelabai nori suptis ar šokinėti...