Ryšys su vaikais kuriuos trumpai maitino krūtimi

MAn labai patiko sitas straipsnis. As manau, kad ta moteris yra milziniskai teisi. Kodel visuomenej nepriimta maitinti vaiku, kiek jiems reikia Skaitoma nenormalu. kad psiche...tikrai zmones vieni nemaitina savo vaiku pagal poreiki, taip kaip gamta sutvarke...jei as tiek maitinciau, net bijociau del savo saugumo jausciausi nenormali. o tai normalu........


Išpažintis: kodėl vis dar žindau savo keturmetę? Rubrika...........


2008-03-10



Žindyti vaiką iki tol, kol jis pats atsisakys pasiryžta ne kiekviena mama. Štai gamtoje iškylauja jauna šeima. Dviejų metukų dukrytė pribėga prie mamos, priglaudžia galvytę prie krūtinės, rankomis maigydama palaidinę. Signalas – mažylė nori mamos pienelio. Dažna mama pasakytų – „Nenorėčiau būti tos mamos vietoje“. Kai kam tai pasirodytų nepriimtina, kai kas net pasibjaurėtų. Nors visuomenė dar nepasirengusi suvokti ilgalaikio žindymo esmės ir naudos, Pasaulio sveikatos organizacija tvirtina, jog vaiką reikėtų žindyti bent jau iki 2 metų, geriausiai – kol jis pats atsisakys, natūraliai nujunks. Tai nusprendusi Didžiojoje Britanijoje gyvenanti Annalisa Barbieri 2007 metų rudenį spaudoje publikavo straipsnį „Kodėl vis dar žindau savo keturmetę?“ „Bet tai niekis, - skelbia paantraštė, - kai kurios moterys tai daro, kol vaikams sukanka 7.“ Ši publikacija – tai nuoširdi, atvira (kai kam pasirodys šokiruojanti) Annalisos išpažintis apie savo patirtį, žindant dukrelę.



Kodėl vis dar žindau savo keturmetę?



Annalisa Barbieri




Prieš 3 metus, 2004 metų gruodį, rašiau, kad vis dar žindau 14 mėnesių dukterį, nors anksčiau į ilgai žindančias mamas žiūrėdavau kaip į šiek tiek keistas, vargstančias ir tiesą pasakius, nenormalias.



Kai tapau mama, įsivaizdavau save kaip mamą, kuri pati nustato taisykles ir vadovauja, o ne kūdikis. Niekada nesitikėjau būti tokia mama, kokia esu dabar, žindanti keturmetę, kada tik ji to nori. Maniau, kad pažįstu save, tačiau motinystė atrado mane tokią, kokios neįsivaizdavau egzistuojant.



Kai dukra buvo metukų, atrodė, kad jos žindymas nebedomina, tačiau kaip paaiškėjo, tai buvo tyla prieš audrą. Kaip tik tada, kai pradėjo vaikščioti, 18 mėnesių, ji intensyviai prašėsi mano pieno. Nors kai buvo kūdikis, negalėjo man pasakyti, kad išalko, dabar ėmė muštis kumštukais į krūtinę kaip Tarzanas, taip sakydama, kad nori pieno. Ir ji jo norėjo daug. Meluočiau, jei sakyčiau, kad nebuvo akimirkų, kai norėjosi nujunkyti.



Nuo 2 metukų žįsdama dukra pradėjo keisti krūtis. Tai yra, ji nebežįsdavo tik iš vienos, o pažindusi iš vienos, pradėdavo iš kitos. Ji kaitaliodavo jas, nes suprato, kad taip jas stimuliuojant, pienas teka greičiau.



Maždaug tuo pat metu ji įprato daryti tai, kas mane labai erzino. Kol žįsdavo vieną krūtį, ji sukinėdavo kitos krūties spenelį, lyg gaudytų radijo stoties bangas. Tai taip pat stimuliuodavo pieno tekėjimą – jai perėjus prie kitos krūties, pienas jau būdavo pasirengęs tekėti.



Kai dukrai buvo 2 – 4 metukai kartais būdavo gana sunku. Jai krūties reikėdavo dažnai – kartais 50 kartų per dieną – kita vertus, tie maitinimai būdavo labai greiti. Kai persikėlėme į naują namą, žindymas tapo kone beprotiškas, lyg ji manytų, kad aš ją paliksiu. Nežinau, kaip būtų pavykę tuomet taip greitai patenkinti jos poreikius, jei ne žindymas. Tai tarsi visa kavalerija tavo užnugaryje. Krūtys yra galingas įrankis, auginant vaiką.



Nepaisant to, žindymą dažnai kaltina dėl daugelio negalavimų vaikystėje. Tavo kūdikis alkanas, mieguistas, jam pučia pilvuką, jis neužmiega? Ką gi, nebežindyk. Gyvenimą palengvinti gali būtent žinios. Įsivaizduokite, jei kaskart, kai pasakote, jog sunkoka auginti vaiką, kas nors patartų atiduoti jį įvaikinti. Būtų kvaila, tiesa?



Kaip sunku bebūtų žindyti, aš nenustojau dėl dviejų priežasčių. Kuo daugiau žinių aš įgijau, tuo svarbesnis buvo žindymas. Antra, akivaizdu, kiek daug tai reiškia dukrai.



Žindant vyresnį vaiką, nuostabu yra tai, kad nereikia net spėlioti, pats vaikas pasako, koks jai svarbus pienelis, kaip dėl jo „viskas būna geriau“. Kai ji peršąla, sako man, jog reikia mano pieno, kad „nužudytų kosulį“.



Vieną naktį jai pakilo labai aukšta temperatūra, o aš neturėjau vaistų ir nebuvo galimybės jų gauti. Maitinau ją visą naktį. Jos bakterijos pateko į mano organizmą, o mano kūnas gamino antikūnius, kuriuos ji gavo su pienu. Mes abi darbavomės visą naktį, o ryte jai buvo geriau – lyg temperatūra nė nebūtų pakilusi.



Žinojimas, kad tavo kūnas turi tai, kas gali nuraminti ir išgydyti tavo vaiką, yra nepaprastai magiškas ir galingas. Žindymo privalumai tuos sunkumo etapus padaro visiškai nesvarbius.



Kadangi šioje šalyje vaikštančių, kalbančių vaikų žindymas nėra įprastas, aš viešose vietose nebežindau, kai jai buvo apie 2 metus. Nenoriu, kad kitų neišmanymas pamintų tai, kas ją taip ramina.



Taigi, žodis – ramina. Atsimenu, kai dar nebuvau mama, nesupratau draugės, kuri žindė savo 18 mėnesių vaiką. „Ar tai ne tik tam, kad jis nusiramintų?“ – paklausiau. „Kas blogo, jei noriu nuraminti savo vaiką?“ – pasakė ji. Dabar aš pati sakau tą patį.



Motinos pienas ramina, bet tuo pačiu tai yra ir maistas, kuris nesibaigia tol, kol maitinate vaiką, kokio amžiaus jis būtų. Mano pienas yra gyvas: jame pilna enzimų, maistingųjų medžiagų, mineralų, vitaminų, būtinų riebiųjų rūgščių ir bent jau 200 tipų imunoblogulinų. Ir tai tik tai, kas žinoma. Motinos piene yra medžiagų, apie kurias kol kas nieko nežinoma. Mano pienas keičiasi kas valandą, kad patenkintų mano vaiko poreikius. Jis nėra toks pat kaip kokios nors kitos moters pasaulyje, nes mano vaikas nėra toks pat kaip kuris nors kitas vaikas.



Rugsėjį, kai dukrai buvo beveik 4 metukai, su ja keliavome į Italiją. Ten buvau nuvykusi prieš metus ir susidūriau su kitų smalsumu, kad dar vis žindau. Šį kartą buvo kitaip. „Tai tragedija, – pasakė viena pagyvenusi pusseserė, - kad ji vis dar žindo.“ „Kam tai tragedija? - paklausiau aš, - ne man ir ne mano dukrai.“ Aš nusišypsojau ir pasiūliau jai arbatos, bet pusseserė negalėjo atsakyti.



Žindymas yra emocionali tema – emocionaliausia, apie kokią yra tekę rašyti. Ji žmonėse išryškina įvairius aspektus. Net iki šiol mane rėmę draugai turbūt mano, kad esu nenormali, nors darau tai, ką liepia Motina gamta. Žmonės yra vieninteliai žinduoliai, kurie nemaitina savo vaikų iki tol, kol jiems reikia.



Negaliu paneigti, kad man patinka žindymą laikyti normaliu pasaulyje, kuris tai mato kaip svetimą dalyką, ir žinau, kad kai kurios moterys neturi tokios paramos kaip aš ir maitina slapta arba verčiamos nujunkyti, nors pačios to nenori, nes jas spaudžia šeima ir draugai.



Psichoterapeutė ir žindymo konsultantė Naomi Stadlen kartą man pasakė, kad mano, jog žmones baugina intymumas tarp vaiko ir motinos žindymo metu. Paprasta reakcija į tai, jog mama vis dar žindo, gali būti smalsumas; bet kokia stipresnė reakcija – ne kas kita, kaip kito žmogaus problemų projektavimas į jus.



Tai buvo naudinga informacija. Mano dukrai rugsėjo pabaigoje suėjo 4, jos poreikis mano pienui atrodo žymiai sumažėjo, nors tai gali pasikeisti. Jos žindymas yra nuostabus metas mums abiems ir nesvarbu, kokia užsiėmusi esu, tai verčia atsisėsti ir skirti laiko jai. Ji daug kontaktuoja su manimi oda prie odos, kas svarbu neurologinei raidai.



Sužinojau, kad natūralaus nujunkymo amžius yra apie šeštuosius metus – kai pasirodo pirmieji nuolatiniai dantys, o ne šeštajį mėnesį. Jei lauksiuosi kito kūdikio, mano duktė gali atsisakyti pieno nėštumo metu, nes pieno tuo metu gali sumažėti. Bet jei ji toliau norės mano pieno nėštumo metu ir po to (vadinama tandemo žindymu ir visiškai įmanoma), arba jei neturėsiu kito kūdikio, vadovaus ji.



Ji nujunks, kai bus pasiruošusi pagal savo raidą ir imuninę sistemą (vaiko imuninė sistema nėra brandi iki maždaug 7 metų): tada ji praras gebėjimą žįsti.



Man įdomu pamatyti, kaip viskas bus toliau ir kaip dar galiu nustebinti save. Žinau viena – džiaugiuosi, kad nuėjau taip toli.



The Independent

noriu paklausti, ar labai tave guos ir tau pades zinojimas, kad tavo kudikis susirges sunkia, o gal ir mirtina liga yra isimtis is taisykles arba galbut papuole i labai maza procenta, kuri visi nuraso, kad ai taip beveik nebuna.
Man pvz buvo nusispauti i tai, kad mano kudiki kai kurie specialistas vertino kaip reta egzemplioriu, nes jinai tik gimusi neisnesiota persirgo pulingu meningitu ir isgyveno ( spjaunu tris kartus per peti, bet atrodo be zymesniu pakenkimu) - o tai yra retas atvejis. Kai kurie gydytojai tiesiai sviesiai sake, kad tai yra pirmas toksai realus vaikas per ju jau desimtmeciais skaiciuojama gydytoju darbo staza. Bet man tai visai nerupejo, man idomu buvo ka ir kaip daryti, kad dukra gyventu kiek imanoma labiau pilnaverti gyvenima

Nep, nezinau, gal as cia viena tokia, kurioje mamos tik dalis. Ne didesne, nei kad zmonos dalis. Gi uzaugs tie vaikai, na zindysit iki penkeriu-septyneriu, niancinsit iki dvidesimties, o po to ateis kokia ragana-zindymo priese, pavogs jusu kudiki, ir liksit.... su vyru. A kas tas tokis. As apie tai, kad santykius su vyru reikia irgi puoseleti, o kudikiui gimus ypac, nes tai labai jautrus periodas ir vyrui.

Man tame straipsnyje graudziai atrodo vienas dalykas- taip issamiai apie viska surasyta, procesas, emocijos, o ne zodelio apie teti ir vyra. Visur tik kartojama- as ir mano dukra, as ir ji, mes abi... O kur tetis? Mama taip i ta vaika isikabinus, vaikas i mama. Ir, atsiprasau, jei ka sutrikdys mano pastebejimas, ketveri metai zindymo- tai ketveri metai be pilnavercio sekso. Zinom, kas zinde, ka reiskia tekancios krutys sekso metu. Tai tikrai "is kitos operos", sutuoktiniu meilei tai sveikos aistros neprideda.

Suprantu, kad "kai reikia- tai reikia". Bet seimoje yra ne tik tas vaikas. "Reikia" ne tik vaikui, reikia ir mamai, ir teciui, ir broliukams, ir sesutems.

Na, gal ko nesuprantu. Gal visai seimai tinka toks modelis, kai pasaulis penkerius -seserius metus sukasi tik apie "kudiki". Tai ir gerai tada, jei jums tinka. Is esmes- na koks man skirtumas.

As tai labai blogai jausciausi del to. Nes, sakiau, nesu vien tik mama. Bet jums neturetu tai rupeti irgi.

Tai vel parodo- skirtingi mes zmones, skirtingu mums dalyku reikia. Netaikykim savo gyvenimo modelio visiems kaip vienintelio teisingo. Aciu uz pasidalinima patirtimi, bet gal mes atsirinksim, kaip mums geriausia, jei leisit.

neatsimenu kada paskutinį kartą krutis tekėjo Gal nuovargis gali paveikti naktinius reikalus, ar kiti panašus dalykai, bet pieno tekėjimas
plius keturmečiai jau seniai neatsikelia naktimis. Aplamai straipsnis apie žindymą, o ne apie santykius šeimoje. Manau, nereikia jieškoti problemu ten, kur jų nera - jeigu vaikas ilgai žindytas, tai nereiškia, kad jis yra be galo tik prie mamos sijono pririštas visi vaikai atsiskiria, bet mes tik leidžiam saviesiems pasirinkti atsiskirimo tempą ir tik labai švelniai skatinam savarankiškumo link.
Papildyta:
čia yra ta mama

nep straipsnis originalo kalba

Silvute, zinok nelabai supratau klausimo. nezinau ar atsakysiu teisingai..didele mano seima, kokie 60% - medikai, nuo vaikystes daug laiko leisdavau su visishku autoritetu amzina atilsi dede chirurgu, maciau kaip ir kiek laiko jis mokesi, tikiu tais procentas, tikiu, po velniu, kai man medikai pasako, kad negalima zmogaus kuno pjaustyt siaip sau, zodziu, tikiu tyrimais, gydimo procesu, metodikom, statistikom ir bla bla bla. Kai kas nors aplink suserga man mazai zinoma liga, visada einu "skaityt", noriu tiksliai zinoti, kas, kada ir kur gali nutikti.
zodziu, medicina tikiu labiau nei "dievu", bet maziau nei "gamta".

alfa159, noriu tave nuvilti(dar vakar norejau lepteleti, bet papirkai):
"Daugiau kaip metus zindomas vaikas daug paprasciau bendrauja ikimokykliniame amziuje"
"Kuo ilgiau vaikutis zindomas, tuo maziau turi elgiasio bedu: zindymas ramina, padeda iveikti stresa..."
Reiskia, soskiukus ir tiutiukus padaro kaip tik nezindymas...

toliau i klausima>
Kas cia per nesamone, kodel zindymas turetu maisyti pilnaverciui seksui? Pilnaverciui seksiui labiau maiso "isitikinimai", "prietarai" ir.... fantazijos stoka. Gi nebutinia lovoje, nebutinai tas krutis liest (nors kalba apie krutis su tekanciu pienu aktuli pakankamai trumpa laikotarpi), gi galima tas krutis kaip nors madrai "ipakuot" ir t.t. nu ne man cia jus mokyt, vat.... Zinoma, jei vyras ir moteris visa laika galvos tik, kada cia tas pienas prades begti, ar vyras isivaizduos moteri, kaip pieno fabrika, tada tikrai - sunku.
Dar, del vaiko.
PVZ is mano seimos, nors labai nemegstu.... Siais metais bandziau issiust vyra pslidineti savaitei- nevaziavo.... sunaus pasiilgs... isvaziuoja porai dienu, nemato sunaitelio, jam katorga... Tai kad as maitinau vaika, mano vyrui didelis pliusas, GI KAIP GALIMA JO SUNUI, JO MYLIMAM KUNUI IR KRAUJUI NEDUOT VISA KO GERIAUSIA? Siuo laikotarpiu as visu pirma esu mama, jei pavyksta but dar ir zmona - super, jei dar sioki tokius pinigus ir pripazinima gaunu - irgi neblogai, bet tai neturi maisyti. Maitinau, maitinau, suplanavom kita, dabar mano pagrindine uzduotis - isnesiot sveika vaika, priziuret jau paaugusi sunu, visa kita antraeiliai dalykai... o gyvenimas ilgas, spesiu padaryt viska, siandien mama, ryt gal karjeros moteris, poryt gal vel plauksiu i ta savo jura, ar skraidysiu...

Goote, o ko pati nevaziavai? As tai vaziavau su maitinamu , ir nescia vaziavau. Aisku, tuo metu neslidinedavau, bet vaikstinedavau su vezimu ar su pilvu... O kai su maitinamu buvau, tai dar buvo ir vyresnele. Vyras iseidavo slidineti, o mes susiradom ciuozinejimo aikstele ir duodavomes ratais ratais... Priciuoziam prie vezimo, paziurim- parpia, toliau duodamaes... Beje, maniskis be seimos irgi niekur nevaziuoja. Tik jis visada sako, kad jam visu pirma be manes nuobodu. Be vaiku tai jis dar sutiktu, itariu. Nes jis labai uz vaiku savarankiskuma. Tai karts nuo karto praktikuojam ir savaitgalinius paskraidymus dviese, kai jauciam, kad visiems tai tik i sveikata.

Beje, tos "tiesios" apie ilgiau maitinamus kabutese- oi, matytum Tu mano vaikus ... Sugriutu jos kaip kortu namelis. Nes maniskiai, pasauli ismaise skersai isilgai, viesbucius mylintys kaip gimtus namus, kitokius zmones- kaip gimines, tai jau tikrai neturi jokiu bendravimo problemu. Kartais stabdyt tenka , nes kartais namai panasus i "prochodnoi dvor"... Noriu tik pasakyti, kad maitinimas- tik vienas is simto veiksniu nesuvarzyto elgesio. Bet jei mama maitins, o vaika augisn kaip kaciuka ant palanges, nebus jis labiau bendraujantis, nei tas, kuris nemaitintas, bet tevu aukletas savarankisku ir aktyviu zmogeliuku. Ir is vis- n veiksniu yra, nesuabsoliutinkim visko iki maitinimo gerio.

Jooo, be reikalo as apie seksa cia, nes ir sioj srity musu supratimas ir fiziologija labai jau skiriasi . Gerai jau gerai, praplaukem.

1. KAIP gali žindymas trukdyt santykių su vyru puoselėjimui????? jei jau žindymas trukdo tam, tai ir šiaip kūdikio auginimas trukdo tada. ir iš vis - o kam toks debilas vyras, su kuriuo dar kažkaip specialiai reikia puoselėt santykius atimant iš vaiko mp

2. bet straipsnis ne apie tai. tai straipsnis apie žindymą. tu ką, pasakodama kažkokį konkretų įvykį iš savo gyvenimo visada nepamiršti paminėt visų savo šeimos narių

3. NESĄMONĖ . nu visiškas absurdas . žindau jau 1,5 m .NIEKADA sekso metu nėra bėgęs pienas. NIEKADA. jei tau taip būna, tai nereiškia, kad visoms taip.

4. dar kartą klausiu - Kaip žindymas trukdo mamai, tėčiui, broliukams ir sesutėms? KAIP?

alfa159,
1. turiu stuburo trauma. Del nestumo ji labai paumejo, pirmais nestumo menesiais sunkiai vaiksciojau, beveik negalejau sedet ir gulet, sunkiai miegojau. Kokie dar vaziavimai? Tu neisivaizduoji, kiek pastangu man kainuoja pvz. pasilenkti.
2. Buciau isprotejusi ant kalno be savo snieglentes, kai nematai - maziau galva skauda. Gerai jei tu gali stovet ir ziuret, ar su vaikais varlinyke pabut, o man reikia leistis nuo kalno nuo ankstyvo ryto iki kol uzsidaro naktine trasa. Ir taip 7 paras per savaite.
3. Atkalbejau vyra net nuo vaziavimo i kokia Lt trasa - buciau neistverusi, o su tokia nugara leistis su snieglente... nu net as suprantu, kokia tai kvailyste.

Veltis ar nesivelti... Ok, tik truputi.

Visa, ka norejau pasakyti, tai kad kudikis ir MP - dar ne visas pasaulis. Placiau reikia ziureti. Na, gal jums nereikia, man reikia. Ir baikit Jus apie "atemimus" , gi nieks tu MP is vaiku neatimineja. Nebent Jusu supratimu- maitinimas pusmeti ar metus- tai jau atemimas, o naturali situacija, kai maitinti moteris negali- irgi piktybiskas jos pasirinkimas? Ai, tiek to.

Jo, apie sexa tai gal baigiam. Nesusikalbesim. Cia as net daugiau bencdro rasciau su cituojama A.Barbieri, nes ji raso, kad speneliu stimuliavimas skatina jos pieno gamyba. Man t8ik nepriimtina, kai spenelius stimuliuoja vaikas . Bet jei jums tai nekelia problemu- tai prasau.
Papildyta:


Na vat kaip visa paveiksla pakeicia tas individualus atvejis. Nieko nezinojau apie stuburo trauma, kazka praleidau...

Dievuliau kaip baisu !!! stiprybes jums mamyte tikrai kai pagalvoji cia kiti gincijasi kiek maitinti ar nemaitinti, kur vaziuoti ar ne, o kai vaikelio gyvybe kybo ant plauko, tada supranti, koki bereiksmiai ir mazi sie dalykai tikiuosi jum viskas klosis kuo puikiausiai stiprybes

Pamenu kazhkada manes viena ex kolege (dar neturinti vaiku) paklause, ar as nepamirstu MB.... pasakiau, kad ne MB dabar pagrindinis - buvo gal pora menesiu nuo vaiko gimimo praeje, ji, jau senokai nemaciusi mano seimos, bendraujanti tik virtualiai, pradejo man aishkinti koks svarbus yra vyras ir kaip ji reikia saugot ir puoselet... Ir visa tai, net nemacius MB, nezinant jo vertybiu ir pan.
dabar ji laukiasi, kai gims vaikos po kokiu 3 men. paklausiu, ar nepamirsta ji SB...

p.s. trauma sena, nereikia uzsiimti visokiais "neaishkiais" sportais be apsaugu.

nu taigi niekas ir nesako, kad kūdikis ir mp - visas pasaulis . tiesiog kol vaikelis mažas, jam reikia labai daug dėmesio, nes mama - visas jo pasaulis. ir jei tą pasaulį iš kūdikio atimsi ir eisi gyventi savo gyvenimo - padarysi vaikui neatitaisomą žalą. todėl aš manau, kad taip daryti - žiauru. savo gyvenimą galima gyventi ir su vaiku kartu. užsiimti pomėgiais ir darbais, sexu, kelionėm, santykių puoselėjimais ir t.t nei vaikas nei žindymas netrukdo, tiesiog laikas kitiems dalykams yra labiau ribotas ir reikalaujantis kruopštaus planavimo. va tada ir vaikas jausis saugus, ir mama nesijaus izoliuota ir ryšys tarp vaiko ir mamos bus puoselėjamas ir stiprinamas ir žindymu, ir bendra veikla, ir nuolatiniu bendravimu.
todėl kai ateina mamos ir pradeda čia pezėt nesąmones, koks žindymas yra sudėtingas procesas, kaip jis trukdo gyvent, dirbt, mokytis blabla bla..., nu nervas ima. nu žindau, dirbu, keliaju, knygas skaitau, namus žiūriu, vyresnį vaiką, vyrą myliu, su draugais susitinku, nu viską spėju. lengva, faina, paprasta, tik pirmą pusmetį yra sunkiau, nes mažas leliukas, dažnai žindo, daug verkia. o nuo metų - jokių problemų, 3-4 kartus per parą pažindo ir viskas. nu kaip gali tai trukdyt