Kompleksinė negalia

Ai kartais netgi geriau per daug nesigilinti,neužduoti per daug sau klausimų,neieškoti atsakymų Vis tiek nemanau,kad rasime atsakymus...Tiesiog gyvenkime pasroviui,džiaukimės,kad turime nepaprastus,išskirtinius,ypatingus vaikus.Tam tikra prasme Dievulis mus apdovanojo:tik mes,mamos auginančios neįgalius vaikiukus,žinome kas yra nesavanaudiška meilė savo vaikui,kuris niekada gyvenime gali neduoti nieko mainais už mūsų rūpestį jais,meilę jiems...

cia nuostabiausi zodziai mums visoms:)
Ypatinga mama
Ar niekada nepagalvojote, kaip išrenkamos neįgalių vaikų motinos?
Bandau įsivaizduoti dievą, duodantį nurodymus angelams, besižymintiems pastabas didžiuliame žurnale.
Rodydamas angelui užrašytą vardą, šypteli:
- Šitai padovanosime neįgalų kūdikį.
Nustebęs angelas pakelia akis:
- Kodėl jai? Ji atrodo laiminga.
- Teisingai, - šypsodamasis sako Dievas. – Ar galėčiau padovanoti neįgalų vaiką moteriai, kuri nežino, kas yra džiaugsmas? Būtų žiauru.
- Ar jai pakaks kantrybės? – teiraujasi angelas.
- Nenoriu, kad ji būtų pernelyg kantri, nes paskęs sielograužoje ir skausme. Kai įveiks pirmąjį šoką ir nusivylimą, ji sugebės atlikti visa, ko reikia.
- Bet Viešpatie, man regis, toji moteris nėra giliai tikinti.
Dievas vėl šypsosi:
- Nesvarbu. Viskas bus gerai. Ta moteris – tobula. Ir apdovanota pakankamu kiekiu egoizmo.
Angelas lieka be žado:
- Egoizmo? Ar tai dorybė?
Dievas linktelėjo galva:
- Jei ji nesugebėtų nei minutei atsitraukti nuo savo vaiko, neišgyventų. Taip, tai moteris, kurią palaiminsiu netobulu kūdikiu. Ji apie tai nenutuokia, tačiau jai bus ko pavydėti. Ji niekada nebus tikra, ar teisingai nugirdo ištartą žodį. Jai niekada neatrodys, kad žengti pirmą žingsnį – įprasta ir lengva. Kai vaikas pirmą kartą ištars “mama”, ji suvoks, jog tapo stebuklo liudininke. Kai aklam vaikui bandys nupasakoti medį ar saulėlydį, pati regės mano kūriniją kaip retas kitas asmuo. Jei aš leisiu aiškiai matyti tai, ką matau aš – nežinojimą, žiaurumą, išankstines nuostatas – ir išmokysiu ją pakilti virš viso to, ji niekada nesijaus vieniša. Kiekvieną`jos akimirką būsiu šalia, nes ji be klaidų atliks mano darbą taip, lyg pati stovėtų man prie šono.
- O kurį šventąjį paskirsim globėju? – klausia angelas, iškėlęs rašale pamirkytą plunksną.
Dievas šypsosi:
- Pakaks ir veidrodžio…

Sveikos mamytes,ar priimsite ir mus i savo gretas?Augino suneli,greitai bus metuku,serga jis reta genetine liga,turim nemazai bedeliu:isnire klubai,sleivos pedos(jau isoperuotos),problemos su stuburiuku,nesilanksto ranku pirstuku,daugybines kontrakturos,esame ir busime labai mazuciai. Butu labai smagu pabendrauti.

Net neabejok ave vita,kad priimsime.Sveika atvykusi į šaunių mamyčių būrį ir dar į šaunesnių jų vaikučių pulkelį

Dziaugiuosi,parasiau apie sunelio bedas labai abstrakciai,jei kas domina,klauskite,butinai atsakysiu.

ave vita sveika sveika sveikute .Saunu , kad prisijungei. Pamatysi kaip pas mus cia silta, jauku ir gera.
Man paciai cia patinka

Kaip vadinasi tavo vaikelio genetinė liga?

Serga sunelis diastrofine displazija,tai reta liga,Lietuvoje tokiu vaikuciu yra,bet nedaug.Kol kas tyrimai issiusti i Italija,laikiam atsakymo.Mane labiausiai neramina tai,kad jis bus labai mazutis,kol kas atsilieka ir fizine raida,nors daktarai sako,kad viska darys daug veliau,tiesiog pagyvensim,pamatysim.Nezinau,kaip jus,taciau as niekaip negaliu susitaikyti su tuo,jau beveik metai,kaip nezinau ar as gyvenu,ar sapnuoju,pasikeiciau kardinaliai,tapau uzdara,vengiu bendrauti,taip suspaudzia sirdi,kai pamatau sveikus vaikus,niekur nesinori eiti...Gal tai tik laiko klausimas,o gal ir ne?Kaip jus isgyvenote ir isgyvenate si isbandyma?

Na aš 2m kaip sapne gyvenau,nežinojau aš ar gyva ar mirusi,ar sapnuoju ar ne....Bet laikas vietoj nestovi,kažką prarandame,kažką atrandame.Na kartais dar atrodo,kad pabusiu iš sapno ir viskas baigsis...Bet kaži ar pati to noriu,,,Nes žinau,kad labai džiaugiuosi savo vaiku,kad ir su kokiais trūkumais jis būtų,stengiuosi skaičiuoti tik privalumus turint neįgalų vaikiuką...Nebenoriu čia kartotis,jei netingi paskaitinėk,mano pasisakymus šiuose forumuose...Tik vieną galiu pasakyti,dabar aš jau GYVENU,ir neturi visiškai reikšmės kad auginu ypatinga vaiką,gyvenimas tiesiog nestovi vietoj...Tikėk ir tu ave vita,kad tavo būsena tik laiko klausimas,dabar viskas tik tavo rankose,ir tik nuo tavęs priklauso,kaip tavo gyvenimas susiklostys:gali atsiriboti nuo visų,gali pradėti gerti,gali vaiką po 9 užraktais užrakinti,bet tikrai nuo to geriau nebus,o to ir nepatariu daryti...Tiesiog išmok iš naujo džiaugtis gyvenimu,aišku tam dar laiko reikia,žvelk į gyvenimą iškėlus galvą,neleisk vaikelio ligoms jūsų abiejų įveikti,būsi stipri tu,bus stiprus ir tavo vaikas... Tikėk savimi,tikėk savo angeliuku,pažvelk į jį:juk jis toks šaunus ar ne?Juk jis TAVO VAIKAS,o tai reiškia,kad jis pats geriausias,pats šauniausias,ir visoks kitoks "-iausias"

Sveikos mamos,
aš taip pat turiu neįgalų vaiką, taip suspaudė širdį, kai perskaičiau Ave vitos žinutes, viskas taip suprantama, o kai negalia didesnė, turbūt dar sunkiau išgyvenama.Labiausiai ir žeidžia, graužia, kai matai sveikus vaikus. Reikia save laužti, neleisti tiek liūdėti, negalima savęs ir vaikelio taip skriausti. Be to, mes skirtingos, vienos greičiau atsigauna, kitos lėčiau, dar kaip aplinkiniai padeda, ar išsišneki su kuom ar nori. Kai pradedi norėt išsišnekėt tai jau geras ženklas, tada jau greičiau pajausi palengvėjimą. Sėkmės, jums visoms, jūs pačios šauniausios

ave vita aukstai kelk galva neiseina pabandyk iseis as suprantu tau nelengva bet gyvenimas ,eina i prieki ir jus stenkites ,stiprybes tau

labas rytas Mamytes.
va noriu pasigirti savo vaikiuko pasiekimu.Uzvakar isikibdamas i lovyte pirma karta atsisedo Buvo nuostabu ziureti,kaip jis stengiasi isvisos sirdeles,tiek dejo pastangu ir va jam pagaliau pavyko.Nuo lygaus pavirsiaus dar neatsisedi,bet jei jau lovytej atsisedo tai turbut greit ir kitaip nustebins