QUOTE(coffeeLATTE @ 2008 03 10, 23:22)
As gerbiu visu nuomone.... Papasakosiu vis delto kaip man buvo. is pradziu gal kiek bijojau, nes toks vaizdas susidares, kad tikrai gera mama pereis juras ir kalnus, kaid tik maitintu, ir irodys savo teisybe... pagimdziau savo pimagime ir buvau nusiteikus kad maitinsiu iki 6 men tai jau tikrai, bet isejo taip, kad maziuke mano, kuria be proto myliu, ir kuri buvo toks lauktas vaikelis kad nerealu, taip man "nugrauze" krutu spenelius, kad man skaudedavo be proto maitinant, kraujas upeliais begdavo, kad man maitinimas buvo "katorga'.... budavo, maitinu, o vyras asaras sluosto, nes upeliais begdavo is skausmo, sakydavo "jetau kaip tu kankinies"... nieko nesakydavo, kad maitink ir viskas, duok pieno, nes tai gerai, duok ir viskas... Buvo man mastitas, temperatura 42, paeit negalejau... maitinau savo princese, ji tustindavosi juodai, nes del kraujo, o as vis tiek maitinau.... ir per ta viena is tu skausmingu maitinimu vyras pasake, " viskas, man per skaudu ziuret kad tau taip blogai, baigiam su tuo maitinimu "... atsistojo, nuvaziavo i parduotuve, nupirko misinuko, pats padare, pamaitino zuiki.... ir man pasake " tu pailsek, viskas bus gerai!"... Ir buvo gerai
po savaites susitvarke mano mastitas, nebekarsciavau.... ir nebemaitinau... Bet as keliu kalusima? ar tikrai as blogai elgiausi? ar tikrai bloga ta mama kuri nemaitina savo pienu? gal reikejo daugiau stengtis? Ir nuspredziau kad NE, mama yra zmogus, kuris tiesiog daro sprendimus, kokie jie bebutu, ji tikrai nenori pakenkt savo lelytei, ji nori but laiminga ir GERAI JAUSTIS . tiek to kada ji nusprende nemaitint, ar saugojo figura, ar del to kaip man buvo, ar dar del ko nors... Ne tai yra svarbiausia! Svarbiausia yra myleti savo vaika, savo seima, jaustis gerai, jaustis pasitikinciai savim, jaustis globojamai... As be galo dekinga savo vyrui, as ji ir dukryte beprotiskai myliu, mes visi 3 esam kaip vienas, mes esam JEGA! .... O visa kita kaip Dievas duos! Todel as palaikau visas mamytes, ju norus, siekius, svajones, nusiteikima, mes esam mamos, mes esam ta jega, visos seimos jega, todel laikykimes, bukim stiprios ir geros! o tas maitinimas tai atrodo toks "menkniekis", palyginus su viskuo ka mes TURIM! JEI MES JAUSIMES GERAI, TAI IR VAIKAI BUS LAIMINGI, TIKRAI NESVARBU, AR JIE TRAUKE PIENA MUMS IS KRUTIES! Visoms siunciu didelius linkejimus!
Matai, dabar vėl rizikuoju būti apšaukta netolerantiška... Tai, kas vyko buvo sunku ir skausminga. Tai, ko reikėjo - pagalba išmanančio žmogaus, o ne mišinuko... Tinkama pagalba laiku...
Man asmeniškai pirmą vaiką maitinant spenelius skaudėjo pirmus tris mėnesius. Nebuvo nugraužti, o tiesiog skaudėjo nežmoniškai paduodant krūtį. Po trijų mėnesių viskas susitvarkė. Ir maitinau dar devynis mėnesius.
Kai galvojom apie antrą, bijojau ne gimdymo, bijojau žindymo skausmo. Todėl dar nesilaukdama rinkau visą įmanomą info, dalyvavau kursuose, kurie skirti akušerėms, susiradau ir susipažinau asmeniškai su žmonėmis, kurie man galėtų padėti. Ne pakeisti mano praeitį, o padėti sukurti šviesesnę ateitį. Nepaisant mano pastangų gimus antram vaikui vis tiek skaudėjo. Bet ne tris mėnesius, tris savaites. Ir pati mačiau, ir išmanačius žmones kviečiausi - kad pažiūrėtų ar teisingai pridedu prie krūties. Išvada - fiziologiškai susiaurėję latakai ir NIEKO negali padaryti, tik ištverti tą laiką kol jie pralaisvės.
Ačiū, medalių už didvyriškumą nereikia, paniekos - irgi ne.
Tiesiog neužsiciklinkim ant BLOGOS asmeninės patirties, galvokim ką ir kaip mes galim padaryti, kad kitas kartas būtų SĖKMINGESNIS.
Pirmakartės įsivaizduoja, kad gimdymas yra tas svarbiausias momentas, kuriam reikia ruoštis. Iš tiesų, jam reikia ruoštis, bet visos vienu ar kitu būdu pagimdo, gal ne visos pagal savo svajomes, bet pagimdo, o žindo deja, ne visos. Verta investuoti į teisingos paramos ir pagalbos tinklo suradimą ir išsiaiškinimą, kuo verta pasikliauti, o į kieno pasakymus nekreipti dėmesio.
QUOTE(ruta_vyshnia @ 2008 03 11, 10:56)
del to maitinimo patogumo/nepatogumo. man asmeniskai tikrai buvo nepatogiau nei maitint buteliuku. tikrai buvau slapia pienuota, pastoviai i liemenele kol maitinu (apie valanda ir vistiek neistraukia, nes tinginys) isikisus merliu, nes traukia po biski, pasisuka, antspenis nukrenta, pienas pro sona
ir kaledu foto su vaiku ant papo ir merlium nutysusiu
ir naujuju
jauciaus tokia suvarzyta...ir tikrai nebuvo patogu
Matai, tai ir yra upės perplaukimas. Tekantis pienas iš krūtų, skausmas, nepatogumas, neįprasti dalykai, mokėjimas pažadinti... Kai perplauki, žinai, kad tai laikina, įveikiama, kad tai to ypatingo laikotarpio savybės ir kitą kartą ateini jau tvirtesnė, žinanti, mokanti.
Kaune jau dabar gali pasidomėti LIC Už gyvybę, ten ir Sveikos pradžios kursus organizuoja. Ieškok asmeninio kontakto, domėkis, ir kitą kartą pavyks perplaukti
Laukiam kitame krante.
