Norėčiau įsivaikinti

o mano nenori su manim tartis

Gal tiesiog vyras negalėjo net pagalvoti kad kalbi rimtai o gal tiesiog kai gimė savas vaikas tai suprato kad negalės mylėti svetimo.
Mano vyro draugas kažkada sakė kad neimtu moters su vaiku nes negalėtu mylėti svetimo vaiko.
gal vertėtų pagalvoti ar tikrai gera mintis ipiršti vyrui įvaikinimą. gi gali viskas skaudžiai baigtis.

kokios priezastys vercia manyti, kad neverta vyro ikalbineti isivaikinti?

Jei kas nors bus negerai su įvaikintu vaikeliu arba bus rūpesčių( o jų tikrai iškils), vyras gali priekaištaut,kad jis ir nenorėjo įsivaikint, sakys -dabar pati srėbk. Tad geriau vyrų nespaust ,bet ir rankų nuleist nereikia. Sėkmės

Mes gi visi žmonės ir dauguma elgiasi streotipiškai, jei ateityje turėsite rūpesčių su vaiku ( o koks vaikas užauga be prioblemų) tai vyras greičiausiei prikaišios , kad pati norėjai tai ir srėbk košę.
Tokiuose dalykuose visi mes turime priiminėti sprendimus savarankiškai o bet koks primestas sprendimas tai jau prievarta o per rpievartą niekas mielas nebus.
Jūs gi šeima ir sprendimai turi būti priiminėjami šeimos o ne atskiro individo.
Psichologinis atsargus vyro paruošimas tam ingsniui tai jau kits klausimas.

Ka tik gavau vyro pritarima savaitgalinei globai . Tikiuosi, kad jis nepersigalvos. Manau, kad tai bus pirmas zingsnis, o kai prisiris prie vaiko, galesim ir visam laikui pasiimti. Gal kas zinot, ar nereikes mums is naujo tikrintis sveikatos, jei pazymos surinktos pernai, bet pernai nenuejom i globeju kursus?

Ziv, labai gerai apgalvok ką darai!!! Vaikas - ne žaisliukas. Tai, kad vyras prisiriš - nėra pagrindinis dalykas. Pagalvok, kas bus, kai paaugęs vaikas ims krėsti šunybes? Tada prieraišumas gali išgaruoti. Deja, tenka dažnai šiam forume skaityti mintis, kad paaugę vaikai nebeklauso, norim grąžinti... Man baisu kai imasi globos tam nepasiruošę žmonės. Prieraišumas gali būti laikinas... Aš jokiu būdu neatkalbinėju, bet tikrai - gerai pagalvok...

Atsiprašau dėl tolesnio palyginimo. Prieš penkis metus aš labai panorėjau katės. Kates labai myliu nuo vaikystės. Jas augino mano močiutė kaime. Tačiau kai buvau vaikas namuose niekada katės laikyti neleido mama. Galiausiai savo namuose nusprendžiau įgyvendinti vaikystės svajonę. katę mes įsigijome... Nusiteikiau, kad ji gali draskyti baldus, kad šersis. Bet gavome tikrą "dovanėlę"... Deja, ne tokią, apie kokią svajojau.... Ne tokią, kokios buvo mano vaikystės kaime... Tai mes pas ją gyvename, kaip aš sakau, o ne ji pas mus. Ji nesileidžia glostoma, nėra meili.. Bet blogiausia, kad ji šlapinasi keliose savo pasirinktose vietose (neseniai išgirdau, kad reikia suleisti po pirmo morčiaus ar pan...deja, to anksčiau nežinojau, o dabar jau vėlu...) Prieš metus sterilizavom ir operavom, nes jai buvo cistos. Veterinaras sakė, kad po operacijos ji nebeturėtų taip elgtis. Tačiau ji vis vien šlapinasi... jau, rodos, viską išbandžiau... Kartais atrodo, kad nebegaliu, viskas, reikia kažką daryti. Kiti užmigdo... bet vis tik prisiėmiau atsakomybę, taip sakant "my otvetstvenny za tech, kovo priručili". Kai paskaitau šiame forume atrodo, kad vaikų žmonės atsisako lengviau, nei aš katės...

Jei suvoki, kad vaikas gali vogti, krėsti šunybes, etc. - jei visa tai suvokdamas galvoji: "imu tave tokį, koks esi ir koks būsi"!!! - tik tada reiktų imtis globos. Manau, kad vaiko grąžinimas atgal pridaro daug daugiau žalos, nei galima įsivaizduoti. Taigi gali ne padėti vaikui, o pakenkti. Ar šunybes ištvers žmogus, kuris bus įkalbėtas ir tik prisirišęs, o ne vidumi norintis mylėti svetimą vaiką?

Ziv, nesupyk. Aš tik skatinu labai gerai pagalvoti. Tiesiog pabandyti pajausti.

Na jei pradejom lyginti su gyvunais, tai mes irgi turim kate "su charakteriu", kuri nekilminga, pikta. Taciau apie uzmigdyma negalvojame. Ji priimama tokia, kokia yra, nes jauciam atsakomybe uz savo sprendima. O kalbant apie vaika tai nezinau, ar verta atidelioti ir laukti. Juk kiek skaitinejau forumuose, dauguma ivaikinusiu gailisi, kodel neisivaikino anksciau, o lauke po 10-15 metu. Siaip as buciau uz ivaikinima, bet... gyvenu seimoje, kur neiseina vienai priimti sprendimo, todel teks pradeti nuo savaitgalines globos. Nezinau, ar kada nors isivaikinsim, bet vaikui geriau tureti tevus/draugus savaitgaliais nei netureti nei vieno artimo. O siaip tyliai dziaugiuosi, kad sitas "reikalas" pajudejo

Aš ir nelyginau, tik aprašiau ir tiek. Nes graudu skaityti nepavykusius globos atvejus ir norus atsisakyti vaiko, kai jis šeimoje būna daug metų. Kokia tų vaikų laukia trauma?! savų vaikų nekyla mintis atsisakyti. Ne tau taikiau, rašiau apibendrintai, svarstydama žmonių galimybes auginti svetimą vaiką.

Labai abejoju ir dėl savaitgalinės globos naudos. Aš daug apie tai svarsčiau, bet nesiryžau, nes bijojau būtent to prieraišumo. Jei tai netruktų ilgai, vaikas gal visada galvos, kad pasaulis pilnas išdavikų, kurie tai priglobia, tai pastumia. Ir taip jie jau buvo atstumti... Na, bet tai platesnė tema. Nesu prieš tai nusistačiusi, tik svarstau kiek tai naudinga, o kiek žalinga.

Man dažniau tenka skaityti mintis apie problemas su vaikais, norą atsisakyti globos, o ne gailestį, kad neįsivaikino anksčiau (tiesą sakant - man visai neteko skaityti tokio pobūdžio žinučių).

Aš iš visos širdies linkiu, kad tau viskas būtų taip, kaip nori . Tik vyro priešiškas nusistatymas sukelia prieštaringas mintis. Tik tiek.

Paragintoji,nu kur Tu prisiskaitei apie norincias atsisakyti globos?Nu kad sunku tai taip,kad problemu yra tai taip bet jos labai panasios i seimos kurioje daugiau nei vienas vaikas .o svaitgaline globa yra labai gerai ,tai ir saves patikrinimas ir savo jausmu,emociju suvokimas.o tiems vaikams jau daugiau nepakenksi ir bet kokia patirtis yra geriau nei jokios,kai nera net meginimu ka nors keisti ju gyvenime. Paadzdziui Radzio tai neeme pastoviai globai bet jis gavo is globejos maksimuma nors ji jo pilnai is vaiku namu neistrauke nu ir padare kiek galejo ir tai daugiau negu nieko.

Andro, neminėsiu vardais ar nikais, niekada to nedarau, nes nenoriu skaudinti žmonių. Jei paskaitinėsi - rasi pati. Gal ir ne visus atvejus rasi. Ne per seniausiai dvi moterys rašė apie dideles problemas su paaugusiais vaikais ir mintis atsisakyti globos. Nieko aš neišsigalvoju. Forume yra ne viena, bet aš juk nesakiau, kad jas smerkiu, juk priežasčių tikrai yra labai įvairių. Ir asmeniškai pažįstu keletą šeimų, atsisakiusių globos. Vieną - labai gerai. Kad ta šeima nori globoti - prieš keletą metų man pasakė VTAT darbuotoja. Aš sužinojusi labai nustebau ir sunerimau (pažindama žmones visiškai nesuvokiau jų tikslų). Tačiau šeima buvo labai pasiturinti, energinga, tarnyba negalėjo jai atsakyti. Mergaitė gyveno toje šeimoje kelis metus. Finalas visiškai nesuvokiamas. Jie sakė, jog mergaitė vogė, elgėsi labai blogai, nors pvz. iš mokyklos nebuvo labai blogų atsiliepimų. Kaip tik girdėjau kaimynų atsiliepimus apie globėjų ir jų biologinių vaikų elgesį... Jų dukrą į mokyklą pavėžėdavo kaimynas. O globotinė eidavo pėsčia. Nebeminėsiu daugiau, nes viskas verda. Nesakiau nemotyvuotai, Andro. O tos šeimos moteris sakė, kad būtent vyras tiesiog maldavo grąžinti mergaitę, ji visiems pasakojo, kokia globotinė bloga, kaip jai sunku su ja, kiek ji pas specialistus lankėsi... Moteris "susiveikė" iš medikų pažymą (juk vis tik turi būti pakankamos priežastys atsisakyti globos) ir grąžino vaiką į globos namus. Paėmė gal kokių 3 m., grąžino apie 8,9 metų. Grąžinta į globos namus mergaitė nekėlė jokių problemų. Jokių vagysčių ir pan... Tik labai išgyveno, labai norėjo namo. Problemiškų vaikų tikrai yra nemažai. Bet ir suaugusiųjų pakanka. Savo vaiko nėra įmanoma atsisakyti, o štai globotinio... Apskritai apie globą esu labai geros nuomonės. Ir širdis į ją paskutiniu metu linko labiau, nei į įvaikinimą. Bet pamąsčius apie grąžinimus, gal vis tik įvaikinimas labiau įpareigoja. (Tačiau tai tik svarstymai. Vieno žmogaus svarstymai, nuomonė ir asmeninė patirtis).

Tiems vaikams nepakenksi??? Dar ir kaip gali pakenkti. Kiek išdavysčių mažas žmogus gali ištverti? Tėvų, globėjų.... Juk jų pagrindinės bėdos ir kyla iš prieraišumo problemų, dėl to, kad jie nemoka jausti, dėl to, kad buvo tik skriausti. teko ir šiame forume skaityti, kad paimti į šeimą pirmiausia lupti gauna. Mat nuo auklėjimo kai kas pradeda, ne nuo meilės arba bent jau atjautos. PABRĖŽIU - KAI KAS.

Ne viskas yra vien balta. Aš juk nesakau asmeniškai. Aš už vaikų globą ir įvaikinimą - pati ir globojau ir įvaikinau. Aš tik sakau, kad ne viskas yra gražu ir raginu atsakingai imtis šio tikslo. Pasitikrinti save kaip tik gali. Kalbu apie atsakomybę. Ir kalbėsiu. Esu už vaiką.

vat ,Andro, nereikia niekada užsimerkti prieš problemą- tokia problema egzistuoja iš tiesų- vaikai yra grąžinami į globos namus. Ir forume tokių minčių yra pilna ir grąžinusių forumiečių yra. Jei prisiminti. Tikrai nereikia taip toli ieškoti. Savaitinis lankymas yra gerai tik tuo atveju- jei jis tikrai išaugs į nuolatinę lobą ar įvaikinimą- visaip kitaip ir eiti nereikia.
Požiūris- vaikas prisiriš, vyras kaip vyras- tuščia jo, jis suaugęs problemos, jo sprendimas jis už save ir atsako. O kaip vaikas, kuris mažas kaip ir mylimu pasirodė- paskui ežiu paaugliu dažnai girdintis- ne mano vaikas. Kaip jis dorosis su tom problemom , tas vaikas apskritai prašėsi paimamas, prašėsi į tą globėjų- įtėvių šeimą.
Nėra noro, nieko įkalbinėti ir versti nereikia.Globa- tai toks gyvenimo būdas , Andro. Įvaikinimas taip pat.
O apie Radžio globėją turiu savo nuomonę. Šiaip asmeniškai tikrai galiu pasakyti, kad Panevėžio globos namai yra tikrai labai geri , kiek geri gali būti globos namai.