Norėčiau įsivaikinti

Kalusimas kaip profesionalui. Koks sutrikimas reiškiasi pas žmogų chroniškai linkusį žeminti kitus?

Vat ir turėtų testais nustatyti egocentrikus norinčius įvaikinti, ir nesiūlyti, kol nepadirba su savimi (bent jau) globoti vaikų.
Vat apie įvaikinimo tradicijas tradicinėse kultūrose (ir lietuviškoje) man gal gali ką papasakoti?. Labai įdomu būtų.
Specialistai neatsisakė padėti...ačiū jiems. Tiesiog teko gilintis žmonėms nė karto nesusidūrusiems su panašiomis problemomis. Gal pasitaikė ne tokie puikūs pagal alfijos skalę.

Stomatologais tampa tie, kurie patys ar artimam rate susidūrę su dantų problemom, chirurgai - pvz.:tiesiog jiems įdomu kažkada įdarytą vištą užsiuvinėti buvo ir t.t. Visi renkasi (jei renkasi) profesijas, kurios vienaip ar kitaip įsispaudė kažkuriame raidos etape. Žinoma, besirenkantiems gydytojo profesiją (bent jau kažkuriame laikmetyje, o gal ir visąlaik) gali būti paskata ir chroniškas valdžios silpnam bei pinigų troškimas, pirmūno bandos kompleksas... deja...

Tai tamsta, jei tau kažkas ne taip, tai niekas neliepia tamstai manęs šneklinti- nori apeini kaip smirdančią, nori kaip nors kitaip- man visiškai tas pats. Vienodai gerai jaučiuosi nuo to. turėtų- inicijuok tą klausimą, kreipkis į VTAT ir sakyk- o aš internete tai va skaičiau, skaičiau ir įsižeidžiau. Šiaip kalbėjau ir man pasirodė.
Vilniuje tam yra ištisaM. Mažvydo skaitykla, nueik- užsisakyk visko ko nori paskaityt ir skaityk į sveikatą.
Jo žinok, visada visais laikais gydytojai tai tokie chroniai- jie amžinai nori- tai valdžios, tai pinigų, tai mašinos, tai namo, tai tai bobų. Vis kažko negana.
Tu gali man pasakyt- ko tu iš manęs amžinai nori? Tai tu čia stengiesi pažeminti jei jau ne mane tai tada bent visą mediciną. Tu save vertink, kada nors, kaip nors. Pirma tai pradėk nuo to, kad reik skirti realų ir virtualų.

QUOTE(ziv @ 2008 11 19, 11:00)

3  tikrai nepasirasysiu, kai dabar jau beveik 3 men. vien valgau, miegu ir nieko daugiau nebenenoriu, net pagalvot apie dar viena nesinori, del to kai tik bloga ir sakau jam, kad daugiau negimdysiu, o isivaikinsim.

Na, vien supermamos forume yra mamyciu, turinciu po 5 ir daugiau vaiku, bet tai -ne man.

<{POST_SNAPBACK}>

QUOTE(ziv @ 2010 07 30, 23:21)

Aš irgi panašiai masčiau, kol nepabaigėm visų procedūrų ir ėmėm laukti pasiūlymo. Mažų vaikų su išgydomais sveikatos sutrikimais, kuriuos galima būtų įvaikinti, nėra. Norinčių įvaikinti eilės didžiulės. Tų, kuriuos siūlo mažiukus, lietuviai nenori imti dėl rimtų ligų. Belieka mokyklinukai, neįgalūs ir iš didelių šeimų. Ar imtum tokį vaikutį? Dar pilni vaikų namai vaikų, kurių niekada neleis įvaikinti dėl jų teisinio statuso. Kad ir kaip būtų žiauru, jiems meilės ir namų šilumos nesuteiksi.
Sužinojus apie 3 daug masčiau apie įvaikinimą. Gal vis tik gerai, kad turesim savo leliuką, nes nesu tikra, ar vyras įvaikintą būtų mylėjęs kaip savo ir dar -  galbūt kažkam pasisekė, kad mes atsisakėm įvaikinimo - vis greičiau sulauks savo mažylio.

<{POST_SNAPBACK}>

nuosirdziausi sveikinimai

Del to ysivaikinimo, as irgi labai daug masciau tik mano istorija kiek kitokia nei jusu, as pati turiu berniuka 4 metuku, auginau viena ir susiradau vaikina, kuris augino metuku laiko mergyte, mergytes motina paliko juos nes susirado kita, taip kad mano vaikinas augino mergyte vienas, viskas buvo gerai jis dirbo, as priziurejau vaikus ir taip gyvenom. vis pagalvodavau kad man nebutina ja myleti, as tik privalau ja gerbti, ji tuoi pat pradejo vadinti mane mama ir ji man kazkaip netrugde, ir as jei tiesiog buvau mama kaip ir savam vaikui, labai retai net ir pagalvodavau kad ji ne mano. viena diena maniskis sugalvojo pasidaryti DNR, as jy apsaukiau, pasakiau kad neturi kur pinigus det ir pan, bet jis nekreipe y mane demesio, nuvaziavo ir pasidare ta tyrima. po 2 savaiciu mes suzinom kad ta mergyte yra ne jo. Namuose kilo tragedija, svarstem visokius variantus, pasilikti mergyte ir niekam nieko nesakyti, ar geriau ysivaikinti, ar skambinti mamai kad pasiimtu, variantu buvo, galvos skausmo irgi netruko mum abiem. jis lauke mano nuomones nes as galvojau savo galvoje bet stengiausi nesikisti, kai jis paklause mano nuomones, ka daryti, as pasakiau atiduoti mamai. jis taip ir padare, bet kadangi biologine mama yra anglijoi mergyte pasieme mociute, mama pazadejus tuoi pat ja pasiimti, bet deje, ta mergyte taip ir liko pas mociute su motinos pazadais pasiimti. Todel vel manes klausia, ka daryti, gal ysivaikinti. Mano galvoje tragedija, nes mergaite nekalta, norisi jai duoti seima, bet ir vel galvoju, ji nei mano nei jo. pas mus namuose tyla, abu galvojam tik savo galvose ir apie tai beveik nekalba, nors jis pasake kaip as pasakysiu taip ir darysim. Nebezinau ka daryti
Atsiprasau uz padrikas mintis, ir ilga teksta

O tai kas leis ją įsivaikinti? Juk motinai nei teisės atimtos, be to, juk močiutė yra.

Aš taip pat galvoju apie įsivaikinimą.. Žinau įstaigą iš kurios noriu imti, nueinu ten kartais kaip savanorė pažaist lauke su vaikais.. Tokia šiluma užplūsta tiem nekaltiem vaikučiam.. Bet žinau kad visi būtų prieš, nes nesuprastų.. Nežinau kaip įtikinti..

[quote=jurgaite,2012 01 21, 23:02]
O tai kas leis ją įsivaikinti? Juk motinai nei teisės atimtos, be to, juk močiutė yra.

beabejo kas leis isivaikinti...

ir sveikutes,esu naujoke siam forume nors daznai cia pasiskaitinedavau,rinkau kiek tik imanoma daugiau informacijos nes buvome ivaikinimo procese ,dabar aciu dievui jau viskas praeityje,jau metai kaip musu seimoje auga musu angeliukas,musu islaukta ,issvajota dukryte .pradesiu nuo to kad kelias buvo sunkus ,reikalaujantis daug nervu ir kantrybes.pirma kliutis zinoma buvo vyras kuris vien uzsiminus ''gal mums isivaikinti'' nes savo bio nesusilaukem,atreze neturim ir nereikia,bet kadangi mes moterys zinom kaip reikia elgtis norint pasiekti savo zinoma jis nebuvo labai jau uztikrintas del savo tokio sprendimo,bet dare viska ka reikejo ,lanke kursus su manimi, daug kalbejomes,diskutavom ir laukem savojo angeliuko, laukem ilgai beveik visus metus ,jau tikriausiai buvau igrisus VTAT darbuotojams ,nors kai dabar pagalvoju jei nebuciau kelus ten veju butumem dar ilgiau laukia,todel kad neva nera vaiku ,bet paskambinus aukstesniem pareigunam kazkaip po savaites atsirado mergaite kurios dokumentai nebuvo sutvarkyti,sako nuvaziuokit paziurekit gal patiks,mes greitai susiorganizavom ir jau kita diena lekem pasiziuret,visa kelia su vyru nekalbejom ,tikriausiai abu turejom savo minciu ,man vis smesteldavo mintis ka as jausiu ar pamilsiu as svetima vaika,kaip vyras elgsis ar jis ja myles pagaliau atvaziave ir pabendrave su direktore keliavom i grupe pas vaikucius,na pirmas musu susitikimas buvo tooks ,prisiminsiu visa gyvenima pirmiausia ja atnese padave man jos dideles ir zydros akytes paverge is karto ,linko keliai ir asaros liejosi per krastus,o ji atsisuke i mano vyra ir pasiprase ant ranku ilgai ji stebejo akiu neatitrauke visa buvimo laika,su aukletojom nusprendem jog mazai cia vyru mato tai ir ziuri keistai ,pabuve 2 val buvome graziai isprasyti nes vaikams jau reikia eiti miegoti ir paklause ar dar atvaziuosim as atsisukau i vyra ir kliausiu ka jis galvoja o jis isdydziai tai kaip mes pas dukra nevaziuosim,tai ka prasidejo didysis popieriu tvarkymas nes buvo gruodzio men norejom kuo greiciau parsivezti ja i namus,noriu pasakyt kad visi operatyviai dirbo ir popierius gan greit susitvarkem del laikinos globos nepaisant to kad i vilniu teko daug kartu vaziuot,taigi gruodzio 23 ji jau buvo pas mus tai buvo pacios geriausios ir graziausios sventes ir pirma kart is mano vyras pasake tokius zodzius aciu kad padovanojai man dukryte as jam sakau as gi jos nepagimdziau o jis be taves mes niekada nebutumeem to padare ir zinoma iteike zieda ant kurio isgraviruota aciu tau uz dukryte na o tarp dukrytes ir tecio yra toks risys kad stebisi visi aplinkiniai tetis yra viskas be jo niekur ir vyras taip pasikeite kad net negaliu patiketi kad cia tas pats zmogus teko is naujo isimyleti tai vat tokia ta musu istorija ,labai jau daug cia prirasiau bet mintys liejosi negalejau sustoti mes dabar patys laimingiausi tevai nes beveik po metu ja isivaikinom dabar ji jau teiseta musu dukryte kuri auga labai protinga ir smalsi,sveikata irgi puikiai aisku yra sirdutes yda bet mes reguliariai lankomes ir tikiu viskas bus gerai manau gal uzteks jau ir taip daug prirasiau ,tik kas ruosiates sitam zingsniui linkiu daug kantrybes ir sulaukti savojo angeliuko

Jurgitela, sveikinimai Jusu seimai. Smagu skaityt, koki dziaugsma suteikia Jusu dukryte.

Sveikos, mes su vyru galvojame apie isivaikinima, 6metus niekaip nesusilaukiame vaikuciu,ir metai bega man 34 vyrui 37metai

Ir kaip? Jau pasiruose sitam zingsniui? Juk isivaikinimas, kaip ir nestumas per viena diena vaikas neatsiras. Dziaugiuosi kad dar viena seima nori suteikti dziaugsma vaikeliui. O gal keliem? Kiek vaiku norite?