QUOTE(Ute @ 2008 03 25, 23:51)
Kiek pasiskaitinėju, susidaro toks įspūdis, kad įsivaikinusiems kyla mažiau problemų, negu globojantiems ir bandau galvoti kokios gali būti priežastys. Vis tik nei viena įsivaikinusi nesvarsto apie gražinimą (nors apskritai teko skaityti ir apie tokį atvejį, kai atsisakė įvaikinto vaiko, ne viską popieriai lemia).
Dar ir kaip svarsto, dar ir kaip pamąsto, tik susilaiko, nes ta procedūra nėra maloni, tai nėra taip paprasta, todėl ir augina iki pilnametystės, bet jau ryšio, meilės, pasitikėjimo, nėra, yra tik auginimas. Tokių atvejų daug. Daug girdėjau forumuose, kad jau dabar neįsivaikinčiau, kad pagalvočiau. Jei nebūčiau įsivaikinusi, seniai būčiau grąžinusi. šito neisigalvoju. Kiti tiesiog tyli, nes kam ir kalbėti jei nieko nepakeisi, kai kam gal gėda tą prisipažinti.
šiandien neisivaizduoju tokio dalyko, kad savo dukriuką galėčiau grąžinti, kaip ir negaliu isivaizduoti, kad dabar būdama tokia miela (tikrai ne gerutė dabar ji, bet man patinka jos būdas)ji man prikiaulins iki tokio lygio, kad galvočiau apie grąžinimą. Tačiau , kad ir kaip begalvočiau globą (ir įvaikinimą)prilyginu sąntuokai ar kažkam panašiam. Kai sueina du svetimi žmonės ir atsiranda ryšys, atsiranda meilė, prisirišimas.Ir tam ryšiui išlaikyti reikia abipusių pastangų. Jau šimtus kartų sakiau, kad jei stengsis tik viena pusė nieko nebus. Jei stengsis tik viena pusė nebus gerų sąntykių nei darbe, nei kaminystėje, nei santuokoje, nei draugų rate. Vienpusės pastangos kažkada baigsis. Juk pažiūrėkit, kaip būna įsimyli du žmonės , draugauja, susituokia , gimsta vaikai, o kažkuris pradeda nepaisyti kito, engti kitą, skriauti, ignoruoti, tai jau būna kitas visai žmogus negu tą kurį įsimylėjom, su kuriuo žadėjom gyventi viską gyvenimą. Taip ir globa, pasiimi vaiką na ir kaip gali garantuoti , kad būsi stipri, kad išlaikysi viską, kaip gali žinoti, kad tavo širdis bus tokia stipri ir tauri, kad atleisi visas piktybiškai iškrėstas kiaulystes, kaip gali vis tai žinoti. Aš pavyzdžiui nežinau kaip bus, tikrai nenorėčiau grąžinti, bet ir garantuota neesu kad negrąžinsiu. Aš pabandysiu vaiką auginti, bet jei jam netiks mūsų namai, mūsų gyvenimo būdas, vertybės, jei jis nenorės gyventi mūsų visumoje jos negriaunant, galbūt reiks skirtis ir kiekvienam eiti savo keliu. Tikrai žinau, kad neleisiu griauti savo šeimos, tačiau lygiai taip pat žinau, kad padarysiu viską, kad tas griovimas iš vaiko pusės neįvyktų. Aš tiesog labai myliu savo mažą mergaitę.