Pradžioje beveik metai savaitgalinės globos buvo, mat norėjome, kad baigtu antrą klasę ten kur pradėjo, 30 km nuo mūsų gyveno.O dėl vyro....

manau kai metus bendravome tai net nekilo klausymo, kad gali būti kitaip nei nuolatinė globa

Sunkiau buvo pradžioje, labai teisingai čia kažkuri mergaitė sake-savaitgalinis globojimas didelis darbas šeimai, negali planuoti savaitgalio, nes nuolat turi svečią, o kadangi svečias jis tai kaip ir šventė su kelionėmis (reikia juk vaikui parodyt ko nematęs) su puotomis (reikia juk kuo nors skanesniu palepinti) su dovanomis (tai to, tai ano neturi)....Kirto per piniginę konkrečiai

Ir santykiai netikri buvo-mes pakantesni jo įdoms, jis neatsipalaidavęs, švelnesnis nuolankesnis

Jau kai pradėjau tvarkytis dokumentus tai visi ir aš ir MB ir berniukas lengviau atsikvepėm-tas nuolatinis laikinumo jausmas jau vargimo..... Po visko pradėjom "kaltis"

Vaikui tikrai buvo sunku, nes kol svečiavosi į daugelį dalyku žiūrėjom pro pirštus, nenori laiku eit gult-vakarok, juk vaiknamį neleidžia....Nenori kad važiuotume pas senelius, na gerai, lekiam šiaip kur pasivaikščioti, norėjosi kad laimingas vaikas būtų.Ir dėl kompo-jam galima neribotai, nes gryžes į internatą negaus ir dėl daugelio dalykų. Tai tas taisyklių laikymasis buvo gana aštrus pradžioje, kodėl anksčiau leidai, dabar ne

Pusmetį apsitryninėjome, barėmes, žliumbėme kol viskas į vėžias stojo