paskaiciau keleta jusu temu, ypac apie neigalius vaikus. negaliu asaru sulaikyt.. net nezinau ko cia keliau koja, nes savo aplinkoje neturiu neigaliu zmoniu. o lysti su uzuojauta ar tariamu "supratimu" juk beprasmiska, to nepatyrus... taciau jauciu, matau, kad ta neigaliuju izoliacija, kuri tarybiniais laikais buvo vykdoma valstybiniu mastu, ir siandien labai gyva. ir turbut labiausiai del visuomenes poziurio, kiekvieno musu sveikojo, abejingumo. labiausiai man tas akivaizdu, kai matau, kad mieste pasibaisetinai katastrofiskai truksta uzvaziavimo taku, skirtu invalidu vezimeliams. visur ir betkur. (pati ta pastebejau tik pradejusi stumdyti paprasta vaikiska vezimeli)
turiu sūnų, kurį norėciau tinkamai išaukleti, t.p. ir tinkamai ismokyti tinkamai reaguoti/bendrauti su kitokiais zmonemis, tokiais kaip jus ar jusu artimieji. tad klausimas butu kaip mes sveikieji turetume i jus reaguoti, kad jusu neskaudinti, neizeisti, nesuerzinti...? kaip padėti toje ar kitoje situacijoje? apskritai kištis, kalbinti, siulyti pagalba ar ne? kaip suprantu jus erzina uzuojauta, smalsumas, savaime aisku, patycios ar panieka tuo labiau, bet taip pat blogai, jei jus visiskai ignoruojam ir nepastebim. cia butinas kazkoks aukso viduriukas, ar teisingai?
girdejau uzsieny vaikai mokomi nusisypsoti neigaliam, pasisveikinti. manau ir as taip sūnų mokinsiu. priimti jus kaip paprastus zmones, normaliai, kaip bet kuri kita. suprasti, gerbti, reikalui esant padeti.
gal kartais zmones spokso i jus megindami paprasciausiai isijausti i jusu padeti, ir galbut atrasti visai kitoki pasauli, kuris kartais mums net nezinant egzistuoja visai salia... ir gal tai nera blogai, svarbu kokia isvada jis pasidaro i jus ziuredamas, ko ismoksta..
na pvz. pamačiau kitoj gatves pusej einanti su lazdele akla jaunuoli, saligatvis pilnas pristatytas masinu, vienoj pusej pastatai, kitoj gatve.. maniau, gal pasiulyti pagalba, bet jis taip puikiai tvarkesi su tomis kliutimis. taip suakmenejusi ir lydejau ji akimis, kol nedingo gatves gale...
ir pasijutau tokia maza maza...
