Trr, smagu, kad bandai suprasti ir galvoji kaip padeti ar elgtis reiketu. Bet dabar pagalvokim, kaip rasei, kad uzsienyje vaikus moko nusisypsoti neigaliesiems. O mes sypsomes visiems sveikiesiems, kuriu nepazistam? Irgi ne. Ir tikrai nesisypso jau cia tiek tie vaikai neigaliesiems., Jie tokie pat vaikai kaip ir visam pasaulyje, pamate kitoki ziuri akis ispute. Jie juk vaikai. Jei jau kelinta karta bus mates ta pati zmogu nebespoksos. Bet vaoiaks jis smalsus, jam idomu kodel anas kitoks nei jis pats. O kam tuoj labintis su tuo nepazistamu neigaliuoju? Juk ir ne su kiekvienu gatvej sutiktu zmogum sveikinames. Manau reikia stengtis ziureti i juos taip kaip i visus kitus. O jei matai , kad kazkas nesigauna, nesusitvarko, reikia pagalbos, aisku galima pasiulyt. O ir pats neigalusis kaip reikes pagalbos pasakys. Esu girdejus ir macius pati tai. Kai reikia i traukini ilipt, ar isplipt, yra per sunku, per aukstai, jaunuolis tiesiog vagone, artejant jo stotelej garsiai paklause" ar kas nors galetu padeti man islipti?" Tuoj pat susoko keletas vyruku ir moteru, kurie pasisiule padet.
Dabar supratau viena dalyka.
Kvaili pamokymai yra bjauriausias dalykas, su kuriuo tenka susidurti mamoms, auginancioms neigalius vaikus. Pateiksiu pavyzdi.
Moteriske vezimelyje vezioja ugtelejusi vaika. Prieina smalsus praeivis ir klausia:
- Kodel neleidziat vaikui pabegiot?
- Jis nevaiksto... - nudelbusi akis atsako ji.
- Tai kiek jam metu?
- Dveji.
Pasipila pavyzdziu ir pamokymu serija. Moteris suzino kaip pradejo vaikscioti puse pasaulio, kuri pazista smalsusis praeivis. Jam atrodo akivaizdu, kad mama kazko nepadaro, o gal net visai nedaro.
Kaip jaustis tai moteriskei? O jei tu praeiviu ne vienas? Belieka atsiriboti nuo visuomenes ir i kiema vaika isvesti tik tuomet, kai tamsu ir niekas nemato (maciau tokiu atveju). Didziausia visuomenes problema siuo atveju - noras patarti ir padeti. Nemokykit zmoniu gyventi ir "teisingai" elgtis su vaikais. Jus galite nezinoti esminiu dalyku ir pakenkti.
Neigalus zmogus visu pirma yra ZMOGUS (jei to nezinote). Ar Jum patiktu kazkoks isskirtinis elgesys tik su Jumis. Eitu visi ir tik Jum sypsotusi arba klausinetu ar nereikia pagalbos, bandytu paduoti ranka lipant laiptais, parduotuveje paduoti Jusu pinigus pardavejai... Yra dalyku, kuriuos ir neigalusis gali atlikti pats. Nekalbu ir apie kita krastutinuma, kai paprasius padeti iskelti neigaliojo vezimeli is troleibuso dedama i kojas (su tuo susiduriau asmeniskai).
Ir pabaigai.
Bukime empatiski ir nereiks sukt galvos kaip elgtis vienu ar kitu atveju.
Kvaili pamokymai yra bjauriausias dalykas, su kuriuo tenka susidurti mamoms, auginancioms neigalius vaikus. Pateiksiu pavyzdi.
Moteriske vezimelyje vezioja ugtelejusi vaika. Prieina smalsus praeivis ir klausia:
- Kodel neleidziat vaikui pabegiot?
- Jis nevaiksto... - nudelbusi akis atsako ji.
- Tai kiek jam metu?
- Dveji.
Pasipila pavyzdziu ir pamokymu serija. Moteris suzino kaip pradejo vaikscioti puse pasaulio, kuri pazista smalsusis praeivis. Jam atrodo akivaizdu, kad mama kazko nepadaro, o gal net visai nedaro.
Kaip jaustis tai moteriskei? O jei tu praeiviu ne vienas? Belieka atsiriboti nuo visuomenes ir i kiema vaika isvesti tik tuomet, kai tamsu ir niekas nemato (maciau tokiu atveju). Didziausia visuomenes problema siuo atveju - noras patarti ir padeti. Nemokykit zmoniu gyventi ir "teisingai" elgtis su vaikais. Jus galite nezinoti esminiu dalyku ir pakenkti.
Neigalus zmogus visu pirma yra ZMOGUS (jei to nezinote). Ar Jum patiktu kazkoks isskirtinis elgesys tik su Jumis. Eitu visi ir tik Jum sypsotusi arba klausinetu ar nereikia pagalbos, bandytu paduoti ranka lipant laiptais, parduotuveje paduoti Jusu pinigus pardavejai... Yra dalyku, kuriuos ir neigalusis gali atlikti pats. Nekalbu ir apie kita krastutinuma, kai paprasius padeti iskelti neigaliojo vezimeli is troleibuso dedama i kojas (su tuo susiduriau asmeniskai).
Ir pabaigai.
Bukime empatiski ir nereiks sukt galvos kaip elgtis vienu ar kitu atveju.
QUOTE(Torija @ 2008 03 24, 23:47)
labas, mamytės,
negalia negaliai nelygi. Pati turiu negalią. Gimiau su neišsivysčiusiais šlaunikauliais. Vaikščioti galiu, tačiau vizualiai skiriuosi nuo tipinės masės
o rašau todėl, kad noriu prisipažinti, kad iki šiol (man jau 20) nėra tekę susidurti su kebliais sunkumais. Iš pradžių gal buvo sunkiau, tais laikais, kai visi neįgaliukai ramiai sėdėjo tarp keturių sienų ir mūsų buvo vos keletas. O dabar, kai vis susitinki likimo draugų, niekas nebaisu gal mano mamytei yra sunkiau, kai į mane kas nors žiūri, dar ir praeitą vasarą bandė pamokyti kelis vaikus, o aš to nesureikšminu. Na žiūri tai tegul žiūri, aš irgi apžiūrinėju žmones. Natūralu. Mes visi skirtingi. O vaikai yra vaikai. Smagu, kai einu ir girdžiu: Mamyte, coliukė eina, arba Mama, pažiūrėk, kokia miela maža mergaitė. Miela 
o suaugę tai ką... yra viena bobulė pasiūlius, kad man tiktų klostuotas sijonas 
nelabai aš jų nešioju, na bet jeigu jai taip pasirodė, tai why not 
tai va mamytės, iš pradžių turite nugalėti savąsias problemas. Neįgaliukams nėra labai sunku integruotis, jeigu jie tai daro nuo mažens. Skatinkit, ugdykit ir gal jie taip pat džiaugsis gyvenimu, kaip kad juo džiaugiuosi aš 
svarbiausia, vaiku pasitikėti ir po to jūsų lūkesčius pranoks su kaupu! 
negalia negaliai nelygi. Pati turiu negalią. Gimiau su neišsivysčiusiais šlaunikauliais. Vaikščioti galiu, tačiau vizualiai skiriuosi nuo tipinės masės
o rašau todėl, kad noriu prisipažinti, kad iki šiol (man jau 20) nėra tekę susidurti su kebliais sunkumais. Iš pradžių gal buvo sunkiau, tais laikais, kai visi neįgaliukai ramiai sėdėjo tarp keturių sienų ir mūsų buvo vos keletas. O dabar, kai vis susitinki likimo draugų, niekas nebaisu gal mano mamytei yra sunkiau, kai į mane kas nors žiūri, dar ir praeitą vasarą bandė pamokyti kelis vaikus, o aš to nesureikšminu. Na žiūri tai tegul žiūri, aš irgi apžiūrinėju žmones. Natūralu. Mes visi skirtingi. O vaikai yra vaikai. Smagu, kai einu ir girdžiu: Mamyte, coliukė eina, arba Mama, pažiūrėk, kokia miela maža mergaitė. Miela o suaugę tai ką... yra viena bobulė pasiūlius, kad man tiktų klostuotas sijonas nelabai aš jų nešioju, na bet jeigu jai taip pasirodė, tai why not tai va mamytės, iš pradžių turite nugalėti savąsias problemas. Neįgaliukams nėra labai sunku integruotis, jeigu jie tai daro nuo mažens. Skatinkit, ugdykit ir gal jie taip pat džiaugsis gyvenimu, kaip kad juo džiaugiuosi aš svarbiausia, vaiku pasitikėti ir po to jūsų lūkesčius pranoks su kaupu! saunu
kai paskaitau paciu neigaliuku mintis atrodo jog gal tikrai taip nera blogai, kaip mums atrodo tevams.
Labukas visoms;) Replikos, žinoma, nemalonu, bet sutikit, jog dabar jų tikrai mažiau, nei buvo anksčiau. Mes gi žmonės smalsus, jei kas atrodo kitaip taip ir krypsta žvilgsniai. Aš asmeniškai nusiteikiu teigiamai, lai žiūri, gal kaip tik kas nors patiko pvz:akys, plaukai ar ttt;)
P.S.Tarkim aš pati dažnai "paspoksau" į Ernestytaaa, nes...tokios elegancijos, gero skonio, žavesio ir drąsos nepastebėti neįmanoma.
Tai va
Laikykitės mamos ir ne tik
P.S.Tarkim aš pati dažnai "paspoksau" į Ernestytaaa, nes...tokios elegancijos, gero skonio, žavesio ir drąsos nepastebėti neįmanoma.
Tai va
Laikykitės mamos ir ne tik
QUOTE(hadulka @ 2008 06 21, 07:45)
Labukas visoms;) Replikos, žinoma, nemalonu, bet sutikit, jog dabar jų tikrai mažiau, nei buvo anksčiau. Mes gi žmonės smalsus, jei kas atrodo kitaip taip ir krypsta žvilgsniai. Aš asmeniškai nusiteikiu teigiamai, lai žiūri, gal kaip tik kas nors patiko pvz:akys, plaukai ar ttt;)
P.S.Tarkim aš pati dažnai "paspoksau" į Ernestytaaa, nes...tokios elegancijos, gero skonio, žavesio ir drąsos nepastebėti neįmanoma.
Tai va Laikykitės mamos ir ne tik
P.S.Tarkim aš pati dažnai "paspoksau" į Ernestytaaa, nes...tokios elegancijos, gero skonio, žavesio ir drąsos nepastebėti neįmanoma.
Tai va
Laikykitės mamos ir ne tik Dėkui hadulka.
Tikrai dabar jau daug mažiau tenka išgirsti replikų, ar labai įkirių žvilgsnių, ypač kai eini gatve drasiai, pasitempus, su šypsena. Tuomet jei ir sulauki įdėmesnių žvilgsnių, tai dažniausiai nuoširdžių ir palaikančiu. Bent aš tik tokius matau.
Nes į kitokius paprasčiausiai nebekreipiu dėmesio.
Norėčiau pasidalinti savo patirtimi Mano vyras yra neįgalus, po traumos kai atsistatėm kai eidavom i viešas vietas, drauges klausdavo apie žmonių reakcija, , o aš sakydavau ir sakau nematau aš jos, einam pliurpiam ir kažkaip neatkreipiam dėmesio i jokias reakcijas...va ir dalyvaudami reabilitacijose, stovyklose nustebome, kai pamatėm kiek daug neįgaliųjų turi normalias šeimas, gyvena tradicinį gyvenimą ... ir I grupes, ir netgi su visiška negalia...kalbu apie fizinę negalią...mano vyras visad barasi, kai ji idealizuoja, priskiria geresnes savybes, nors aš labai didžiuojuosi, kad turiu vyra kuris sugeba prisitaikyti sau buitį taip, kad jaustųsi seimininkas
kažkaip labai norisi patarti mamytėm auginančiom vaikučius su fizine negalia - neprisiristi jų, leisti ir stengtis gyventi normalu gyvenimą, nesistengti apsaugoti nuo skausmo ir nebijoti, kažkokiu žodžiu...su manimi maža kieme nežaidė ir diskriminavo už tai kad mano paltukas negražus buvo, po to dar dėl kažko ir taip buvo kelis metus, nors buvau paprasta mergyte...kiek ašarų pergyvenimu buvo...ir labai gaila kai užaugus neįgaliam vaikui tėvai jo nepaleidžia, galvoja, kad ji įskaudins ir kad jie vieninteliai gali juo pasirūpinti
Ech žinau kaip sunku, nes mane pačią vyras auklėjo, kad jo nelepinčiau ir nepulčiau už jį viską daryti, jeigu čia sunku, tai įsivaizduoju kaip turėtų būti sunku išlaviruoti su savo vaikeliu Sėkmės mamytėms auginančioms savo stebuklus ir manau, jeigu jau dabar rūpinatės domitės, tai tikrai išauginsit stiprias savimi pasitikinčias asmenybes
Mano vyras yra neįgalus, po traumos kai atsistatėm kai eidavom i viešas vietas, drauges klausdavo apie žmonių reakcija, , o aš sakydavau ir sakau nematau aš jos, einam pliurpiam ir kažkaip neatkreipiam dėmesio i jokias reakcijas...va ir dalyvaudami reabilitacijose, stovyklose nustebome, kai pamatėm kiek daug neįgaliųjų turi normalias šeimas, gyvena tradicinį gyvenimą ... ir I grupes, ir netgi su visiška negalia...kalbu apie fizinę negalią...mano vyras visad barasi, kai ji idealizuoja, priskiria geresnes savybes, nors aš labai didžiuojuosi, kad turiu vyra kuris sugeba prisitaikyti sau buitį taip, kad jaustųsi seimininkas kažkaip labai norisi patarti mamytėm auginančiom vaikučius su fizine negalia - neprisiristi jų, leisti ir stengtis gyventi normalu gyvenimą, nesistengti apsaugoti nuo skausmo ir nebijoti, kažkokiu žodžiu...su manimi maža kieme nežaidė ir diskriminavo už tai kad mano paltukas negražus buvo, po to dar dėl kažko ir taip buvo kelis metus, nors buvau paprasta mergyte...kiek ašarų pergyvenimu buvo...ir labai gaila kai užaugus neįgaliam vaikui tėvai jo nepaleidžia, galvoja, kad ji įskaudins ir kad jie vieninteliai gali juo pasirūpinti
Ech žinau kaip sunku, nes mane pačią vyras auklėjo, kad jo nelepinčiau ir nepulčiau už jį viską daryti, jeigu čia sunku, tai įsivaizduoju kaip turėtų būti sunku išlaviruoti su savo vaikeliu Sėkmės mamytėms auginančioms savo stebuklus ir manau, jeigu jau dabar rūpinatės domitės, tai tikrai išauginsit stiprias savimi pasitikinčias asmenybes
QUOTE(summmer @ 2008 06 26, 20:49)
kažkaip labai norisi patarti mamytėm auginančiom vaikučius su fizine negalia - neprisiristi jų, leisti ir stengtis gyventi normalu gyvenimą, nesistengti apsaugoti nuo skausmo ir nebijoti, kažkokiu žodžiu...su manimi maža kieme nežaidė ir diskriminavo už tai kad mano paltukas negražus buvo, po to dar dėl kažko ir taip buvo kelis metus, nors buvau paprasta mergyte...kiek ašarų pergyvenimu buvo...ir labai gaila kai užaugus neįgaliam vaikui tėvai jo nepaleidžia, galvoja, kad ji įskaudins ir kad jie vieninteliai gali juo pasirūpinti
Ech žinau kaip sunku, nes mane pačią vyras auklėjo, kad jo nelepinčiau ir nepulčiau už jį viską daryti, jeigu čia sunku, tai įsivaizduoju kaip turėtų būti sunku išlaviruoti su savo vaikeliu Sėkmės mamytėms auginančioms savo stebuklus ir manau, jeigu jau dabar rūpinatės domitės, tai tikrai išauginsit stiprias savimi pasitikinčias asmenybes Visiškai sutinku su tavim.
Ir aš vis bandau čia įteigti mamytėms labai neprisirišt prie savo vaikiukų. Nors žinau kad sunku, bet reikia. Mama mane irgi vaikystėj saugojo kaip stiklinį žaisliuką, ir ką man tai gero davė? Visiškai nieko. Be mamytės likus visai nemokėjau bendrauti, apsiginti, nieko, tik su mama vaidindavau krūtą mergike, atsiskleisdavau. Tai visą laimytė kad paauglystėje teko sutikt tokių žmogiukų, kurie kaip davė gerą spyrį į užpakaly manyje įžvelgę kažkaip kad aš viska galiu. Ir tik pajutusi palaikymą, stumimą į priekį, labai pamažu pradėjau keistis, savarankiškėti ir pasitikėti savim. Dabar kad ir su nelengva negalyte, bet galiu beveik viska, gyvenu labai aktyvų gyvenimelį, įgyvendinau beveik visas kažkada atrodžiusias nerealias svajones ir esu labai laiminga turėdama daug sveikų draugiukų. O štai dabar būnant sanatorijoj susiėjo keleliai su buvusia mokyklos drauge, taip pat cerebrinuke kaip aš, ir kaip liudna matyt, kad baigus mokyklą ir praleidus daugiau laiko su rūpestinga mamyte, mergina, vaikystėj vaikščiojusi bent jau su vaištynę, dabar sėdį tik rateliuose, mokykloje buvusi savarankiškesne, dabar kiekvienas savarankiškesnis veiksmas lydimas giliu atodusiu, ir laukimu gal kas susimils ir padės. Tikrai, labai liūdna tai matyt.
[quote=Ernestytaaa,2008 07 01, 14:43]
Saunuolyte tu labai gerbiu ir dziaugiuosi kad tokiu zmogiuku buna ir dar pataria ir savo pavyzdziu parodo, kaip reikia stengtis imti viska, ka tik duoda gyvenimas
Saunuolyte tu
labai gerbiu ir dziaugiuosi kad tokiu zmogiuku buna ir dar pataria ir savo pavyzdziu parodo, kaip reikia stengtis imti viska, ka tik duoda gyvenimas
QUOTE(trr @ 2008 04 05, 01:35)
papildysiu dar apie ta kelione su kurcnebyliai. pasikapsciusi atmintyje atgaminu, kaip tiems vaikinams ir merginoms musu demesys, nuostaba ir klausimai leido pasijusti ypatingais, jiems kėlė juoka kaip letai ir nerangiai mes mokomes ju kalbos, jie noriai atsakinejo i klausimus, pasakojo apie savo kasdienybe ir mums neisivaizuojamas situacijas, gebejimo kitaip suvokti aplinka subtilybes... ir dar daug daug prisiminimu nešu. ir koks istorijos moralas.. ogi anuomet taip artimai susipazinusi su sia negalia siandien susidurusi akis i aki su kurcnebyliu tikrai nepasimesciau ir zinociau kaip su juo susikalbeti. todel ir akcentuoju, kad abi puses pirmiausia turi gerai pazinti viena kita (ypač didžioji pusė mažumą), kontaktuoti, o tada lengviau ir supratimas ateis, kaip bendrauti/bendradarbiauti/draugauti nepazeidziant jusu punktu...
Man gaila, kad bendraudama su kurciaisiais taip ir nesupratai, kad musu negalima vadinti kurcnebyliais. Labai prasau to nedaryti, nes tai zeidzia zmogu. Kas, kad kai kurie kurtieji kalba neaiskiai, bet jie nera nebyliai.Jie juk gali istarti zodzius...
QUOTE(Ernestytaaa @ 2008 04 09, 15:36)
Visiškai su tuo sutinku.
O ypač su tuo kad bent man, labiausiai erzinantis dalykas iš sveiku nepažystamu yra perdėta ar įkyri pagalba. Nepiktina nei smalsūs žvillgsniai, nei užkalbinimai apie mano liga, nei daug kas tikrai. Jei kas gatvej ar kur užkalbina, visad mielai atsakau kas man yra, jei kas įdėmiau nužiūri, nepykstu, nusišypsau ir einu sau toliau. Suprantu, kad tiesiog žmonėms smalsu pamačius neįgaliuką, nes mūsų deja dar ne taip daug drasiai pasirodančiu visuomeneje. Bet jei kur gatvej, ar kokioj žmonių masej truputuka likus vienai kas nors pristoja ir tiesiog įkiriai bruka savo "pagalbą", "negirdėdami" kai sakau kad man jos nereik, ir dar taip dar grubiai, nenumanydami kaip geriau man padėti, o man kaip nuo netikėtu ir ne tokių kaip pratus timptėlėjimų lygsvara atsisako ir imu griūt, tai tada tikrai labai pikta ir nemalonu būna. 
As irgi sutinku su tuo, kad perdeta pagalba labai erzina. Dazniausiai pagalba visi puola suteikti tada, kai juos kazkas is aplinkiniu mato. O kai is tikro reikia pagalbos, jos neprisiprasysi.
Man pagalbos prasyti visada yra labai sunku, nes matau, kokie buna nepatenkinti zmoniu veidai.Kartais be kitu pagalbos issiversti tiesiog neimanoma, bet tokiais atvejais as stengiuosi prasyti to zmogaus, kuris nuosirdziai nori padeti.
QUOTE(rosa86 @ 2008 10 12, 16:22)
Kartais be kitu pagalbos issiversti tiesiog neimanoma, bet tokiais atvejais as stengiuosi prasyti to zmogaus, kuris nuosirdziai nori padeti.
Gal galite sukonkretinti? Kokiose konkreciai situacijose?
Pvz esi kurcias ir paprasai pranesti kada nebus paskaitos,kada rasysim kontrolini ar pan. Daugeliui pasakyti ar parasyti pora zodziu yra sunku.Jei imiesi iniciatyvos, imi klausineti pati, tai tau greitai pasako, kad atsibodai su savo klausimais.Isivaizduokite ateinate i parduotuve ir ant lapelio parasai klausima apie kokia nors preke.Spekit kiek zmogui uztenka kantrybes?Kai kurie pardavejai pradeda gincytis, kuris esi susirasineti.Arba isivaizduokite, kad kurcio zmogaus buta uzliejo vanduo.Kaip jam issikviesti pagalba?
As sutinku, kad zmogus turi buti savarankiskas, bet kaip ta padaryti, kai negalia riboja tavo galimybes?Taip pat nesakau, kad visi sveikieji yra abejingi negalei, as sutikau ir geranorisku zmoniu. Neigaliesiems nereikia gailescio, jiems tereikia, kad juos suprastu ir priimtu tokius, kokie yra. Stai ir viskas
As sutinku, kad zmogus turi buti savarankiskas, bet kaip ta padaryti, kai negalia riboja tavo galimybes?Taip pat nesakau, kad visi sveikieji yra abejingi negalei, as sutikau ir geranorisku zmoniu. Neigaliesiems nereikia gailescio, jiems tereikia, kad juos suprastu ir priimtu tokius, kokie yra. Stai ir viskas
Trr nustebo įlindusi ne į ssavo daržą, o aš maloniai nustebau, kad su neįgaliais nesusidūrę žmonės kelia koją čia 
Galiu pasakyti tik iš savo varpinės, nors nesu neįgali, bet auginu neįgalų sūnų. negalia nėra tokia didelė - kurtumas, šiuo metu reabiliuotas implantu. Iš tikrųjų tai labiausiai erzina žmonių užuojautos lyg laidotume ką nors, tokie žodžiai kaip "vargšelis" ( nu ne vargšas jis, turi mylinčius tėvus, senelius, galų gale galimybę girdėti, sveikas vaikas). ne kartą smalsūs vaikučiai klausdavo pas savo tėvelius, kas ten pas berniuką ant ausies. tėvai nelabai drįsdavo klausti, bet nugirdusi vaikui visada paaiškindavau. Matydavosi, kad kai vaikui pasakai, jis supranta ir klausimų nelieka. Vaikai nemoka ingoruoti, nematyti ir pan. Viskas priklauso nuo tėvų, jei jie sakys "negražu, nežiūrėk, nebadyk pirštu" vaikas galvos, akd daro kažką negero ir kad neįgalieji irgi negeri, mat draudžiama apie juos klausinėti.
Manau, padėti visada sveika, kai matai, kad reikia pagalbos. O širfį veriančio skausmingo žvilgsnio ir užuojautų tikrai ne
Galiu pasakyti tik iš savo varpinės, nors nesu neįgali, bet auginu neįgalų sūnų. negalia nėra tokia didelė - kurtumas, šiuo metu reabiliuotas implantu. Iš tikrųjų tai labiausiai erzina žmonių užuojautos lyg laidotume ką nors, tokie žodžiai kaip "vargšelis" ( nu ne vargšas jis, turi mylinčius tėvus, senelius, galų gale galimybę girdėti, sveikas vaikas). ne kartą smalsūs vaikučiai klausdavo pas savo tėvelius, kas ten pas berniuką ant ausies. tėvai nelabai drįsdavo klausti, bet nugirdusi vaikui visada paaiškindavau. Matydavosi, kad kai vaikui pasakai, jis supranta ir klausimų nelieka. Vaikai nemoka ingoruoti, nematyti ir pan. Viskas priklauso nuo tėvų, jei jie sakys "negražu, nežiūrėk, nebadyk pirštu" vaikas galvos, akd daro kažką negero ir kad neįgalieji irgi negeri, mat draudžiama apie juos klausinėti.
Manau, padėti visada sveika, kai matai, kad reikia pagalbos. O širfį veriančio skausmingo žvilgsnio ir užuojautų tikrai ne
