Kodėl palikot antrą pusę?

paskaiciau, susimasciau , atsakau. paskutinis lasas buvo bet jau paskutinis nekalbant apie vestuvines nakties pragerima, apie gerimusgerimus gerimus apie grubuma, apie nesusipratima kam skirti vyrui kumsciai apie tampyma nestumo metu ir pan, bet paskutini slasa buvo kai po eiliniu isgertuviu jis nukrito is 2a (liko gyvas, nu girtam visada pagalve veelnias pakisa) ir po sav nekalbejimo su juo jis staiga isvaziavo pabaliavoti visam savaitgaliui palikes mane su 3men dukryte namie vienas, ir gryzo po 3paru kaip niekur nieko. po dienos pasiemiau vaika, tase, pinigus, savigarba, orumo likucius, kvailuma ir isejau. snd del savo sprendimo ne tik kad neabejoju bet esu isitikinusi savo apsisprendimu. o jis iki siol ''myli'' mane

saunuole, kad isejai.. nesuprantu tu moteru, kurios kencia musima...na, bet, aisku.. gal kazkas manes nesuprantu, mano poelgiu..


as, pvz, zadu skirtis, tiksliau snekam apie tai kuo toliau, tuo labiau..del to, kad nera meiles.. kaip kazkuri raset, nenoriu as gyvent be jausmo.. noriu mylet, buti mylima ir laiminga...

o kur eiti?...

neturejau kur teko pas mama, bent kol susiradau nuomot butuka

Paskutinis lasas, hm tokiu buvo daug. Sakydavau kad neatleisiu isdavystes. Juokaujat, gryzdavo po naktiniu kurvininkavimu maldaudavau kad nebedarytu taip, kad nepaliktu seimos. Gryzdavo tik persimaut triusikus, dar sugebedavo paknist prota kodel ne tokie isskalbti atseit jam pries merga geda nusirengt. Pasikvepindavo mano dovanotais kvepalais, ir dingdavo. O as naktim dienom nemiegu nevalgau stresas vis verkiu. Taip savaite tempiau ir nusprendziau gryzti i Lt. Jokie prasymai taikytis nepadejo, jam mat reikia laisves, nebenori seimos (tai kam antra vaika gamino?).
Jau virs 2men esu lietuvoje su sunumi. Kolkas glaudziames pas mano mama. Tas asilas visiems skiedzia kad dar taikysimes, bet cia tam kad kiti nebepriekaistautu jam. O as zinau kita tiesa. Paskutinis lasas dabar tas, kad jis nebenori moketi vaikams pinigu. Mano sutryptas orumas dar niekas, istveriau, bet kai skriaudziami mano vaikai, negaunama tas kas jiems priklauso (o jis ten oho kiek gauna). Zodziu. Ketinu duoti ji skirybom artimiausiu laiku, jau ieskausi advokato. Kaip jis nesupranta kad laukiuosi, lietuvoje nedirbusi, kad neturiu galimybes vaikams viska suteikt. Kol dar buvau ten, zadejo viska kad tik "ramiai" isskrisciau. Kai gryzau spyga taukuota.
Kai pagalvoju uz pautu toki pakart, net minties nebera but su tokiu padugne tiek zeminusiu. Tik reta karta uzeina skausmo bangele, bet greit ja nuveju, nes KODEL AS TURIU LIUDET JEI JIS LINKSMINASI?

Palme, stiprybės tau.Užjačiu tave kaip tau sunku, nes dar tu juk ir laukiesi .Bet pamatysi ateis ir į tavo kiemą šventė.Paaugs vaikai...Kaip nors išgyvensi ir dar linkiu susirasti savęs vertą vyrą

Stiprybes mamytes, neleiskyt saves maisyt su zieme!!! Tikiu, kad Dievas viska mato, bus ir Jusu kieme svente

...skyrybos nėra lengvas procesas... tai ilgas, varginantis, sekinantis kelias... pilnas skausmo, ašarų, liūdesio, momentais pakylančio optimizmo ir noro kurti, versti viską aukštyn kojom, dirbti, kad rodos kalnus nuverstum, pertvarkyti buitį ir būtį.... su nemigo naktim arba kartais miegojimo po parą... nenorėjo lįsti į žmones ir kaip tik, noro būti tarp jų ir apsimesti esant pačia laimingiausia... tikėjimo meile ir jos laukimo ir kitą akimirką jos niekinimo, netikėjimo ir galvojimo, kad ji niekada nebeateis... noro mylėtis su visais ir kitą akimirką visus vyrus vadinti "kiaulėmis" ir juos niekinti, žeminti.... vieną akimirką džiaugtis, kad viskas eina skyrybų link ir kitą akimirką galvoti, o gal galėjo būti kitaip... vieną akimirką manyti, kad esu teisi dėl to, kad priėmiau tokį sprendimą, kad noriu gyventi kitaip, kitą akimirką abejoti savo sprendimais ir save kaltinti....
skyrybos nėra taip, kad ėmiau, mečiau, nuėjau, pasitraukiau, pabėgau ir tegul tas kitas prasmenga kiaurai žemėn... taip neišeina.... tai tikrai nėra taip paparasta, nors žiauriai žiauriai to norėtųsi.... bendrų draugų neišrausi iš gyvenimo, jų neatsisakysi, artimieji taip pat karts nuo karto paklaus ar pasidomės, kažką pasakys... gyvenimo nenubrauksi juodu ryškiu brūkšniu, kad ir kaip to norėtųsi... kartais teks būti ir bendrame rate, ir bendruose vakaruose... kartais daug ką teks daryti vardan vaiko, vardan žmogiškumo, jei jo dar likę tarpusavyje.... ir vyras niekur nedings, nes tiesiog taip jau bus.... kartais rūpės, kur jis, su kuo jis ir kaip jis.... rūpės, ar dar ką nors jaučia mums... kaskart, žinoma, nusivilsime, nes nieko nebejaus, kad ir kaip tikėtumėmės kitokio atsakymo... ir kaskart vėl viltis rusens, o gal gali būti kitaip... gal kada nros ir bus kitaip... gal toks dalykas kaip meilė nemiršta....
ir man pačiai nesinori piktai trenkti durimis, nepaisant to, kad skiriuosi ir kaip man atrodo, ne dėl mano kaltės.... būna dienų, kai pykstu ir nebegaliu to pykčio suvaldyti... kai pykstu ant savęs, kad pykstu, kad esu tokia "negera" ir nebegaliu ir nebenoriu būti "gera".... nes tiesiog pavargau būti tokia... tačiau suprantu, kad gerai būti geriau, kad nesu kovotoja iš prigimties... ir kad sunku būti piktai.... ir pavargstu būti pikta.... vieną emociją keičia kita ir taip nuolatinis jausmų maratonas, kuriame susigaudyti ir išlikti blaiviai mąstančia labai sunku.....
mąstau, kad kažkada tuos du žmones jungė šilti jausmai, jungė bendri interesai, poreikiai, santykiai, lūkesčiai ir viltys, buvo siekiama kartu sukurti kažką gražaus, juolab, jei yra vaikučių... ir jei nepavyko, vadinas, tai dviejų žmonių nesusitarimas, nesusikalbėjimas, nesusiplanavimas... ir tiesiog visko būna - šachmatų partija turi kitą ėjimą, kitą pasirinkimą, kitas rokiruotes.... emocijos ir pykčiai neturi skriti žmonių... taip, kita pusė pridaro daug skaudulių, daug skausmo sukelia, ir tikrai tikiu, yra "diedų", kuriuos reikia palikti, nes jie tiesiog "neįmanomi" ir būna žiaurūs... tačiau kartu noriu pasakyti, kad viską reikia protingai pamatuoti, stengtis kaip galima blaiviu protu skirtis, nes visa tai mato mažųjų akelės, o ir pačiom sau nekelti per daug skausmo.... nes pyktis sunkiai išeina, sunkiai išsivalo, ilgam nuodija sielą, širdį, jausmus... sunku su pykčiu būti, nors be jo sunku skirtis.... tiesiog šitam sunkiam kely, jei jis pasirinktas ir nėra jokio kito kelio, rekomenduoju apsišarvuoti begaline kantrybe, susirasti savo kūno ir sielos poilsio būdus ir metodus, kad būtu galima atsipalaiduoti, pailsėti, pamedituoti, nukreipti mintis... nes laukia ilgas kelias į save ir į naują gyvenimą.... ir eiti pirmyn nesidairant atgal, tikėti, turėti vilties, džiaugtis kiekviena nauja diena, nepasiduoti depresijoms... ir svarbiausia - šitame kelyje nepamiršti mylėti save ir gerbti aplinkinius...
visoms ir visiems stiprybės

As pvz. palikau nes atsibodo kariauti. nuolatiniai barniai, girtuokliavimas... :/

Skaiciau visa tema is pradziu,net graudu pasidare. Kiek mamytes isgyveno,kiek skirtingu istoriju ir situaciju. Daug nepagarbos,pazeminimu ir nevertinimo to ka turi. Todel noreciau papasakoti savo istorija kuria prisimenu kiekviena diena,kaip zmogus man sugadino gyvenima,pavertye mane kompleksuota,bailia ir isteriska. Viskas prasidejo pries pora metu,viskas buvo labai grazu,romantiska. Visa laisvalaiki praleisdavom kartu,tik jauciau kad as jo niekada nepamilsiu,bet stengiausi kad ta jausma isvystyti. Va taip po grazios puses metu draugystes suzinojau kad laukiuosi,man tai buvo laimingiausia diena,ir draugas apsidziauge. Bet kazkodel jauciau kad manes laukia daug isbandymu. 3nestumo menesi mano draugas pasikeite neatpazystamai,tapo ziauriai pavydus iki grasinimu,pradejo kontroliuoti kiekviena mano zingsni,verkdavau kiekviena diena,net girbti negalejau,jis pastoviai per iseigines sededavo pas mane darbe,nors sakiau kad mano darbdavys mane bars. Jis vairavimo teisiu neturejo,as turejau masiniuka ir teises,tada rasdavo daug pretekstu kad tik niekur be jo zinios nenueiciau net su draugem susitikti. Artejo jau nestumo atostogos,isejau i dekreta,tada nusprendem nuomuotis butaCia sulaukem sunaus gimomo,o tada viskas ir prasidejo. Po menesio surengem maza baliuka tiems kas norejo aplankyti vaika,buvom 8,ta vakara maniskis sumuse mano drauge ir jos drauga,bet bijojau tada iseiti,nes tiek prigrasino kad drebedama vaiksciojau.Tada pastebejau kad del streso jau nebeturiu pieno. Gyvenom dar menesiuka,kol lapkricio menesi pabegau su vauku ant ranku be vaiko daiktu,be pinigu,pas tevus. Ta vakara jis mane tiek dauze kad galvojau uzmus negyvai,paslapciom parasiau mamai kad atvaziuotu manes paimti, ir iskviestu policija. Tada ir pasakiau,viskas,uzteks. Ka galvojat viskas taip ir pasibaige? Ne. Jis naktim vaiksciojo aplink tevu namus,spardydavo duris. Policija jau nebevaziuodavo,kol viena diena jis pradingo. Palikes man skolas uz nuoma,baldus.Pasieme mano masina,kuria vairavo kazkokia boba,ta ikliuvo girta o masina is aiksteles teko vaduoti paciai,vel i skolas. Tais metais,susirgo vaikas,8 kartus gulejom ligoninej. Dabar is tevelio jau 2 mertai jokiu ziniu,nors draskesi gal puse metu kad vaika atims,terorizavo. Bet dabar esu laiminga kad sis zmogus dingo is mano gyvenimo,ir atsiras tas su kuriuo noresiu praleisti visa likusi gyvenyma. Ir jums mielosios linkiu stiprybes,mes daug stipresnes uz vyrus. Nelaukit stebuklo,geriau anksciau pasakyti,''viskas,uzteks,as nebekentesiu ir nebusiu skuduru''

Čia visoms...

Mano laimė - tai aš pati, ne tu.
Ne vien todėl, kad kartais prasiveržia staigus tavo būdas,
bet ir todėl, kad tu nori, jog būčiau tas, kas nesu.
Negaliu jaustis laiminga, kai atsakau į tavo meilę tik tam, kad patenkinčiau tavo egoizmą...
Ir negaliu jaustis laiminga, kai mane kritikuoji už tai,
kad galvoju ne taip, kaip tu, ir matau dalykus skirtingai nei tu...
Mane vadini maištininke.
Tačiau kiekvieną kartą, kai atmetu tavo įsitikinimus, ir tu maištauji prieš manuosius.
Aš nesistengiu pakeisti tavo minčių.
Žinau, kad tu sieki būti savimi pačiu.
Bet negaliu leisti, kad už mane spręstum , kokia turiu būti aš...
Sakei, kad esu permatoma ir kad mane lengva pamiršti.
Tai kodėl bandai naudotis mano gyvenimu, kad įrodytum pats sau, kas esi?
/Bruno Ferrero/