Aš čia biški prisijungsiu

Geguže patyriau kas tas cezaris ir kas po jo, bet iš tikrųjų gerai kad toks yra . Vaikas man gimė neišnešiotas 7,5 mėn. teko staigiai gimdyti sąrėmiai buvo , bet pradėjo bėgt rausvi vandenis ir skubiai operavo. Jau palatoje gvau nuskausminimą, bet visas malonumas prasidėjo gal 3 diena kai neapsakomai pradėjo skaudėt visa galva kaklas ir nugara, duodavo žvakutes, kurios šiek tiek ta skausmą nuimdavo bet po kiek laiko vėl. taip kažkur 4 dienas.Blogiausia buvo aišku tas kad turėjau trauktis pieną ir ta poza dar padidindavo skausmus .
Kas dėl maitinimo po Cezario tai reikia turėt norą ir daug kantrybės ir viskas bus ok. Bet mes visos skirtingos. Aš ji turėjau ir patikėkit kantrybės irgi, nes mano mažė 4 savaites buvo zonduojama ir plus aš po gimdymo net jos nemačiau ne tai, kad ant krutinės paguldyt, mano jai pagalbą buvo tokia kad nutraukdavau pieno, kurio buvo ir ačiū Dievui yra , kai jau gydytojai nusprendė kad galima bandyt pačiai maitinti net nedvejodama pakišau krutinę, ir mano saulyte paėmė

Dieve iš laimės šokinėjau iki padebesių

Visos sesutės skyriuje mane perspėjo kad bus sunku, kad kris svoris, kuris ir taip nedidelis bet mes užsispyrėm ir buteliuko neėmėm . Nesakau kad buvo lengva, gerai kad svoris nekrito ir ji suvalgydavo kiek jai priklausė. Man buvo sunku nes maitinau ir po to dar turėjau sėdėt ir perteklių nutraukinėt , menkas malonumas ypač naktį, bet dabar jau viskas gerai valgo daug ir krūtinė jau prisitaikė

Tai va manau karatais tėsiuog reikia kantrybės, gal biški užsispyrimo na ir nusiteikimo . Aišku visaip gyvenime būna, aš per 5 savaites visokiu variantų mačiau ir kai pačios nenori bandyt krutinę duot ir kai bijo skausmų ir kai bijo kad vaikas bus alkanas kad nežinos kiek valgo, ir tokiu buvo kurios viska už tai atiduotų bet pieno nebuvo.