Autistukai - 2

Sveikos, likimo draugės


Pou, o kas yra tobulas vaikas? Arba tokių nėra (kiekvienas tobulumas nublanksta tam tikroms aplinkybėms esant, ir atvirkščiai), arba... juk kiekvienai mūsų mūsų pačių vaikai yra tobuliausi, kokie netobuli (kitų akimis) jie bebūtų, ar ne? Tad aukštyn nosytę - čia tik filosofija, požiūris, prizmė, per kurią įvairiai galima pažvelgti

Norėjau štai ko tavęs paklausti - o kaip vaikas reagavo į tuos "pramintų takelių" nepaisymus? Ar jis spyriojosi, pyko? Aš einu jo takais vien tam, kad išvengti nors vieno užsiožiavimo ir pykčio priepuolio. Man paprasčiau į vaistinę pereiti per maximą, bet ramiai, nei tiesiai, bet traukiant savo vaiką už rankos per prievartą. Aplinkiniai žiopso ir galvoja, kad tai eilinė "šopingo" auka, kai vaikai su isterijos braunasi iš parduotuvių, negavę užsiprašytų saldumynų ar žaislų. Augustinas gi nėra nė karto nieko paprašęs parduotuvėj (visada tik šokoladinį surelį pasiima), bet ant jo kaktos gi tai neparašyta...

--

Linabalt, tavo pasakojimas mane nuteikė labai smagiai Iki nepabendravau su jumis, tikrai galvojau, kad naujas vaikutis šeimoj padarys daugiau žalos, laikiau tą sėkmingą suplanavimą itin egoistišku poelgiu. Dabar manau, kad pasielgėm teisingai. Augustinas dar pakankamai mažas kad kankintūsi pavydu, mažus lėliukus jis myli, visuomet pribėga juos apžiūrinėti gatvėj. Bet jo bendravimo įgūdžiams tai turėtų padėti (tiesa, reikės kiek palaukti)

Rita, as juk ir sakau, kad jis yra ypatingas. Kartais ypatingas geriau negu tobulas. O sios frazes subjektyvios.
O siaip liudna, nes suprantu, kad nesusidoroju pati su situacija, t.y. mano ziniu jau per maza, kad galeciau padeti savo vaikui. Tik apciuopom, tik kai laiko turiu. Noretusi, kad butu suteikta profesionali pagalba, kad ir privaciai. Tik aisku, neturiu as tu 2500 Lt menesinio mokescio uz 10 valandu per savaite. Va todel ir liudna.

Del marsruto keitimo - viskam ateina savas laikas. Buvo laikas, kai keitimas sukeltu isterijas, dabar jau to nera. Jis tik zodziu ir veiksmu papriestarauja, t.y. sako einam i parduotuve ir uz mano rankos veda norima linkme. As jam sakau, kad eisim ten, bet uzeisim dar ten, paziuresim ta, t.y. sodominu ji kitais jam patinkanciais objektais, kuo ivairesne trajektorija. Pvz. jam patinka vaistines, o ju begale musu rajone, tad kad nueitumem i parduove, keiciu marsrutus pries tai papildomai aplankydama vis kita vaistine Kaip sakoma - visi keliai veda i Roma, tad galutini objekta palieku ta, kuri jis nori aplankyti

Maniskis parduotuvej taip pat susikrauna ko nori, anksciau kefyro, dabar melynus talerius, Haribo guminukus ir sureliu blokeli. Leidziu jam rinktis ko nori, bet jo norai riboti - turim bedu su valgymu. Dabar dar valgom ledus, jis vafliuka, as vidu. Karaliskus, kai valgom, neturi jam pasitaikyti nei razina, nei sokoladas. Labai megsta zele ir kisieliu.

Rita, del antro maziuko tikrai nurimk. Tai tik i gera. Maniskis labai myli pusbroli (tiesiog dievina). As taip noreciau jam broliuko, ikyraus, lendancio i akis, reikalaujancio demesio. Bet va, nenupirksi jo parduotuveje

Sveikos merginos
Aisku liudna kad vis nauju prisijungia mamyciu - juk skaudu kai supranti kad vaikutis kuri myli be galo yra kitoks , bet tuo paciu ir smagu kad yra su kuo cia pabendrauti tomis temomis ir buti suprastai
As turiu dziugiu naujienu, po Vilniaus VRC - su mumis dirbo visi Panevezio raidos centro specialistai, psichologai, socialiniai pedagogai, logopede, kineziterapeutai, masazuotojai - efektas nerealus, Mildute pradejo daugiau ir aiskiau snekti - atsirado daug emociju, pamazu pradeda atsakyti i klausimus bent jau linktelejimu , pradedam draugauti su puoduku. Liko tik begales nenusakomu baimiu , bet as daug ramesne jau, net nezinau - mus zadejo kviesti i Vilniu, guldyti i stacionara - sakau ar beverta, nors noriu, kad viskas butu padaryta vardan mano mazyles, tik va uzimtumem kitam vaikiukui skirta vieta, kuri ko gero jam daugiau butu reikalinga

Sekmes visoms ir imkit po

kaip smagu skaityti tokias naujienas

O Vilniaus numatytą pagalbą gal visgi verta būtų išnaudoti. Juk blogiau tikrai nebus, o ką gali žinot, gal įvyks lemiamas lūžis tavo dukrytės raidoj ir jūsų bėdelės baigsis Labai to linkėčiau

mums sake laukti skambucio - tai mes ir lauksim, jei paskambins vyksim, bet patys daugiau neieskosim bent kol kas
Dabar mane neramina tik tos panikos ir baimes jos

Mano sūnui greit 10 metų bus , bet baimė ir panika niekur nedingo Turi baimę maistui, tikrina produktų galiojimo laiką,jei galiojimo laiko neranda iš vis nevalgo, skambina man iš mokyklos ir klausia ar gali valgyti sūrelį kurį davė valgygloje pietums, kokia šiandien data ar tas sūrelis dar galioja.......Ramiai valgo tik ligoninėje, nes pasak jo šis maistas sveikas.Parduotuvėse iki jam suėjo kokie 8 metai pirkdavome tik kareivukus, bėgdavo prie žaislų skyriaus, atidžiai rinkdavosi ir tada pirkdavome.Dabar tai praėjo.O kita baimė- negali būti be manęs ir ne savo namuose.Šiandien man darė nedidelę operaciją, vyras vaikus buvo nuvežęs savo mamai, kad aš pailsėčiau, bet sūnų teko parsivežti.Turbūt jau pailsėjau

Pas SMilte tos baimes jei vienos praeina, ateina kitos. O stipriu garsu, netiketu( kosulys, ciaudulys daznai ir buna netiketi), tai ji bijo. Ypac susinervina, kai kur pasitaiko zmoniu, kurie labai garsiai koso ir ciaudo( nu yra tokiu kur ir mums jau per garsiai buna). Tai jinai is karto zviegt pradeda, ir save must.

Manau, Smiltė kažkada išmoks kontroliuoti savo baimę kosuliui, jai bus nepatogu,gal būt gėda taip elgtis prieš draugus.Matas dažnai trina, purto rankas, bet viešoje vietoje taip nedaro nes ,pasak jo, iš jo gali pasijuokti. Užtat kai pareina namo atsigriebia su kaupu- purto, plasnoja, trina.Ir dar man labai skaudu, kad jis tiesioginę kalbą supranta pažodžiui...Kažkoks berniukas žaisdamas pasakė jam, kad aš tave nužudysiu, tai Matas ilgai nėjo į kiemą. Šią jo paslaptį išsiaiškinau šiandien, jis pasakė- kaip gerai kad mano koja gipse, neinu į lauką ir Lukas negalės manęs nužudyti.

Jo, Smilte irgi viska pazodziui supranta. Vakar zaidimu aikstelej ji kazkokia maergaite netycia pastume( ji sake kad netycia, nemaciau, nezinau). Ir toji mergaite pasake, akd jai skaudejo, tai salia stovejes berniukas pasake ant Smiltes" tu karve". Tai aiskinau ir as ir borlis, akd Smilte juk ne karve, reiksia visai netinka tai ka jai berniukas pasake. Tada ji paklause manes pasnibzdom " o tu kai vaikas buvai ar bauvai ant ko nors pasakius "tu durna karve"? Sakau- aisku, akd buvau pasakius. Vaikai tiesiog taip sako, nors taip ir nera is tikro. Nu kaip nors. Bet vat pastebejau, kad mokslo metu gale ji buna labai pervargus ir tada pradeda naktim i lova sisioti. Ir pati pergyvena del to, manau tai tiesiog nuovargis, nes jai nei skauda kur nieko. Ir pernai taip buvo, ir darzeliui besibaiginejant taip buvo. Sakiau reikes bandyt del visa ko nupirkt arbatos puslei stiprint, bet tai turetu savaime praeit.

gal ji viduj labai pergyvena, stresuoja dėl to, kad kažkas pasibaigia ir nežinia kas bus toliau? Kiek suprantu, tokiems vaikams labai svarbu tas saugumas ir žinojimas "žingsniu į priekį". Bent jau mums taip sakė psichologė

Cia greiciausiai taip ir yra. Tik ji ir pergyvena kai prisisioja. Bet sianakt jau nieko nebuvo, nors vakare gere ji arbata zoleline puslei stiprint.

tai tuoj viskas susitvarkys

--

O aš skubu pasidžiaugti šia diena. Šiandien buvom pirmame grupiniame logopediniame užsiėmime. Kartu su dar 4 skirtingais (skirtingo amžiaus ir ne tik) vaikučiais. Tai mano vaikui labai patiko. Skirtingai nuo individualių užsiėmimų, šis baigėsi be isterijos. Kadangi iki šiol iki isterijos jį privesdavo tai, kad jis buvo verčiamas vieną veiklą pakeisti kita - tarkim, nustoti žaisti kamuoliukais ir pradėti žaisti mašina. Tai jam yra labai sunku. O štai su vaikais, jis nesunkiai nuo kamuoliukų perėjo prie grybukų, nuo grybukų prie švieselių ir t.t. Man tai labai patiko. Tiesa, buvo kaip visad, nedrąsus. Bet atidžiai stebėjo vaikų žaidimą, jam buvo smagu. Taip pat jis klausėsi kitų vaikų kalbos (kukavimo ir pan.), nors pats netarė nė garso, bet mačiau, kad jam labai smagu ir smalsu klausyti kitų vaikų. O išeinant, kai visi pradėjo sakyti "ate", ir mano Augustinas pasakė "ate". Pirmą kartą kartu su mojavimu rankute jis ištarė ir žodį! Vėliau, dienos bėgyje, jis su keliais žmonėmis taip pat atsisveikino. Smulkmena, bet mielosios, man tai toks džiaugsmas, kad tik jūs turbūt galėtumėt suprasti...
Gaila, dabar VRC atostogos ir mūsų užsiėmimai prasitęs jau nuo rugpjūčio 4...

Štai, labai labai (nors, gal kiek egoistiškai skamba) norėjau su jumis pasidalinti šiais įspūdžiais