QUOTE(skruzdeda @ 2008 10 30, 10:30)
Košmaras! Linabalt, o tai ką jūs tada darėte? Tikrai situacija labai sudėtinga buvo...
Emem namu mokyma - sunui sudare atskira tvarkarasti, ir jis vaiksciojo i pamokas ne su klase, o vienas. Budavo visko - ir nemazai pamoku praleistu, nes sunus paveluoja ateiti is namu, ir mokytoja iseina nesulaukia, ir nesusipratimu kai mokytoja laukdavo viename kabinete, o jis nueidavo i kita, ir dar daug variantu visokiu gaudavosi. Plius dar mokytoju poziuris, kad svarbu uzsideti pauksciuka ir atbuti pamoka su vaiku, o ne ismokyti ji ko priklauso, nes "is jo vis tiek nieko gero nebus" - sito niekaip nepakeisi, jokiais istatymais ir jokiomis motiniskomis nuojautomis remdamasis, nes tai mokytojams nerupi. Toks gyvenimas - islieka stipriausias, o kiti arba zuna, arba vegetuoja. Kadangi man ir paciai sunku su savo vaiku, nes as nesu visapusiska specialiste, paruosta darbui su raidos sutrikima turinciu vaiku (tegul ir lengva forma), o esu tik eiline mama, dauzanti galva i siena (dazniausiai) ir viskas, ka sugebejau, tai prisirankioti tam tikros informacijos ir ziniu kuo galeciau padeti savo vaikui namu salygomis, tai ta ir darau. Nors ir namie nesugebu isreikalauti is sunaus tiek, kiek reiketu, nes daug kas jau apleista, paprasciausiai viena visur nespeju, o ir suzinau vis nauju dalyku dar ir dabar, o sunui juk tuoj 16... nebe maziukas ir ne taip paprasta is jo kazka isspausti. Bet i prieki judame po truputi ir tuo dziaugiuos. Jau ketvirta karta sunus lanko dienos grupe Seimos Santykiu Institute, ir labai malonu buvo susirinkime isgirsti is psichologes, kad lyginant jo elgesi koks buvo pirmakart lankant grupe (pries pora metu) ir dabar, - skirtumas kaip diena nuo nakties. Ir kalba, ir iniciatyva pradeda rodyti, kur kas labiau pasitiki savimi... As laiminga. Nes atsiranda viltis, kad issikapstysime, kada nors sunus taps savarankiskas ir tvarkys savo gyvenima pats. Arba bent jau sugebes dirbti ir uzsidirbti pragyvnenimui, o brolis ir sesuo tikiuosi nepaliks jo ir neleis prazuti kai manes nebebus. tai man svarbiausia. Dar nezinau kas bus po metu, dveju, bet iseiti rasime. O kol kas nesuku galvos del prastu pazymiu - yra kaip yra, niekas nera tobulas, o ka jau noreti is musu vaiku. tegul tik jie buna laimingi
Lydincius mokytojus(asistentus)turi ne tik vaikai su visiska negalia,nebutinai vezimeliuose,ne tik tie kurie patys negali apsitarnauti...Klaipedoje vaikas su bet kokia negalia turi savo asistenta.
