QUOTE(Atėnė V @ 2008 04 05, 21:34)
Kai man gydytoja pasakė kad mano vaikui reikialingas neįgalumas ,man buvo ŠOKAS. Aš pasakiau,kad man jo nereikia.O gydytoja pasakė, kad pagal ligą priklauso ir kitaip negali būti.Mane nuramino vyras,jis pasakė, kad jokio skirtumo kas ten bus parašyta, mūsų vaikas juk nepasikeis ,bus toks pat kaip iki įrašo, kad jis neįgalus, bus tas pats vaikas prie kurio mes jau esame pripratę.Man neramu dėl kitų dalykų...Mes turime dukrytę, kurią tėtis per daug myli, jis su ja kalbasi, bendrauja, žaidžia, jai viską perka, tenkina visus jos norus, myli be galo be krašto, sako jai, kad ji jo pasididžiavimas ir VILTIS.O sūnui dėmesio skiria minimaliai, jei kyla kažkokios problemos sūnaus atžvilgiu iš kart jas užkrauna man.Liūdna,bet taip yra...
Tokie jau tie vyrai... deja

Kai mano vaiku tikrasis tetis naugino, tai as jau senai susitaikiau su vyrisku abejingumu, nors dabartinis vyras ir stengiasi rupintis berniukais, bendrauti su jais kiek sugeba, bet taip jau gaunasi, kad daugiau demesio kliuna vis tik tam sveikam, su kuriuo bendrauti savaime yra lengviau, o bet kokios problemos be jokiu kalbu mano rupestis. Bet as del to nepergyvenu, nes man atrodo, kad nei vienas zmogus pasaulyje nepasirupins vaikais geriau uz mane

Svarbiausia, kad as juos myliu, jie tai mato, jaucia, supranta, kad gali manimi pasikliauti, ir tai jau labai geria. O vyras visada vaikui tik zaisliukas

IR diskriminacija vaiku atzvilgiu, kai viena tevelis mylis ir tai demonstruoja, o kitam - pakankamai abejingas, taip pat klasika. Mano seimoje kai augau tas irgi buvo labai aiskiai matyti - mane tetis mylejo ir lepino, o sesers lyg nepastebedavo. Liudna, bet taip jau buna