Į namo duris pasibeldžia gerai apsirengęs jaunas prekybos agentas su dulkių siurbliu ir šeimininkui atidarius duris sako:
- Jeigu galėtumėte man skirti kelias minutes savo laiko, norėčiau jums pademonstruoti patį naujausią galingą dulkių siurblį.
- Ne, ačiū. Aš neturiu pinigų, aš esu prasiskolinęs, - atsako šeimininkas ir bando uždaryti duris. Prekybos agentas mikliai įkiša tarpdurin koją ir įsiveržia į vidų:
- Neskubėkite, bent jau kol nepamatėte mano demonstracijos. Ir su šiais žodžiais jis išpila ant holo kilimo kibirėlį arklių mėšlo. - Jeigu šis dulkių siurblys neišvalys viso šito arklių mėšlo nuo jūsų kilimo, aš asmeniškai suvalgysiu tai, kas bus likę, - pareiškia
agentas.
- Tuomet tikiuosi kad turit gerą apetitą - atsako šeimininkas - nes šiandien man atjungė elektrą. Kurios žodžio "prasiskolinęs" dalies nesupratote?
Gruzinas pamato autobuse grazia moteri:
-Mergina, o galima, as jus pabuciuosiu?
Mergina:
-Dar ko. Tavo veidas kaip uzpakalis!
Gruzinas islipa is autobuso ir vel pamato grazia mergina. Ir vel klausia:
-O galima, as jus pabuciuosiu?
Mergina:
-Ne uz ka. Tavo veidas kaip uzpakalis.
Susirupino gruzinas, galvoja, kas cia dabar su tuo veidu. Prieina sulini. Galvoja, paziuresiu. Pasilenkia gruzinas i sulini, ziuri. Ir staiga is sulinio balsas:
- Vyrai, nekakokit cia, mes dirbam.
Sunus:
-Teti, miegi?
Tetis:
-Ko nori?
Sunus:
-Duok 10 litu.
Tetis:
- Miegu.
Suduzta lektuvas. Tyrimu specialistai randa juoda deze. Perklauso. Paskutiniai irasyti zodziai, piloto balsas:
-Ziurekit kaip moku...
O cia dar 2, kuriu mano vyras nesuprato. Sako, pas jus lietuvius, kazkoks iskreiptas humoro jausmas
Grizta vyras namo is darbo. Pavarges, nenuotaikoj. Iesko kaip prie zmonos prisikabinti, bet nera prie ko. Namai isblizginti, valgyti padaryta. Tada liepia zmonai:
-Lisk po stalu.
Zmona palenda.
-O dabar lok.
Zmona:
-Au, au, au.
Vyras spiria po stalu:
-Ka cia ant savu loji!
Mama dukrai:
- Dukryte, atnesk man keleta leksciu. Noriu su tavo tetuku pasikalbeti.
-Mergina, o galima, as jus pabuciuosiu?
Mergina:
-Dar ko. Tavo veidas kaip uzpakalis!
Gruzinas islipa is autobuso ir vel pamato grazia mergina. Ir vel klausia:
-O galima, as jus pabuciuosiu?
Mergina:
-Ne uz ka. Tavo veidas kaip uzpakalis.
Susirupino gruzinas, galvoja, kas cia dabar su tuo veidu. Prieina sulini. Galvoja, paziuresiu. Pasilenkia gruzinas i sulini, ziuri. Ir staiga is sulinio balsas:
- Vyrai, nekakokit cia, mes dirbam.
Sunus:
-Teti, miegi?
Tetis:
-Ko nori?
Sunus:
-Duok 10 litu.
Tetis:
- Miegu.
Suduzta lektuvas. Tyrimu specialistai randa juoda deze. Perklauso. Paskutiniai irasyti zodziai, piloto balsas:
-Ziurekit kaip moku...
O cia dar 2, kuriu mano vyras nesuprato. Sako, pas jus lietuvius, kazkoks iskreiptas humoro jausmas
Grizta vyras namo is darbo. Pavarges, nenuotaikoj. Iesko kaip prie zmonos prisikabinti, bet nera prie ko. Namai isblizginti, valgyti padaryta. Tada liepia zmonai:
-Lisk po stalu.
Zmona palenda.
-O dabar lok.
Zmona:
-Au, au, au.
Vyras spiria po stalu:
-Ka cia ant savu loji!
Mama dukrai:
- Dukryte, atnesk man keleta leksciu. Noriu su tavo tetuku pasikalbeti.
Ieškodama info apie naujai išleistą "Iš kur aš atsiradau" knygelę, užtikau labai gerą, beje, ir nekorektišką juoką:
Čia padėtas juokelis
Čia padėtas juokelis
Tikiuosi to dar nebuvo 
Siaubingos pagirios
Nuostabus rugpjūčio vakaras, maždaug 6 valanda vakaro. Atsibudau, nes mano šuo laižė man veidą ir po truputėlį inkštė. Išvakarėse buvau audringame baliuje, kur buvo vartojami gyvybei pavojingi alkoholio kiekiai. Atsimerkiau. Šuo tęsė savo užsiėmimą. Jaučiausi lengvai pagiringas. Lengvos pagirios pasireiškė daliniu mano kūno paralyžiumi. Tai yra, manęs visiškai neklausė dešinė ranka ir tos pačios pusės koja. Ir dar aš apkurtau ir nustojau matyt kairiąja akimi. Jei šiuo momentu būčiau norėjęs ką nors pasakyti, geriausiu atveju gautųsi kažkas panašaus į:
- Aaaa... uuu... ggg...
Iš šuns akių supratau, kad jei per artimiausias penkias minutes jis nebus išvestas į lauką, iš mano burnos sklindantis pagirių tvaikas bus sustiprintas šuns šūdo smarve. Užsimečiau džinsinę striukę (vėliau ji labai pasitarnaus) ir išvirtau į gatvę. Buvo sekmadienis. Jūs kada nors bandėte vaikščioti, kai absoliučiai nevaldote vienos rankos ir kojos? Vis dėlto sugebėjau atšliaužti iki kioskelio. Judesiais parodžiau, kad man reikia poros butelių alaus. Pirmas butelis buvo sunaikintas" akimirksniu. O gyvenimas po truputį pradėjo gerėt... Todėl buvo nuspręsta pasivaikščiojimą pratęsti miesto parke. Tai maždaug dvidešimt minučių kelio.Ir štai, pagaliau aš vietoje: šunys, žmonės, ramus vakaras, šilta... Bandžiau susirast nuošalų kampelį, kur galėčiau ramiai išgert alų, o mano šuo galėtų iki valiai išsilakstyti. Deja, sekmadienio vakarą miesto parke to padaryti, praktiškai, neįmanoma. Sunku pasakyti, ar nuo alaus, ar tai nuo vakarykščio baliuko, tačiau mano organizmą pasiekė pirmoji banga. Žmonės, jus kada nors yra pervažiavęs buldozeris? Jis užvažiavo man ant galvos ir lėtai pradėjo slinkti kojų link. Tai, ką stūmė buldozeris, galėjo išeiti tik per vieną vietą, ir tai buvo mano subinė. Akimirksniu išpylė šaltas prakaitas. Mano subinė paklausė manęs:
- Klausyk, brolau, gal pašikam?
Tačiau tuo momentu banga atslūgo ir išnyko visai. Na, net kvailiui būtų aišku, kad reiktų ramiai slinkt link namų. Bet iš kitos pusės viskas baigėsi laimingai, gyvenimas vėl tapo nuostabus. Todėl aš atsirėmiau į medį ir užsirūkiau.
Antroji banga atskriejo tarsi uraganas. Ji suspaudė mano organizmą aštriai ir galingai, viską iš jo išspausti bandydama vienu ypu. Aš, lygtai, net kriuktelėjau. Jau antrą kartą šį vakarą kūną išpylė šaltas prakaitas. Aš užsimaniau ne šiaip sau pašikti, ne. Supratau, kad dabar privalau arba pašikt arba pirštu užsikišt subinę. Tačiau ir antroji banga palengva atsitraukė. Vėl ramiai užsirūkiau... Šuo kuo ramiausiai graužė medžio šaką, man buvo gera. Smegenys pradėjo siųsti neramius signalus: o ar ne geriau būtų eiti namo? Tačiau butelis alaus, cigaretės, ramus ir šiltas vakaras šią mintį nustūmė toli toli. Po truputį pradėjau valdyti nutirpusį kūną, pradėjau girdėt abejomis ausimis...
Trečioji banga atūžė tarsi cunamis. Mano subinė jau nieko neklausinėjo, ji, paprasčiausia, rėkė:
- O štai dabar, vaikine, aš tiesiog šiksiu!
Ji ne klausė, ji tvirtai žadėjo. Man iš orbitų iššoko akys, o liežuvis, rodos, išsprūdo iš burnos ir karojo lyg šlapias skuduras. Titaniškomis pastangomis užspaudęs savo pusrutulius" ir smarkiai suglaudęs kelėnus, supratau, kad man liko maksimum" dvi trys minutės, ilgiau išlaikyt nesugebėsiu. Prisegęs šuniui pavadėlį, puoliau, kur akys veda. Žmonės, ar jūs kada nors bėgote su stipriai suspaustais pusrutuliais" ir suglaustais keliais? O aš bėgau ir paskui save tempiau šunį. Nubėgęs apie trisdešimt metrų, supratau, kad tai klaidinga kryptis ir ten priteršti aš negalėsiu. Todėl žaibiškai apsisukau ir jau nulėkiau priešinga kryptimi. Orientuotis trukdė TAI, kas bandė išsiveržt iš mano vidaus. Kažkokiu momentu užmečiau akį į paskui mane oru lekiantį šunį ir jo akyse išskaičiau tik vieną klausymą:
- Šeimininke, tau ką kiaušius uždegė, kad taip lakstyt pradėjai?!
Spaudimas subinėje pasiekė kritinius parametrus.Man jau viskas buvo iki lemputės. Buvau pasiruošęs sėsti ir pašikt ten, kur stovėjau. Tačiau tai atlikti trukdė išsiauklėjimas. Prie kūno prilipo marškinėliai.
Pradėjau silpti. Tiesiog mačiau, kaip mano subinė žiojasi. Sąmonė mane apleido, liko tik laukiniai instinktai. Ir o, stebūklas! Nedidelė laukymė, apaugusi krūmais, saugančiais nuo pašalinių žvilgsnių! Kaip greit nusimoviau kelnes Nusimečiau jas drąsiai,nei dėl nieko nesijaudindamas. Mano viduriai buvo nerealiai suskystėję. Tikriausia žinote, kad šuns uoslė gal šimtą kartų jautresnė, nei žmogaus. Mano šuo keistai pakreipė nosį ir tvirtu žingsniu pasuko link mano užpakalio. Tačiau, porą kartų gavęs per nosį, suprato, kad jo sprendimas buvo ne visai teisingas.
- Oi, o kas čia pas mus toks gražutis...
Aš vos neapšalau". Dargi vos neleptelėjau, kad tas gražutis" tai aš. Tiesiai link mano šikimo vietos, vedina prancūzų buldogu, artėjo nuostabi moteriška būtybė. Man liko tik du variantai. Pirmas. Per porą sekundžių nusivalyt užpakalį, užsisegti kelnes ir pasirodyti visu savo gražumu. Tačiau mano subinė signalizavo, kad procesas tikrai dar ne galutinėje stadijoje.Antras. Ir toliau likti esamoje padėtyje. Vaidinti, kad, paprasčiausia, pritūpiau pailsėti. Išsirinkau antrąjį variantą. Tiksliu judesiu sau ant kojų užsimečiau striukę ir taip likau tupėt!
- Jūsų šuo berniukas ar mergaitė, o tai aš akinius namuos palikau, nelabai matau, - artėdama link manęs paaiškino gražuolė.
- Beeerniuuuukas, - išspaudžiau. Savo subinės kontroliuoti negalėjau, o kaip tik dabar mes gyvenom absoliučiai skirtingus gyvenimus.
Rašau šias eilutes ir verkiu. Kaip sunku šikt šalia gražios mergičkos ir vaidint, kad tik šiaip, pailsėt pritūpei.
Mano šuo linksmai laksto su buldogu, vardu Musia. Na, kaipgi galima buldogams duot tokius vardus?!
- Oi, o jūs žinote, mes neseniai čia atsikraustėme ir mes neturime draugų, - iščiūlbėjo mergina.
Palauk, tuoj išsišiksiu ir tapsiu tavo artimu draugu, šmėkštelėjo mintis.
- Kas tie meeees, - blyn, mano subinė tuoj viska sugadins.
- Taigi mes, aš ir Musia, - krykštavo panelė.
Man nutirpo kojos. Kalbėjomės jau dešimt minučių. Būtų gerai, kad ji nesijudintų, kitaip iškart pamatys mano nuogą užpakalį ir tai, kas po juo. O ten buvo ką pažiūrėti. Viso pokalbio metu jaučiau, kaip iš subinės,nors ir nedidelėmis porcijomis, tačiau nuolat, varvėjo šūdai.
- Oi, o jūs į parodas vaikštote?, - pramurkė tas baltas angelas.
- Vaaaaikštom, - išstenėjau.
- Oi, kaip įdomu, papasakokite!, - nekaltai mirksėdama čiulbėjo gražuolė.
Py..siec, tiesiog py...siec! Aš šiku šalia simpatiškos merginos ir ji dar prašo papasakot, kaip mes vaikštom į parodas.
- Na, mes, šitą, Ukrainos čempioooonai, - dar pora tokių garselių ir ji pagalvos, kad man bloga. O man iš tikrųjų buvo nelabai gera. Bendraujame jau dvidešimt minučių. Ji čiauška apie Musios auklėjimą, o aš po truputį šiku.
Kojos nutirpo galutinai. Vieną koją pabandžiau iškišt į priekį, tačiau greit atsisakiau šios idėjos, nes vos neatsisėdau į savo šūdą. Būtų pats laikas viską baigt, tačiau kaip? Pasakyt, kad aš jau nusišikau ir dabar noriu nusivalyt užpakalį, o po to mes galėsim pratęst pokalbį? Ne, šis variantas atkrenta.
- Aš Andžela, o koks jūsų vardas? paklausė mergina.
Tu man dar ranką pasisveikinimui ištiesk.
- Saaaaša, - šakės, mano subinė galutinai nusprendė sugadint visą idiliją.
- Aš štai vaikštinėju rytais nuo dešimtos, o vakare nuo septynių valandų. Žiūrėkit, kaip mūsų šuneliai gražiai tarpusavy žaidžia, užsirašykit mano telefoną, galėsim kartu vaikščioti! pasidavė" angeliukas.
Jei rimtai, tai labai norėjosi ją ir jos Musia pasiųst ant trijų raidžių. Tačiau iš striukės išsitraukiau popieriaus lapelį ir sąžiningai užsirašinėjau jos telefoną. Py...siec, šikdamas nukabinau" paną. Hu-hu-hu. Tačiau tada juokai man jau nerūpėjo...
Mano subinė išleido tokį bjaurų garsą, kad net neįmanoma aprašyti. Tai buvo kažkas panašaus į drėgną, pertraukiamą ir šaižų perdimą, kuriam antrino krintantis čiurlenantis šūdo garsas. Šiuos garsus pabandžiau sušvelninti mandagiu kostelėjimu. Galbūt mergina nieko ir nesuprato, tačiau Musia tiksliai nustatė garsų šaltinį. Musia ristele pasileido link manęs. O mano šuo, padla, ramiai sau gulėjo ir griaužė kažkokį pagalį.
Galvoj buvo tik viena mintis: kaip nuvyti Musią. Jei dar priartės, būtinai užuos subtilų mano išmatų kvapą. Ir tada Musia tikrai nuspręs sužinoti tikslią kvapų kilmę. Subinė vėl išleido garsą, tačiau aš jau nieko nedariau tiesiog sėdėjau, klausiausi merginos čiauškėjimo ir buvau pasiryžęs pasitikti savo graudų likimą.
Musia, atsargiai praėjusi šalia manęs, pasuko tiesiai link mano užpakalio. Nežinau, ką ji ten darė, tik šalia subinės jutau jos karštą alsavimą. Vos nepravirkau. Tačiau Musia tuo neapsiribojo. Ji pradėjo laižyti mano užpakalį, o jei tiksliau pačią analinę angą. Šmėkštelėjo mintis: jei Musia laižo mano subinę, reiškia, mažiausia iki pusės ji įsibridusi į mano šūdus. Pabandžiau įsivaizduoti, kaip atrodys Musia, kai baigs laižyti mano subinę. Apšalau" galutinai.
Šuns šeimininkė ir toliau čiulbėjo apie šunų auklėjimo ir šėrimo problemas, Musia ir toliau laižė mano subinę. Aš, paprasčiausia, užsirūkiau ir pravirkau...
Tačiau šiuo momentu šiai dangiškąjai idilijai atėjo galas. Ketvirtoji šūdų išsiveržimo banga priminė pasaulio pabaigą.
Nebekontroliavau nei savęs, nei savo subinės. Net nebandžiau šiai bangai priešintis. Pajutau, tarsi šiuo momentu iš manęs išsiveržė kokie du kilogramai šūdų. Musia keistai krenkštelėjo ir nutilo. Aš jau net nebeprakaitavau, paprasčiausia, tik laukiau.
- Musia, Musia, mergaite, ateik pas mane..., - sunerimo šeimininkė.
O anksčiau, padla, šuns pašaukti negalėjai? dingtelėjo mintis.
Kai pamačiau Musią, supratau, kad tai, ko aš bijojau anksčiau, tebuvo vaikiški žaisliukai.
Nuolat kliūdama už šakų ir pagalių, Musia judėjo keistais zigzagais. Tuo pačiu ji keistai,kažkaip drėgnai kosėjo ir inkštė. Kai ji atsidūrė šalia manęs, ach..jelinau" galutinai. Musią apšikau nuo galvos iki kojų. Apšikau viską: akis, ausis, burną, nosį ir , apskritai, visą kūną. Tai buvo didelis šūdo gabalas buldogo kojomis...
Jūsų šuo buvo baltas? Tai štai, dabar jis rudas. Namuose pamiršote akinius? Ką tokiu atveju jūs darote?
Teisingai, tam, kad apžiūrėti jūsų augintinio keistus pokyčius, jūs jį paimsite ant rankų. Musios šeimininkė taip ir padarė...
Ką dar galėčiau pridurt? Iki šio momento Andžela buvo kliova" mergička...
Siaubingos pagirios
Nuostabus rugpjūčio vakaras, maždaug 6 valanda vakaro. Atsibudau, nes mano šuo laižė man veidą ir po truputėlį inkštė. Išvakarėse buvau audringame baliuje, kur buvo vartojami gyvybei pavojingi alkoholio kiekiai. Atsimerkiau. Šuo tęsė savo užsiėmimą. Jaučiausi lengvai pagiringas. Lengvos pagirios pasireiškė daliniu mano kūno paralyžiumi. Tai yra, manęs visiškai neklausė dešinė ranka ir tos pačios pusės koja. Ir dar aš apkurtau ir nustojau matyt kairiąja akimi. Jei šiuo momentu būčiau norėjęs ką nors pasakyti, geriausiu atveju gautųsi kažkas panašaus į:
- Aaaa... uuu... ggg...
Iš šuns akių supratau, kad jei per artimiausias penkias minutes jis nebus išvestas į lauką, iš mano burnos sklindantis pagirių tvaikas bus sustiprintas šuns šūdo smarve. Užsimečiau džinsinę striukę (vėliau ji labai pasitarnaus) ir išvirtau į gatvę. Buvo sekmadienis. Jūs kada nors bandėte vaikščioti, kai absoliučiai nevaldote vienos rankos ir kojos? Vis dėlto sugebėjau atšliaužti iki kioskelio. Judesiais parodžiau, kad man reikia poros butelių alaus. Pirmas butelis buvo sunaikintas" akimirksniu. O gyvenimas po truputį pradėjo gerėt... Todėl buvo nuspręsta pasivaikščiojimą pratęsti miesto parke. Tai maždaug dvidešimt minučių kelio.Ir štai, pagaliau aš vietoje: šunys, žmonės, ramus vakaras, šilta... Bandžiau susirast nuošalų kampelį, kur galėčiau ramiai išgert alų, o mano šuo galėtų iki valiai išsilakstyti. Deja, sekmadienio vakarą miesto parke to padaryti, praktiškai, neįmanoma. Sunku pasakyti, ar nuo alaus, ar tai nuo vakarykščio baliuko, tačiau mano organizmą pasiekė pirmoji banga. Žmonės, jus kada nors yra pervažiavęs buldozeris? Jis užvažiavo man ant galvos ir lėtai pradėjo slinkti kojų link. Tai, ką stūmė buldozeris, galėjo išeiti tik per vieną vietą, ir tai buvo mano subinė. Akimirksniu išpylė šaltas prakaitas. Mano subinė paklausė manęs:
- Klausyk, brolau, gal pašikam?
Tačiau tuo momentu banga atslūgo ir išnyko visai. Na, net kvailiui būtų aišku, kad reiktų ramiai slinkt link namų. Bet iš kitos pusės viskas baigėsi laimingai, gyvenimas vėl tapo nuostabus. Todėl aš atsirėmiau į medį ir užsirūkiau.
Antroji banga atskriejo tarsi uraganas. Ji suspaudė mano organizmą aštriai ir galingai, viską iš jo išspausti bandydama vienu ypu. Aš, lygtai, net kriuktelėjau. Jau antrą kartą šį vakarą kūną išpylė šaltas prakaitas. Aš užsimaniau ne šiaip sau pašikti, ne. Supratau, kad dabar privalau arba pašikt arba pirštu užsikišt subinę. Tačiau ir antroji banga palengva atsitraukė. Vėl ramiai užsirūkiau... Šuo kuo ramiausiai graužė medžio šaką, man buvo gera. Smegenys pradėjo siųsti neramius signalus: o ar ne geriau būtų eiti namo? Tačiau butelis alaus, cigaretės, ramus ir šiltas vakaras šią mintį nustūmė toli toli. Po truputį pradėjau valdyti nutirpusį kūną, pradėjau girdėt abejomis ausimis...
Trečioji banga atūžė tarsi cunamis. Mano subinė jau nieko neklausinėjo, ji, paprasčiausia, rėkė:
- O štai dabar, vaikine, aš tiesiog šiksiu!
Ji ne klausė, ji tvirtai žadėjo. Man iš orbitų iššoko akys, o liežuvis, rodos, išsprūdo iš burnos ir karojo lyg šlapias skuduras. Titaniškomis pastangomis užspaudęs savo pusrutulius" ir smarkiai suglaudęs kelėnus, supratau, kad man liko maksimum" dvi trys minutės, ilgiau išlaikyt nesugebėsiu. Prisegęs šuniui pavadėlį, puoliau, kur akys veda. Žmonės, ar jūs kada nors bėgote su stipriai suspaustais pusrutuliais" ir suglaustais keliais? O aš bėgau ir paskui save tempiau šunį. Nubėgęs apie trisdešimt metrų, supratau, kad tai klaidinga kryptis ir ten priteršti aš negalėsiu. Todėl žaibiškai apsisukau ir jau nulėkiau priešinga kryptimi. Orientuotis trukdė TAI, kas bandė išsiveržt iš mano vidaus. Kažkokiu momentu užmečiau akį į paskui mane oru lekiantį šunį ir jo akyse išskaičiau tik vieną klausymą:
- Šeimininke, tau ką kiaušius uždegė, kad taip lakstyt pradėjai?!
Spaudimas subinėje pasiekė kritinius parametrus.Man jau viskas buvo iki lemputės. Buvau pasiruošęs sėsti ir pašikt ten, kur stovėjau. Tačiau tai atlikti trukdė išsiauklėjimas. Prie kūno prilipo marškinėliai.
Pradėjau silpti. Tiesiog mačiau, kaip mano subinė žiojasi. Sąmonė mane apleido, liko tik laukiniai instinktai. Ir o, stebūklas! Nedidelė laukymė, apaugusi krūmais, saugančiais nuo pašalinių žvilgsnių! Kaip greit nusimoviau kelnes Nusimečiau jas drąsiai,nei dėl nieko nesijaudindamas. Mano viduriai buvo nerealiai suskystėję. Tikriausia žinote, kad šuns uoslė gal šimtą kartų jautresnė, nei žmogaus. Mano šuo keistai pakreipė nosį ir tvirtu žingsniu pasuko link mano užpakalio. Tačiau, porą kartų gavęs per nosį, suprato, kad jo sprendimas buvo ne visai teisingas.
- Oi, o kas čia pas mus toks gražutis...
Aš vos neapšalau". Dargi vos neleptelėjau, kad tas gražutis" tai aš. Tiesiai link mano šikimo vietos, vedina prancūzų buldogu, artėjo nuostabi moteriška būtybė. Man liko tik du variantai. Pirmas. Per porą sekundžių nusivalyt užpakalį, užsisegti kelnes ir pasirodyti visu savo gražumu. Tačiau mano subinė signalizavo, kad procesas tikrai dar ne galutinėje stadijoje.Antras. Ir toliau likti esamoje padėtyje. Vaidinti, kad, paprasčiausia, pritūpiau pailsėti. Išsirinkau antrąjį variantą. Tiksliu judesiu sau ant kojų užsimečiau striukę ir taip likau tupėt!
- Jūsų šuo berniukas ar mergaitė, o tai aš akinius namuos palikau, nelabai matau, - artėdama link manęs paaiškino gražuolė.
- Beeerniuuuukas, - išspaudžiau. Savo subinės kontroliuoti negalėjau, o kaip tik dabar mes gyvenom absoliučiai skirtingus gyvenimus.
Rašau šias eilutes ir verkiu. Kaip sunku šikt šalia gražios mergičkos ir vaidint, kad tik šiaip, pailsėt pritūpei.
Mano šuo linksmai laksto su buldogu, vardu Musia. Na, kaipgi galima buldogams duot tokius vardus?!
- Oi, o jūs žinote, mes neseniai čia atsikraustėme ir mes neturime draugų, - iščiūlbėjo mergina.
Palauk, tuoj išsišiksiu ir tapsiu tavo artimu draugu, šmėkštelėjo mintis.
- Kas tie meeees, - blyn, mano subinė tuoj viska sugadins.
- Taigi mes, aš ir Musia, - krykštavo panelė.
Man nutirpo kojos. Kalbėjomės jau dešimt minučių. Būtų gerai, kad ji nesijudintų, kitaip iškart pamatys mano nuogą užpakalį ir tai, kas po juo. O ten buvo ką pažiūrėti. Viso pokalbio metu jaučiau, kaip iš subinės,nors ir nedidelėmis porcijomis, tačiau nuolat, varvėjo šūdai.
- Oi, o jūs į parodas vaikštote?, - pramurkė tas baltas angelas.
- Vaaaaikštom, - išstenėjau.
- Oi, kaip įdomu, papasakokite!, - nekaltai mirksėdama čiulbėjo gražuolė.
Py..siec, tiesiog py...siec! Aš šiku šalia simpatiškos merginos ir ji dar prašo papasakot, kaip mes vaikštom į parodas.
- Na, mes, šitą, Ukrainos čempioooonai, - dar pora tokių garselių ir ji pagalvos, kad man bloga. O man iš tikrųjų buvo nelabai gera. Bendraujame jau dvidešimt minučių. Ji čiauška apie Musios auklėjimą, o aš po truputį šiku.
Kojos nutirpo galutinai. Vieną koją pabandžiau iškišt į priekį, tačiau greit atsisakiau šios idėjos, nes vos neatsisėdau į savo šūdą. Būtų pats laikas viską baigt, tačiau kaip? Pasakyt, kad aš jau nusišikau ir dabar noriu nusivalyt užpakalį, o po to mes galėsim pratęst pokalbį? Ne, šis variantas atkrenta.
- Aš Andžela, o koks jūsų vardas? paklausė mergina.
Tu man dar ranką pasisveikinimui ištiesk.
- Saaaaša, - šakės, mano subinė galutinai nusprendė sugadint visą idiliją.
- Aš štai vaikštinėju rytais nuo dešimtos, o vakare nuo septynių valandų. Žiūrėkit, kaip mūsų šuneliai gražiai tarpusavy žaidžia, užsirašykit mano telefoną, galėsim kartu vaikščioti! pasidavė" angeliukas.
Jei rimtai, tai labai norėjosi ją ir jos Musia pasiųst ant trijų raidžių. Tačiau iš striukės išsitraukiau popieriaus lapelį ir sąžiningai užsirašinėjau jos telefoną. Py...siec, šikdamas nukabinau" paną. Hu-hu-hu. Tačiau tada juokai man jau nerūpėjo...
Mano subinė išleido tokį bjaurų garsą, kad net neįmanoma aprašyti. Tai buvo kažkas panašaus į drėgną, pertraukiamą ir šaižų perdimą, kuriam antrino krintantis čiurlenantis šūdo garsas. Šiuos garsus pabandžiau sušvelninti mandagiu kostelėjimu. Galbūt mergina nieko ir nesuprato, tačiau Musia tiksliai nustatė garsų šaltinį. Musia ristele pasileido link manęs. O mano šuo, padla, ramiai sau gulėjo ir griaužė kažkokį pagalį.
Galvoj buvo tik viena mintis: kaip nuvyti Musią. Jei dar priartės, būtinai užuos subtilų mano išmatų kvapą. Ir tada Musia tikrai nuspręs sužinoti tikslią kvapų kilmę. Subinė vėl išleido garsą, tačiau aš jau nieko nedariau tiesiog sėdėjau, klausiausi merginos čiauškėjimo ir buvau pasiryžęs pasitikti savo graudų likimą.
Musia, atsargiai praėjusi šalia manęs, pasuko tiesiai link mano užpakalio. Nežinau, ką ji ten darė, tik šalia subinės jutau jos karštą alsavimą. Vos nepravirkau. Tačiau Musia tuo neapsiribojo. Ji pradėjo laižyti mano užpakalį, o jei tiksliau pačią analinę angą. Šmėkštelėjo mintis: jei Musia laižo mano subinę, reiškia, mažiausia iki pusės ji įsibridusi į mano šūdus. Pabandžiau įsivaizduoti, kaip atrodys Musia, kai baigs laižyti mano subinę. Apšalau" galutinai.
Šuns šeimininkė ir toliau čiulbėjo apie šunų auklėjimo ir šėrimo problemas, Musia ir toliau laižė mano subinę. Aš, paprasčiausia, užsirūkiau ir pravirkau...
Tačiau šiuo momentu šiai dangiškąjai idilijai atėjo galas. Ketvirtoji šūdų išsiveržimo banga priminė pasaulio pabaigą.
Nebekontroliavau nei savęs, nei savo subinės. Net nebandžiau šiai bangai priešintis. Pajutau, tarsi šiuo momentu iš manęs išsiveržė kokie du kilogramai šūdų. Musia keistai krenkštelėjo ir nutilo. Aš jau net nebeprakaitavau, paprasčiausia, tik laukiau.
- Musia, Musia, mergaite, ateik pas mane..., - sunerimo šeimininkė.
O anksčiau, padla, šuns pašaukti negalėjai? dingtelėjo mintis.
Kai pamačiau Musią, supratau, kad tai, ko aš bijojau anksčiau, tebuvo vaikiški žaisliukai.
Nuolat kliūdama už šakų ir pagalių, Musia judėjo keistais zigzagais. Tuo pačiu ji keistai,kažkaip drėgnai kosėjo ir inkštė. Kai ji atsidūrė šalia manęs, ach..jelinau" galutinai. Musią apšikau nuo galvos iki kojų. Apšikau viską: akis, ausis, burną, nosį ir , apskritai, visą kūną. Tai buvo didelis šūdo gabalas buldogo kojomis...
Jūsų šuo buvo baltas? Tai štai, dabar jis rudas. Namuose pamiršote akinius? Ką tokiu atveju jūs darote?
Teisingai, tam, kad apžiūrėti jūsų augintinio keistus pokyčius, jūs jį paimsite ant rankų. Musios šeimininkė taip ir padarė...
Ką dar galėčiau pridurt? Iki šio momento Andžela buvo kliova" mergička...
Krizė: Žmona sako sutuoktiniui:- dabar krizė, tai už viską teks
mokėt.. Sutuoktinis: - gerai.. Grįžta iš darbo vyras, žmona: -
valgysi? Vyras: - taip. Žmona: - 50 lt... Vyras susimoka... Vakare
apsižiūri vyras, kad saga ištrūkus. Sako žmonai: - gal įsiūsi? Žmona:
- 20 lt... Vyras susimoka... Naktis.. Žmona: - Jei ko nors
prisigalvosi, 100 lt... Vyras: - Oj ne... Turiu tik 70 lt... Atsigula
abu, nusisuka ir miega... Naktį vyras prabunda nuo šurmulio.. Atsisuka
į žmoną, o ta atsisėdus rausiasi po rankinuką.. Vyras: - ką ten darai?
Ko nemiegi? Žmona: - ieškau 30 lt tau paskolint...
mokėt.. Sutuoktinis: - gerai.. Grįžta iš darbo vyras, žmona: -
valgysi? Vyras: - taip. Žmona: - 50 lt... Vyras susimoka... Vakare
apsižiūri vyras, kad saga ištrūkus. Sako žmonai: - gal įsiūsi? Žmona:
- 20 lt... Vyras susimoka... Naktis.. Žmona: - Jei ko nors
prisigalvosi, 100 lt... Vyras: - Oj ne... Turiu tik 70 lt... Atsigula
abu, nusisuka ir miega... Naktį vyras prabunda nuo šurmulio.. Atsisuka
į žmoną, o ta atsisėdus rausiasi po rankinuką.. Vyras: - ką ten darai?
Ko nemiegi? Žmona: - ieškau 30 lt tau paskolint...
Mokykloje mokytoja klausia vaiku, kaip ju seimas paliete krize?
Onyte kelia ranka..
- Mes namuose taupome vandeni.
Jonukas,
- Mes taupome vandeni ir elektra,
Kelia ranka ir Petriukas:
- Mes mama is namu isvareme..
Mokytoja klausia,- kodel?
- Ai as jau uzaugau, pieno neduoda, tevui nestovi, o del kaimynu laikyt neapsimoka.. 
Onyte kelia ranka..
- Mes namuose taupome vandeni.
Jonukas,
- Mes taupome vandeni ir elektra,
Kelia ranka ir Petriukas:
- Mes mama is namu isvareme..
Mokytoja klausia,- kodel?
- Ai as jau uzaugau, pieno neduoda, tevui nestovi, o del kaimynu laikyt neapsimoka..
Na čia gal ne labai juokinga, bet labai prasminga 
Rašinėlis tema Kaip aš įsivaizduoju krizę
Vakar mane barė. Mama. Mane barė, o aš džiaugiausi. Iki šiol apie tai, kad vaikus bara, skaičiau tik knygose. Žinojau, jog bara už šunybes, kiaulystes ir nepaklotas lovas. Pasiutusiai būdavo įdomu, kaip jaučiasi baramas vaikas. Tačiau kad ir kiek stengiausi, nei mama, nei tėtis manęs nebardavo.
Nenešioju šaliko ir pirštinių, tačiau niekam nerūpi, kaip rengiuosi. Nevalgau, tačiau niekas to nepastebi kasdien pusryčiauju ir vakarieniauju vienas, o valgant savaitgaliais tėtis prie stalo skaito laikraščius, o mama pešiojasi antakius ir lakuojasi nagus. Tyčia gaunu blogus pažymius, tačiau nei mama, nei tėtis į pažymių knygelę nežiūri.
Rytais jie skuba, vakarais grįžta vėlai ir beveik miegodami, savaitgaliais mama visą dieną kalba telefonu, o tėtis skaito žurnalą Panelė". Man liepia netrukdyti.
Vakar mama netikėtai grįžo anksčiau. Pasakė, kad nuo šios dienos dirbs mažiau, todėl vakarais grįš anksčiau. Paaiškino, jog tai dėl krizės, kad mes nebegalėsime per atostogas važiuoti į Afriką, o tėtis naują automobilį pirks tik kas penkeri metai.
Sušukau: Valio!"
Už tai ir gavau barti. Mama kalbėjo piktai (iki šiol su manimi ji beveik nekalbėdavo, tik siųsdavo SMS žinutes, ką turiu padaryti), pasakė, kad esu kvailas, nejautrus ir nesuprantu, jog ateis diena, kai valgysime juodą duoną, agurkus ir gersime pieną.
Valio" norėjau šaukti dar kartą, tačiau taip gražiai barančios mamos nutraukti nesinorėjo. Kaip sakiau, manęs niekada nebarė, tad dabar galėjau pasijausti kaip žmogus. Kaip gerokai paaugęs vaikas. Kaip vaikas, kuriam bus ne gėda pažiūrėti į akis katinams ir tulpėms.
Kodėl šaukiau Valio"?
Todėl, kad atostogos Afrikoje mane mirtinai užkniso. Ten karšta, mama su tėčiu pykstasi, tėtis geria, mamai skauda galvą, o per Naujuosius metus kaip klounas svečiams turiu vaidinti Afrikos dramblius, kurių niekada nemačiau. Nauji tėčio automobiliai bjauriai atrodo, jų vidus šlykščiai dvokia. Nespėju savo vietelėje ant sėdynės išsėdėti mano užpakaliui tinkančią duobutę, o sėdynės odą iškvėpinti mėgstamu jogurtu, kai turiu lįsti į naują automobilį, neprijaukintą, dvokiantį plastmasėmis ir pernai padvėsusiu šunimi.
Dėl juodos duonos, agurkų ir pieno dar paprasčiau. Mama kažkodėl mano, kad šiuolaikiniai žmonės turi valgyti suvytusias picas, išpampusius mėsainius ir bulves fri, o juoda duona ir agurkai ant stalo daro gėdą pasiturinčiai šeimai. O aš prisimenu, kaip seneliai mane vaišindavo juoda duona ir pienu...
Mama pasakė, jog darbo tuoj sumažės ir tėčiui. Pagalvojau, kad tada jis galėtų padėti suklijuoti laivo modelį, kurį jie man padovanojo per gimtadienį. Prieš tris mėnesius bandžiau tėčio paklausti, kaip pritvirtinti stiebus ir kaminus, tačiau jis į mane pažiūrėjo nesuprantančiu žvilgsniu ir įsijungė vieną iš šešių mūsų televizorių.
Klausiate, kodėl šeši televizoriai trims žmonėms? Kartais tėtis žiūri tris televizorius iš karto. Jis sako, kad visi užsiėmę žmonės taip daro, o jo firmoje yra žmogus, kuris vienu metu vairuoja, kalba mobiliuoju telefonu, naršo internetą, mezga pirštinę ir skalbia kojines.
Girdėjau apie tą krizę. Kaimynė skundėsi, kad negalės kas mėnesį pirkti naujo kilimo. Ji nemėgsta siurbti dulkių. Ir mokykloje kalbėjo. Atseit tie, kas mokyklos valgyklos kotletais žaidžia tenisą, nebegaus nemokamų pietų.
O aš nuo vakar vakaro tyliai svajoju, kad tėvai iš neturėjimo ką veikti pamatys, jog esu ir aš. Kad mama pamatys tėtį, o tėtis pastebės mamą. Kad mama kuo nors pasiskųs ar tėtis paprašys mano pagalbos. Gal apsirinku, tačiau vakar man pasirodė, kad mama į mane žiūri liūdnomis akimis. Jeigu taip bus ir toliau, gal kada nors ji man leis ją ir paguosti.
Gal net pasakys: Man liūdna." Man vienam pasakys. Pašnibždomis.
Dar noriu, kad vakarais mane vadintų mažybiniu vardu. Dabar mažybiškai vadina tik vieną dalyką pinigėlius. Nuo ryto iki vakaro. O kartais net miegodami.
Tikiuosi, kad šeštadieniais pasivaikščioti eisime ne į prekybos centrą, dažniau važiuosime pas senelius, vakarais skaitysime knygas ir suges vaizdo grotuvas.
Kodėl vaizdo grotuvas? Kai gulėjau ligoninėje, mama su tėčiu pasikeisdami mane slaugė, tačiau visą laiką jie kažkam skambindavo, o prieš mano lovą pastatydavo nuolat veikiantį vaizdo grotuvą su šlykščiais, šlykščiais, šlykščiais animaciniais filmais. Dėl to vieną vakarą aš net norėjau numirti.
Noriu, kad mes neturėtume pinigų naujam vaizdo grotuvui.
Dar noriu, kad krizę išgyventume visi: aš, mama, tėtis, pažįstami ir nepažįstami žmonės.
Būtinai ir visi iki vieno.
Rašinėlis tema Kaip aš įsivaizduoju krizę
Vakar mane barė. Mama. Mane barė, o aš džiaugiausi. Iki šiol apie tai, kad vaikus bara, skaičiau tik knygose. Žinojau, jog bara už šunybes, kiaulystes ir nepaklotas lovas. Pasiutusiai būdavo įdomu, kaip jaučiasi baramas vaikas. Tačiau kad ir kiek stengiausi, nei mama, nei tėtis manęs nebardavo.
Nenešioju šaliko ir pirštinių, tačiau niekam nerūpi, kaip rengiuosi. Nevalgau, tačiau niekas to nepastebi kasdien pusryčiauju ir vakarieniauju vienas, o valgant savaitgaliais tėtis prie stalo skaito laikraščius, o mama pešiojasi antakius ir lakuojasi nagus. Tyčia gaunu blogus pažymius, tačiau nei mama, nei tėtis į pažymių knygelę nežiūri.
Rytais jie skuba, vakarais grįžta vėlai ir beveik miegodami, savaitgaliais mama visą dieną kalba telefonu, o tėtis skaito žurnalą Panelė". Man liepia netrukdyti.
Vakar mama netikėtai grįžo anksčiau. Pasakė, kad nuo šios dienos dirbs mažiau, todėl vakarais grįš anksčiau. Paaiškino, jog tai dėl krizės, kad mes nebegalėsime per atostogas važiuoti į Afriką, o tėtis naują automobilį pirks tik kas penkeri metai.
Sušukau: Valio!"
Už tai ir gavau barti. Mama kalbėjo piktai (iki šiol su manimi ji beveik nekalbėdavo, tik siųsdavo SMS žinutes, ką turiu padaryti), pasakė, kad esu kvailas, nejautrus ir nesuprantu, jog ateis diena, kai valgysime juodą duoną, agurkus ir gersime pieną.
Valio" norėjau šaukti dar kartą, tačiau taip gražiai barančios mamos nutraukti nesinorėjo. Kaip sakiau, manęs niekada nebarė, tad dabar galėjau pasijausti kaip žmogus. Kaip gerokai paaugęs vaikas. Kaip vaikas, kuriam bus ne gėda pažiūrėti į akis katinams ir tulpėms.
Kodėl šaukiau Valio"?
Todėl, kad atostogos Afrikoje mane mirtinai užkniso. Ten karšta, mama su tėčiu pykstasi, tėtis geria, mamai skauda galvą, o per Naujuosius metus kaip klounas svečiams turiu vaidinti Afrikos dramblius, kurių niekada nemačiau. Nauji tėčio automobiliai bjauriai atrodo, jų vidus šlykščiai dvokia. Nespėju savo vietelėje ant sėdynės išsėdėti mano užpakaliui tinkančią duobutę, o sėdynės odą iškvėpinti mėgstamu jogurtu, kai turiu lįsti į naują automobilį, neprijaukintą, dvokiantį plastmasėmis ir pernai padvėsusiu šunimi.
Dėl juodos duonos, agurkų ir pieno dar paprasčiau. Mama kažkodėl mano, kad šiuolaikiniai žmonės turi valgyti suvytusias picas, išpampusius mėsainius ir bulves fri, o juoda duona ir agurkai ant stalo daro gėdą pasiturinčiai šeimai. O aš prisimenu, kaip seneliai mane vaišindavo juoda duona ir pienu...
Mama pasakė, jog darbo tuoj sumažės ir tėčiui. Pagalvojau, kad tada jis galėtų padėti suklijuoti laivo modelį, kurį jie man padovanojo per gimtadienį. Prieš tris mėnesius bandžiau tėčio paklausti, kaip pritvirtinti stiebus ir kaminus, tačiau jis į mane pažiūrėjo nesuprantančiu žvilgsniu ir įsijungė vieną iš šešių mūsų televizorių.
Klausiate, kodėl šeši televizoriai trims žmonėms? Kartais tėtis žiūri tris televizorius iš karto. Jis sako, kad visi užsiėmę žmonės taip daro, o jo firmoje yra žmogus, kuris vienu metu vairuoja, kalba mobiliuoju telefonu, naršo internetą, mezga pirštinę ir skalbia kojines.
Girdėjau apie tą krizę. Kaimynė skundėsi, kad negalės kas mėnesį pirkti naujo kilimo. Ji nemėgsta siurbti dulkių. Ir mokykloje kalbėjo. Atseit tie, kas mokyklos valgyklos kotletais žaidžia tenisą, nebegaus nemokamų pietų.
O aš nuo vakar vakaro tyliai svajoju, kad tėvai iš neturėjimo ką veikti pamatys, jog esu ir aš. Kad mama pamatys tėtį, o tėtis pastebės mamą. Kad mama kuo nors pasiskųs ar tėtis paprašys mano pagalbos. Gal apsirinku, tačiau vakar man pasirodė, kad mama į mane žiūri liūdnomis akimis. Jeigu taip bus ir toliau, gal kada nors ji man leis ją ir paguosti.
Gal net pasakys: Man liūdna." Man vienam pasakys. Pašnibždomis.
Dar noriu, kad vakarais mane vadintų mažybiniu vardu. Dabar mažybiškai vadina tik vieną dalyką pinigėlius. Nuo ryto iki vakaro. O kartais net miegodami.
Tikiuosi, kad šeštadieniais pasivaikščioti eisime ne į prekybos centrą, dažniau važiuosime pas senelius, vakarais skaitysime knygas ir suges vaizdo grotuvas.
Kodėl vaizdo grotuvas? Kai gulėjau ligoninėje, mama su tėčiu pasikeisdami mane slaugė, tačiau visą laiką jie kažkam skambindavo, o prieš mano lovą pastatydavo nuolat veikiantį vaizdo grotuvą su šlykščiais, šlykščiais, šlykščiais animaciniais filmais. Dėl to vieną vakarą aš net norėjau numirti.
Noriu, kad mes neturėtume pinigų naujam vaizdo grotuvui.
Dar noriu, kad krizę išgyventume visi: aš, mama, tėtis, pažįstami ir nepažįstami žmonės.
Būtinai ir visi iki vieno.
dvi bondines:
-cia neris?
kita:
- ne,cia nemunas...
- palauk paziuresiu...
Ateina visa nusidraskiusi,sumusta,purvina.
- cia autostrada.
-cia neris?
kita:
- ne,cia nemunas...
- palauk paziuresiu...
Ateina visa nusidraskiusi,sumusta,purvina.
- cia autostrada.
