Buvo šaltas Kūčių vakaras... Su vyru, po Kūčių vakarienės pas mano tėvus, sėdėjome dviese apsikabinę ir mąstėme apie Kalėdų stebuklus, žiūrėjome į savo miegančias dukreles... Tada savo Kalėdų seneliui pašnibždėjau, kad irgi noriu dovanos sau ir jam - noriu sūnaus. Atsimenu, kaip vyro veide suspindo šypsena... Ak, kad tą akimirką būčiau žinojusi, kad tą Šventą Kalėdų naktį mano pilvuke pradės dygti neregėto grožio sėklytė...
Praėjus Naujiesiems pasidariau keistai jautri, bet pamaniau, kad mane taip veikia dukrelės žindymas ir pernelyg nekreipiau dėmesio į tai, bet kai už savaitės nesulaukiau reguliarių, kaip laikrodukas, savo "dienų", tą patį vakarą nubėgau į vaistinę. Vyras budėjo laive parą, tad buvau viena su savo pupomis ir nusipirkus nėštumo testą nuėjome pas mano tėvelius. Kol mergaitės smagiai žaidė su seneliais - neiškentusi pasidariau testą. Viena juostelė...
Bet vidinis balsas už poros minučių atvedė prie vogčiom atliekamo testo atgal. Ir ką gi, antra neryški, bet matoma juostelė!!! Dievulėliau, aš laukiuosi!!! 
Nusiraminusi, kaip niekur nieko grįžau į kambarį pas dukreles, o po to paskambinau vyrui. Bekalbant jo paklausiau, ką reiškia du brūkšneliai. Jis atsako, kad lygybės ženklas. 
Sakau, o jei pavertus juos vertikaliai? Akimirką buvo pauzė. Po to išgirdau "Myliu tave, mažute!!! Ir tą mažą mažutėlį žirniuką!" Apsiverkiau...Pirmaisiais mėnesiais buvau labai mieguista, ko nebuvo pirmuosiais nėštumais. O kur dar tingulys ir noras pasisaugoti darbe.
Gydytoją vis gąsdino patinusios kojos, aukštas kraujospūdis ir mano kūno sudėjimas. Bet tyrimai buvo gana neprasti, tai pavykdavo išsisukti nuo gulimosi į ligoninę, bet vizitai pas gydytoją buvo dažnesni nei įprasta kitoms
. Pavasarį ir vasarą lauktis yra išties gera, nes gali mėgautis gamta, pasivaikščiojimais pajūriu... Kiekvieną vasaros vakarą važiuodavome prie jūros. Kol mano šeimyna maudydavosi aš bridinėdavau pakrante, kvėpavau grynu oru ir kalbėdavausi su savo pilvelio gyventoju... Berniukas. Pas mane gyvena berniukas!!! Tai jaučiau nuo pat pradžių ir tvirtai žinojau, kad nuojauta manęs neapgaus kaip ir pirmuosius du kartus. Echoskopavęs gydytojas 32 savaitę patvirtino, kad mato "tašką tašką ir pištolietą". Skrajojau padebesiais!Praėjo paskutinės vasaros dienos. Su savo šeima vis žiūrėdavome į liūliuojantį ir į visas puses besisupuojantį pilviuką, dukrelės pridėjusios ausytes klausydavosi, ką broliukas daro, miega ar žaidžia...
Buvo nuostabiausios mano gyvenimo dienos.Rugsėjo pirmąją gydytoja visgi davė siuntimą po savaitgalio nuvykti į GN nėštumo patolgijos skyrių, nes buvo per daug ištinusios kojos ir labai aukštas kraujospūdis. Su vyru vis pasijuokdavome - gims rugsėjo ketvirtąją...
Rugsėjo trečiąją prisistačiau į GN tik popiet, nes norėjau kuo ilgiau pabūti su mažylėmis. Nuvažiavus mane iškart nuvedė paklausyti širdelės tonų, kuriuos normaliai užrašyti trugdė mano kruopiukas, spardydamas į aparato indikatorius ir besislėpdamas nuo klausymo. Nuėjus pas gydytoją ji liepė užrašyti per naujo toniukus, nes užsirašė negerai, patikrino ant kėdės - 4 cm. Bet jokio skausmo ar panašiai nejutau. Užrašius per naujo mano "pabėgelio" toniukus, gydytoja dar kartą pasodino ant kėdės ir patikrino vaisiaus vandenis ir padarė echoskopiją. Vaikelis buvo pasiruošęs gimti.
Bet visvien nejutau jokių sąrėmių.Už valandos mane aplankė mano tėvai su dukrelėmis ir sėdint koridoriuje ir besišnekučiuojant, man pradėjo maudenti ir reguliariai, kas 7 min. Pro šalį bėgdama gydytoja paklausė ar skaudena. Pasakius, kad jau pusvalandį kas 7 min. kartojasi skausmeliai, ji pasakė, kad jau pirmąkart rašant toniukus buvo reguliarūs sąrėmiai, tik ji nejaudino manęs.
Netrukus atvažiavo mano vyras, o tėvai su dukrytėmis išvyko namo. Sėdėjom su vyru ir skaičiavom sąrėmius. Vyras telefone rašė jų laiką. Buvo kas 5 min. Nuėjom į postą pas akušeres ir pasakėm, kad jau geras dvi valandas sąrėmiaujam. Akušerė pasiūlė palaukti, nes gimdykloje keičiasi pamaina. Sakau gerai, dar pavaikščiosiu. O kita tik griebė už telefono ir pakvietė gydytoją, nes juk trečiakarte buvau. Netrukus pažiūrėjusi gydytoja liepė ruoštis į gimdyklą.Akušerės negalėjo atsistebėti, kad pas mus šeimoje trečiąkart gims vaikelis 4 dieną ir lygiai dviejų su puse metų skirtumu kiekvienas. Visos linkėjo lengvo gimdymo ir sėkmės.
Nuėjus į gimdyklą mus pasitiko ta pati akušerė, su kuria prieš penkerius metus gimdėme savo vyresnėlę ir... toje pačioje gimdykloje!!! Tiesa, ji buvo visai kitokia, nei tada prieš penkerius metus - viskas nauja, suremontuota, modernu ir jauku.
Atėjo maloni gydytoja ir apžiūrėjusios su akušere mane aptarė su manimi mano pageidavimus, išdėstė pasiūlymus. Tai man buvo labai malonu, kad mano nuomonė buvo pirmoje vietoje.
Jaučiau, kad jau tuoj tuoj gims mano išvajotas ir laukiamas sūnus. Jaučiausi tarsi devintam danguj, kažką niunavau, sąrėmiui užėjus parymodavau ir toliau miniau keliuką gimdykloje. Gydytoja su akušere periodiškai mane apžiūrėdavo. Kaklelis vėrėsi, buvo skausmingiau vis, bet daina ir draugės rugsėjinukės neleido man liūdėti. Vis rašiausi SMS su jomis. Akušerė vis juokėsi, kad tokios gimdyvės dar nebuvo, kuri dainuotų, džiaugtųsi savo gėlėtais naktinukais ir su draugėmis SMS rašinėtųsi, nors sąrėmiai labai stiprūs. Kokia buvau laiminga, kad man leido gimdyti su savai naktinukais!!!Vyras smagiai leido laiką besisupdamas superiniame tėčių džiaugsmui įrengtame krėsle, o aš skaičiavau paskutines akimirkas savo pilvuko... Netrukus pajutau, kad noriu stangintis. Atėjus akušerei tai pasakiau. Kad paskatinti kaklelio atsivėrimą ir išvengti plyšimų, akušerė pasiūlė kiek paskatinti lašine procesą, parodė gerų kvėpavimo ir pagalbos kūdikiui nusileisti pratimų, kurie paskatino eigą. Vienas stumtelėjimas ir gydytoja mikliai nuvyniojo nuo kakliuko apsivijusią virkštelę. Dar vienas ir mano sūneliukas gulėjo pas mane ant krūtinės...
Toks mažas, varškėtas ir pamėlęs, bet šiltas ir kniurzgiantis... MANO SŪNUS! Mano kalėdinis stebuklas! Verkiau iš laimės, vyras spaudė mano ranką ir pabučiavęs į kaktą ištarė "Myliu tave!!! Ačiū, kad padovanojai man sūnų!". Jis gimė juk rugsėjo ketvirtąją, kaip ir mūsų vyresnėlė... Jai likimas tikrai padovanojo didžiulę dovaną - broliuką. O ir mažajai dukrelei buvo dovana mažojo, dviejų su puse metukų gimtadienio proga.Praėjus beveik valandai po gimdymo į gimdyklą įėjusi kita akušerė paklausė, kada gi čia gimdysim? O mūsų akušerė besijuokdama atsakė, kad jau valanda, kaip pagimdėm! Buvo tikrai daug nuostabos, nes neriktelėjau nei karto! Tada jaučiausi tokia pavyzdinga gimdyve.
Išvežant mane į palatą akušerei pasakiau, kad tikiuosi, jog dar susitiksime... Nėra pasaulyje švelnesnių ir patikimesnių rankų, kurios galėtų pasitikti mano gimstantį mažylį...
Dabar esame laimingi, kad turime vienas kitą ir sunku net patikėti, kad buvo laikas, kai mūsų mažojo vyručio nebuvo... Juk jis jau taip senai gyvena su mumis ir mumyse.
Juk tą "maziuką buolį" mums padovanojo paslaptingoji Kalėdinė naktis... Ir tikrai žinau, kad jei Dievas duos, bus ir ketvirtoji istorijos dalis.
