Penkeri metai prabego nejucia... Sunelis, mano uzvadelis, auga toks mielas ir geras, kad net saldu.

Isties, net sunku patiketi, kad mano zioguciai jau tokie ugteleje, nes juk tik ka, regis vakar, uzvakar ar pries menesi, supavau juos prispaudusi prie savo sirdeles dainuodama lopsines... Jie auga, nespeju suziureti kaip. Tik drabuzelius keiciu, keiciu spintose i didesnius.

Bet gera pasiziureti i savo mazu kruopeliu nuotraukas, kai jie tik ka isvydo pasauli. Tu akimirku niekas neistrins is atminties, nes didesnio stebuklo, nei vaikelio gimimas, pasaulyje nera...