Konstruktyvus (pozityvus) mąstymas

Taip, ir aš buvau įtikėjusi....kad išlošiu milijoną per TV aukso puodą. Svaičiojau, pirkau loterijos bilietus, planavau kur jį išleisiu. Ale, konkrečiai stogas buvo nuvažiavęs, bet nieko, praėjo prkeikta manija, nes ją išgyvenau iki galo. Atskant į Ragnez klausimą, kur išnyksta negatyvūs jausmai, bandant pozityviai užsiprogramuot - manau, kad niekur jie neišnyksta, musiet, jie transformuojasi į teigiamą energiją Nors, psichologai aiškina, kad neigiamus jausmus reikia suvokt ir išgyvent iki galo. Žodžiu, neaišku - o gal tie pozityvistai yra vaikščiojantys "branduoliniai užtaisai" Pvz. Amerikoje, pozityvių žmonių šalyje, labai daug masinių pašaudymų...

Gal reikia ne pinigų trokšti, o kažkokios konkrečios svajonės išsipildymo? T.y. pinigai patys savaime tau jokio džiaugsmo neneša, jie tėra priemonė kažkam pasiekti. Tuomet gaunasi, kad svajodama apie aukso puodą, per prievartą siūlei pasąmonei priemones tikslui pasiekti. Bent jau kaip knygutėse rašo - reikia galvot apie galutinį rezultatą ir nekišti pasąmonei variantų, kaip tą rezultatą pasiekti. Ji (pasąmonė) mat pati žino, kaip geriau ką padaryt

aš naudojuosi ir viską turiu apie ką svajojau ir vis tebesvajoju, o tai svarbiausia

Šiaip ne taip jau labai ir skiriasi. Ypač kai isivaizduoji būtuoju laiku. Tai yra gerai. Dar reikia, kad pabaigus svajoti nepsakytum "gražu, bet ... ne man mėlynas dangus...".
Tad pirmą didelį žingsnį jau žengei: Žinai ko nori, žinai kad labai nori, žinai kad sieksi.
Ko reikia dar?
Siekti. Pradžioj reikia išmokti daryti mažus žingsnius į tai ko nori. Ir menas čia ne ištreniruoti geležinę valią, bet pasiekti kad tai vyktų savaime.
Dietos yra geras neteisingo elgesio pavyzdys (tiksliau tipiškas jos laikymasis). Pabadauji savaite ar dvi, pakenti, o po to kad kali už dvi savaites cepelinų. Kame problema, juk numetei 1.5Kg per tą laiką, tai kodėl nustojai?
Taip įvyko , nes nejautei jokio kaifo ilgesingu žvilgsniu žiūrėti į maistą, o valia baigėsi. Bet kodėl tavo retai draugei pavyko numesti antsvorį? Ir sužinome, kad ji tuo metu vaikščiojo į pasimatymus (ar labai norėjo) ir numesti antsvorį jai buvo svarbiau už bet ką kitą. Dar ji begalo apsidžiaugė pirmu numestu kilogramu ir tai padidino jos optimizmą. Jai pavyko.
Bet kaip siekti?
Čia turi sugalvoti kaip tai galetų pavykti pasiekti. Ir stenkis kažka darant vis paklausti saves , ar eini link tikslo, ar tai gali priartinti, ar eini nuo jo. Jei nori susirasti vaikiną, bet vakare skubi namo pas mylimą serialą, tai gali susirasti tik televizorių mestrą, ir tai tik tuom atveju, jei TV sugestų. Tad sekantis žingsnis - svajodama planuok, kad padarai tą ar aną ir daryk planą reališkesnį.
Dar reikia kažkiek pastangų vykdant planą. Pozytyvus mąstymas gali padėti save itikinti, kad tau smagu pvz. sportuoti, ir begant maratoną vis mąstyti kaip smagu bėgti. Nes kitaip galvosi ką tau skauda, kokia nesamonė yra maratonas ir išvis tau nėra jokio reikalo bėgioti iš principo.

aišku, reikia sugalvoti konkretų (pinigingą) planą, o jau priemones man pasąmonė pašnibždės... Tik neaišku, o gal mano pasąmonėj dedasi baisūs dalykai, tipo, a vdrug, kokia gyvatė išlys. Ne jau, geriau liksiu prieg savo primityvaus nekonstruktyvaus mąstymo.

Daugelis įvykių nėra nei teigiami, nei neigiami. Čia mes pasirenkame kaip reaguoti į vieną ar kitą įvykį. Ir deja - dažniausiai nesąmoningai arba nes mus kažkas taip išmokė arba mes nusižiūrėjome į kitus ir reaguojame "taip pat" arba įpratome taip reaguoti.
Ką jums reiškia žodžiai:
"Kalėdos"
"Atostogos"
"Gimdymas"
Pirmi du 95% žmonių sukels malonius prisiminimus. Trečias - nuo smarkiai neigiamų iki smarkiai teigiamų emocijų. Bet paimkim depresuotus, save suprantančius kaip vienišus žmones, ir staiga "Kalėdos" sukels gilų liūdesį, neviltį, pagilins depresiją ir mintis apie savižudybę.
Taip , tie žmonės savo mintyse kultyvuoja liūdesio, pykčio, nevilties kultą ir jei jie tai daro nuosekliai, tai jiems - PASISEKA. Tiesiog jie nesąmoningai pasirinko, kad į pasaulį ir visus įvylius reikia reaguoti neigiamai. Jie netgi buriasi i grupes, kur mokosi kaip reaguoti : kai kurios muzikinės grupės buria savo fanus tuo principu.
Daugelyje kultūrų net mirties palydėjimas yra visiškai skirtingas: nuo susikaupusių, liūdnų lietuvių iki barabanų ir gyvenimo šlovinimo.
Kodėl taip skirtingai?
Nes įvykiai neneša savyje nei blogio, nei gerio. Čia mes uždedame etiketes. Ir džiaugiamės, kai nušauna kokį nelaimėlį arabą. Bet liūdime dėl italo.
Suregistruokite viena dieną viską, dėl ko buvo supyktą. Išrinkite iš to sąrašo visas priežastis, dėl kurių tikrai buvo VERTA supykti. Kitas išbraukite.
Išrinkite iš likusių tas priežastis, dėl kurių verta nervintis, gadinti savo sveikatą, trumpinti gyvenimą ir savo pavyzdžiu mokyti vaikus būt pikčiurnomis ir taip gadinti jų ateitį ir sveikatą. Kitas priežastis išbraukite.
Dar kažkas liko sąraše? Tai eikite ir kažką padarykite kas galėtų tą situaciją pakeisti, paprašykite pagalbos, įtikinkite save, kad galite sugalvoti išeitį ir tada ją staiga sugalvosite. Ir galų gale: ar čia kur nors buvo paminėtas "blogų minčių slopinimas" ?

Jeronimai, Tamsta kažkokį dzin budizmą propaguoji. Ne mes užsidedame etiketes, bet jau patenkame į tokį "paaiškintą" ,susitarimais pagrįstą pasaulį. Mūsų krikščioniškam pasauliui būdingas moralinis blogio ir gėrio įvertinimas. Taip ir gyvenam...

Gal būt palankius kokį nors Ošo būrelį pradėčiau manyti, kad įvykiai savaime neneša savyje nei blogio, nei gėrio... Žodžiu, didelis DZINNN.

na zhinoma, "puse stiklines vandens" yra nei gerai, nei blogai. tachiau apie ta pachia puse stiklines galim manyti - "pustushte stikline" arba "puspilne stikline". tai jau vertinimas, teigiama arba neigiama reakcija. galbut, ideje tam tikru samoningu pastangu (pozityvaus mastymo pratybu), galime dazhniau pasirinkti teigiamus vertinimus, o ne neigiamus, o tuo pachiu sutaupyti savo pilkuju lasteliu smegeninej....
tachiau... kai ash vienam zhmogui pasakojau apie savo pazhiuras i gyvenima, ty., kad i gyvenima zhiuriu ish esmes teigiamai ir pozityviai, kad tikiu shviesia ateitim, kad visada stengiausi ish praeities prisiminti tai, kas buvo gera, teigiama, ir tokia "ishkarpyta" stipria teigiama patirtimi remtis, o tai, kas buvo bloga uzhmirshti, nesureikshminti, atsiriboti... tas zhmogus man uzhdave viena klausima, i kuri ash atsakyti nesugebejau. tas klausimas man yra atviras ir dabar: "ar tu tikrai manai, kad gali PASIRINKTI, KA JAUSTI?"

nors manęs niekas neklausė, galiu atsakyti -ne. Bet užtat gali įvardinti sau ko nenori jausti ir įsijungus konstruktyvų mątymą tai užslopinti...iki kito karto.

na shtai. kaip sakoma, tai ir reikejo irodyti
uzhslopinti tai, ko nenori jausti...

Tu atėjai į Akropolį, užkliuvai už kažkokio šepetėlio ir jį netyčia nuspyrei. Valytoja tik dėl jai vienai žinomų priežasčių tave apstaugė. Garsiai. Rusiškai. Išvadino nutukusia drimbla ir pan. ir tt.
Tu natūraliai susinervinai. Smarkiai. Tau vis nėjo tai iš galvos , buvai susinervinusi ir po pusvalandžio apstaugei vaikus.
Vaikai irgi susinervino, reikškė savo nepasitenkinimą tuo neprisidėdami situacijos nuraminimui.
Grįžus apstaugei vyra: "Kodėl jis UŽVAKAR vėlai namo parėjo".
Vakarienavote atskirai.
Tu jautei pyktį, labai naturalų jausmą. Tad yra aiškios priežastys kodėl taip elgeisi, savo elgesiu dar labiau dydindama pyktį ir susinervinimą.

Ar tu tikrai manai, kad neturėjai jokio kito pasirinkimo, kaip susinervinti ir vėliau apstaugti vaikus ir tt???

Ir tikrai manai, kad šitai situacijai pasikartojus, vėl elgsiesi taip pat? (Nes taip natūralu susinervinti, kai kas nors ypač nepelnytai apstaugia) . O jei elgsies kitaip, tai jau bus mistinis ir nenatūralus "jausmų slopinimas".
Beje, gal tau "natūraliai norisi iš ryto eiti į darbą ar tvarkytis namus". Nes kitaip gaunasi kažkoks visai NENATŪRALUS tingėjimo slopinimas.

negaliu pasirinti, man supykti, ar nesupykti (shioje vietoje pyktis ish tikruju absoliuchiai naturali reakcija). bet galiu rinktis, kaip man toliau elgtis. pvz, galiu pasipasakoti draugei ir gavusi pakankama doze uzhuojautos ir supratimo apsiraminti. arba apibegti tris ratus aplink nama. ar pan. nes ta pykti ash vis tik turiu kazhkur padeti...
be to, pavyzdys su valytoja per daug supaprastintas: ash jau esu pasiekusi tam tikra DZIN budizmo lygi, kad valytojos nuomone manes smarkiai nesujaudintu.
tachiau mane jaudina mano artimuju nuomone ir, deja, su jais susijusioms emocijoms ishlieti man jau neuzhtenka pokalbiu su drauge arba fizines ishkrovos. be to, ash net nenoriu, kad mano artimieji ir ju keliami jausmai man butu DZIN. netgi mano gyvenimo kredo nebepadeda...

ps., jei ka, emocini intelekta ash irgi skaicheu

pps., mano giliu isitikinimu, tingejimas nera emocija, o greichiau busena, sukurta tam tikru emociju - ir velgi, neigiamu. greichiausiai, jeigu mano darbas man duoda pasitenkinimo, man patinka mano shefas ir bendradarbiai, ash ryte visai netingesiu keltis ir eiti i darba... ir atvirkshchei... be abejo, pozityvus nusiteikimas gali shiek tiek padeti... bet vis tik, jei jau smarkiai "tingisi" eiti i darba, matyt, pats laikas ji keisti