QUOTE
Paaiškinkit, man voblai, kuo pozityvus mąstymas skiriasi nuo elemetaraus svajojimo?
Bent jau aš dažniausiai svajoju, ne būsimuoju laiku, o būtuoju. Labai dažnai įsivaizduoju, kad jau turiu savo svajonę, kad ji jau įvyko. Pagal jūsų aprašymus tai turėčiau jau beveik pasakoj gyventi...
kažkas čia ne taip....
Šiaip ne taip jau labai ir skiriasi. Ypač kai isivaizduoji būtuoju laiku. Tai yra gerai. Dar reikia, kad pabaigus svajoti nepsakytum "gražu, bet ... ne man mėlynas dangus...".
Tad pirmą didelį žingsnį jau žengei: Žinai ko nori, žinai kad labai nori, žinai kad sieksi.
Ko reikia dar?
Siekti. Pradžioj reikia išmokti daryti mažus žingsnius į tai ko nori. Ir menas čia ne ištreniruoti geležinę valią, bet pasiekti kad tai vyktų savaime.
Dietos yra geras neteisingo elgesio pavyzdys (tiksliau tipiškas jos laikymasis). Pabadauji savaite ar dvi, pakenti, o po to kad kali už dvi savaites cepelinų. Kame problema, juk numetei 1.5Kg per tą laiką, tai kodėl nustojai?
Taip įvyko , nes nejautei jokio kaifo ilgesingu žvilgsniu žiūrėti į maistą, o valia baigėsi. Bet kodėl tavo retai draugei pavyko numesti antsvorį? Ir sužinome, kad ji tuo metu vaikščiojo į pasimatymus (ar labai norėjo) ir numesti antsvorį jai buvo svarbiau už bet ką kitą. Dar ji begalo apsidžiaugė pirmu numestu kilogramu ir tai padidino jos optimizmą. Jai pavyko.
Bet kaip siekti?
Čia turi sugalvoti kaip tai galetų pavykti pasiekti. Ir stenkis kažka darant vis paklausti saves , ar eini link tikslo, ar tai gali priartinti, ar eini nuo jo. Jei nori susirasti vaikiną, bet vakare skubi namo pas mylimą serialą, tai gali susirasti tik televizorių mestrą, ir tai tik tuom atveju, jei TV sugestų. Tad sekantis žingsnis - svajodama planuok, kad padarai tą ar aną ir daryk planą reališkesnį.
Dar reikia kažkiek pastangų vykdant planą. Pozytyvus mąstymas gali padėti save itikinti, kad tau smagu pvz. sportuoti, ir begant maratoną vis mąstyti kaip smagu bėgti. Nes kitaip galvosi ką tau skauda, kokia nesamonė yra maratonas ir išvis tau nėra jokio reikalo bėgioti iš principo.