Konstruktyvus (pozityvus) mąstymas

Очень правильно сказала вобла - надо мечтать, и не бояться мечтать

А почему не сбываются некоторые мечты или не происходит позитивного изменения, есть такая техника- как очищение ментального пространства, попозже напишу, очень действенный метод
Почему люди спотыкаются и падают- надо следовать одному правилу
Сначала мысль идет, а потом я плыву (это очень утрировано)

nežinau tikslaus atsakymo į klausimą. Jausti tai gal ne, bet gali rinktis kaip reaguoti. Pvz., ar kreipti dėmesį daugiau į blogus pasakymus, į nesėkmes ir mintyse toliau vystyti blogą scenarijų ar daugiau orientuotis į gerus, juos apgalvot, ir nestiprint blogų dalykų savo mintimis.

dėl pykčio valdymo. Kai priimi mąstymą, kad mintis visada tampa kūnu, reaguoji į nemalonius įvykius kitaip. Jei jie nutinka, mąstai, kad pats juos prisišaukei negatyviomis mintimis. O ir nervinga valytoja tuomet kelia ne pyktį, o užuojautą. Tau ji - tik išsibalansavęs žmogus, kuriam reikia pagalbos. Nes, aišku, esu tai, ką galvoju.
Aš už konstruktyvų mąstymą, tačiau žinau, kad konstruktyvaus mąstymo teorija turi aršių kritikų, kurie šį mąstymą laiko manipuliacija žmonėmis, nes atviru, pozityviu ir geranorišku žmogumi pasinaudoti lengviau nei atsargiu ir kiek skeptišku.

vadinasi - esu kalta, kad pykstu? jei man nutiko kazhkas, del ko galiu buti nepatenkinta, esu, zhinoma, pati kalta, del to, kad taip nutiko, nes prisishaukiau negatyviomis mintimis? nu pardon

kaip jau sakeu - nelaimingos valytojos problemos man mazhai rupi. bet shtai, tarkim, susipykau su vyru. jis ilgai stengesi pramushti mano poazityvu mastyma ir optimizma ir viena diena jam tai pavyko. ash ish tikruju supykau. ir ka? man dabar jaustis kaltai, kad pykstu? kad jokie konstruktyvus ishvedzhiojimai problemos nepashalina? kad pati prisiprasheu, nes kazhka padareu ne taip?

ragnez, manau, kad jausmai yra ugdomi. Net ir pojūčiai, net gyvybiškai, atrodytų, nekintančios reakcijos, bet tam reikia ilgo darbo ir mokytojų. Visiems žinomi pavyzdžiai- jogai, kurie sugeba ir į skausmą, ir į šaltį, ir į karštį reaguot kitaip, nei statistinis fizinis kūnas. O kas link jausmų- manau, jie tikrai nėra tokioj tiesioginėj priklausomybėj nuo sukėlėjo- tu pati rašai, kad , tarkim, į aptarnaujančio personalo emocijas reaguotum atsainiau, nei į tau artimo žmogaus. O gal reikia apkeist vietom tuos reakcijos modelius? Gal parintis ant valytojos, o su vyru bendraut ramiai?
Šiaip tai-gera tema, ir baisiai gerai būtų, jei pasisakytų tie, kurie savo jausmus vienom ar kitom technikom išmoko suvaldyti.
Beje,ragnez,man tavo argumentas apie nenorą tapt abejinga artimiesiems labai primena mane pačią, bet ka-kaip baigiu suprast, kad abejingumas irjausmų valdymas- ne tas pats.

Laukiu nesulaukiu... Svajot aš oj dar ir kaip moku, dabar tik parašyk kaip tą mentalinę erdvę išsivalyti

Šventi žodžiai

grazhus atsakymas
man shi tema ish tiesu labai idomi ir kabinejuosi tikrai ne su tikslu pasidiskutuoti ir ishkritikuoti. nuoshirdzhiai ieshkau atsakymu i ishkilusius klausimus
o pagrindinis klausmas, ivairei suformuluotas, yra vis tas pats: kada pozityvus mastymas tampa ignoravimu, begimu nuo saves ir emociju slopinimu? kada jausmu valdymas tampa abejingumu arba jausmu slopinimu?



apie pasamones galia ir tai, kad mintys materializuojasi, man galima nepasakoti... puikiai viska pati zhinau. nu pvz, priesh daugiau kaip pusmeti apsisprendzheu, kad mano "xalturkes" yra vis tik mano profesija, darbas pagal ishsilavinima ir noriu shioje srityje uzhsiimti rimtai ir tobuleti. ir ka? nuo tos akimirkos stambus uzhsakymai seka vienas kita... o neseniai gavau bent tris pastovaus darbo pasiulymus.ir atvirkshchiai. jauchiausi pikta, pavargusi ir nepatenkinta savimi... net pagalvojau, norecheu, kad atsitiktu kazhkas, kas leistu man pailseti, priverstu kitus manim pasirupinti... prisinorejau - sunus prasiskele smakra, reikejo siuti...
galbut visa tai atsitiktinumai, o galbut ir ne. ash zhinau, ir visada zhinojau, kad ankscheu ar veliau mano norai pildosi. ir gyvenimas yra grazhus

bet...

Labai stengiuosi irgi mąstyt pozityviai, bet visgi kiek pastebiu save - esu daugiau linkus į pesimizmą ir štai kodėl. Darbe irgi buvo panašus atvejis, kad atėjo naujas kolektyvas, iš senbuvių likom keliese. Svarstėme kaip čia bus. Mano požiūris buvo optimistiškiausias iš jų visų, "bus daugiau darbo - gerai, didesnis atlyginimas", "ateis nauji žmonės, bus įdomiai bendraut (palyginimui kita kolegė sakė, kad jie bus "savesni")".. o gavosi.. man mažiausiai pakėlė atlyginimą, nors darbo buvo tikrai daug, iš tiesų naujieji kolegos buvo "savesni", mane nustūmė į šoną ir pan. Taigi po tokių "pamokų", nebeimi taip optimistiškai į viską žiūrėt. Tiesiog "atsargiai", bus kaip bus. Beje pastebėjau, kad jeigu nusiteiki blogiausiam, nesitiki perdaug, tai žiūrėk ir viskas gerai išsisprendžia, o jei ateini gerai nusiteikęs, galvoji kad viskas ok - tai kaip perkūnas iš giedro dangaus būna kokia nelaimė, žinia ar pan.
Dėl loterijų, tai pvz. laimiu kai to nesitikiu, arba būnu išvis pamiršus, patikrinu po kiek laiko (aišku ne aukso puodas, bet pats faktas). O jei manau kad va laimėsiu - nieko gero...
Ar jums taip nebūna? Pakomentuokit kas pas mane ne taip, ką reikia daryt, nes iš tiesų norisi gyvent ir mastyt pozityviai...

Turbūt pozityvus mąstymas tuo neturi tapt, jei jis išliks mąstymu. Kiekvienoje situacijoje mes turime kelias išeitis, tačiau pasidavę emocijoms, dažnai jų neįvertiname. Jei įstengtume visada mąstyti, taigi pasverti bent kelis argumentus "už", "prieš", apgalvoti kelias veikimo ir reagavimo galimybes ir pasirinktume pozityviąją- t.y. nenuleisti rankų, veikti, gyventi, tikėtis- tada tai ir būtų pozityvus pozityvaus mąstymo rezultatas. Technikos, kurias siūlo, tarkim, psichoterapija, yra iš principo panašios- sakykim, pykčio valdymui- jauti, kad tave tuoj paskandins kylanti banga, bandyk surasti tą tašką, kuris leistų išlaikyti sveiką protą- tarkim, įtampos tašką kūne, bandyk atpalaiduoti tą įtampą-ir mąstyti, t.y. vertinti situaciją ir veikti su minimalia žala sau ir aplinkai. Aš beveik suprantu, kas tave baimina- ar ėmusi elgtis taip, neprarasi to spontaniškumo,kuris tau atrodo esąs tavo savasties neatsiejama dalimi? Manau, ne, tokio pavojaus nėra, manau, jei klausimas kyla, yra nepasitenkinimo ir elgesiu, ir nuosavomis emocijomis- taigi verta bandyti. Mes visą laiką keičiamės, išlikdami.

dėl pasąmonės galių aš nežinau, gal yra taip, o gal tai atsitiktinumai, kuriuos mes įvelkam į teorijos rūbą. Bet kuriuo atveju, pati idėja, skatinanti norėti, siekti, svajoti , o ne neigti, nusiminti, depresuoti yra graži. O rezultatams įtakos turi daug kas, ko gero, ne tik mūsų sąmonė.

Kitą rytą po valytojos Akropolyje tau vis dar blogai ir esi pikta. Nuėjai į Bernardinus, pasimeldei, atleidai valytojai, pasimeldei ir už ją, nes jai turbūt labai sunkus periodas gyvenime. Grižus atsiprašei vaikų, kad vakar be reikalo apšaukei. Paskambinai ir vyrą vakarui pakvietei į spektaklį. Jis labai nenoriai, nes vis dar piktas, bet sutiko. Vakare grįždami iš teatro aplankėtę jūsų mylimą kavinę, kur tiek daug malonių prisiminimų abiem. Buvo smagu.

Kas atsitiko? Tu pasimeldei ir savo pykti pakeitei atleidimu. Žiūrint psichologo akimis - pasinaudojai technika valdyti savo jausmus ir vienus jausmus pakeitei kitais. Ar nuo to tapai abejinga? Abejoju.
Galbūt kitą kartą tavęs jau nebesujaudins valytojos pyktis. Galbūt tu jai nusišypsosi ir taip jos pyktį sustabdysi užuomazgoj ir abi nusijuoksite. Galbūt taip išsaugosi ne tik savo dieną, bet ir jos.
Yra begalės technikų, kuriomis tu gali keisti savo jausmus, savo reakcijas. (ir ne tik savo - pvz. vaikų). Ir mes nesąmoningai naudojamės šitomis technikomis, "įsigydami" reakcijas sau ir savo aplinkai.
Pvz. Vieną savaitę tau paskambino policija ir pranešė, kad tavo draugė susižeidė avarijoje. Už savaitės vėl pasikartojo su kita drauge panašiai. Dar už dviejų savaičių rimtas balsas ragelyje sako "Jus trukdo Petraitis, iš komisariato ..."
Ir visas tavo kūnas užsispazmuoja, kartais net negirdi ką jis šneka, mintyse permeti kur vaikai, kur vyras, ar jiems galėjo kas nutikti. Po 3 minučių pokalbio supranti, kad prašo atvyktį, nes rado prieš pusmetį iš tavęs pavogtą dviratį.
Ar šita baimė, siaubas buvo racionalus? Ar jis turėjo nors kokį pagrindą? Blaivus protas sako , kad tai buvo labai kvaila reakcija. Bet blogai tai kad kitą mėnesį policijai skambinant reakcija pasikartoja. (taip kartais lengvai susiformuja fobijos).
Kiek iš mūsų įėjus griežtam viršininkui susigužiame? O dar įdomiau, kad tai įvyksta net tada, kai sau seniai dirbame kitame darbe. Čia kas, mūsų blaivus protas nusprendė kad taip reikia reaguoti? Ar mes pagalvojome ir pasakėme: "Taip , mes norime karjeros, todėl reikia nuleisti galvą, kai bosas ateina"?. Tai tik rodo, kad mes įsigijame naujas reakcijas gana lengvai, bet 99% atveju tai pasąmoninga neandartaliečio reakciją į jį supantį pasaulį. Jeigu mes skirsime laiko apmastyti savo raekcijas, jeigu mes jas pradėsime pastebėti, jei mes jas pastebėję mokėsime nukreipti į tą pusę, į kurią ištikrųjų norime eiti (o ne ten, kur bijome atsidurti), tai staiga gyvenimas pradės keistis.
Seniai žinomos technikos : malda, meditacija, susikaupimas, savitaiga, psichogeninė treniruotė, fiziniai pratimai, kvėpavimo pratimai, bendravimas ir mokymasis iš pozityvių draugų, sviekatingumo ar pan. stovyklos, Tezė išvykos, geros, aktyvios atostogos, malonūs skaitiniai . Ar čia daug "begimo nuo saves ir emociju slopinimo"?
Filosofai ir psichologai gali pasiūlyti daugiau ir kartais greitai veikiančių metodų : gerų minčių propagavimas, labdaringa veikla, svajonių rašymas ir lipdymas ant visų sienų, refreimingas ir pan., tikslų sudarymo seminarai, ir tt. (jų tikrai daug).

Viskas tas pats, tik statistikos akimis:
Kodėl kaikuriemss sekasi
http://www.delfi.lt/....php?id=6610818