QUOTE
Ragnez: o pagrindinis klausmas, ivairei suformuluotas, yra vis tas pats: kada pozityvus mastymas tampa ignoravimu, begimu nuo saves ir emociju slopinimu? kada jausmu valdymas tampa abejingumu arba jausmu slopinimu?
Kitą rytą po valytojos Akropolyje tau vis dar blogai ir esi pikta. Nuėjai į Bernardinus, pasimeldei, atleidai valytojai, pasimeldei ir už ją, nes jai turbūt labai sunkus periodas gyvenime. Grižus atsiprašei vaikų, kad vakar be reikalo apšaukei. Paskambinai ir vyrą vakarui pakvietei į spektaklį. Jis labai nenoriai, nes vis dar piktas, bet sutiko. Vakare grįždami iš teatro aplankėtę jūsų mylimą kavinę, kur tiek daug malonių prisiminimų abiem. Buvo smagu.
Kas atsitiko? Tu pasimeldei ir savo pykti pakeitei atleidimu. Žiūrint psichologo akimis - pasinaudojai technika valdyti savo jausmus ir vienus jausmus pakeitei kitais. Ar nuo to tapai abejinga? Abejoju.
Galbūt kitą kartą tavęs jau nebesujaudins valytojos pyktis. Galbūt tu jai nusišypsosi ir taip jos pyktį sustabdysi užuomazgoj ir abi nusijuoksite. Galbūt taip išsaugosi ne tik savo dieną, bet ir jos.
Yra begalės technikų, kuriomis tu gali keisti savo jausmus, savo reakcijas. (ir ne tik savo - pvz. vaikų). Ir mes nesąmoningai naudojamės šitomis technikomis, "įsigydami" reakcijas sau ir savo aplinkai.
Pvz. Vieną savaitę tau paskambino policija ir pranešė, kad tavo draugė susižeidė avarijoje. Už savaitės vėl pasikartojo su kita drauge panašiai. Dar už dviejų savaičių rimtas balsas ragelyje sako "Jus trukdo Petraitis, iš komisariato ..."
Ir visas tavo kūnas užsispazmuoja, kartais net negirdi ką jis šneka, mintyse permeti kur vaikai, kur vyras, ar jiems galėjo kas nutikti. Po 3 minučių pokalbio supranti, kad prašo atvyktį, nes rado prieš pusmetį iš tavęs pavogtą dviratį.
Ar šita baimė, siaubas buvo racionalus? Ar jis turėjo nors kokį pagrindą? Blaivus protas sako , kad tai buvo labai kvaila reakcija. Bet blogai tai kad kitą mėnesį policijai skambinant reakcija pasikartoja. (taip kartais lengvai susiformuja fobijos).
Kiek iš mūsų įėjus griežtam viršininkui susigužiame? O dar įdomiau, kad tai įvyksta net tada, kai sau seniai dirbame kitame darbe. Čia kas, mūsų blaivus protas nusprendė kad taip reikia reaguoti? Ar mes pagalvojome ir pasakėme: "Taip , mes norime karjeros, todėl reikia nuleisti galvą, kai bosas ateina"?. Tai tik rodo, kad mes įsigijame naujas reakcijas gana lengvai, bet 99% atveju tai pasąmoninga neandartaliečio reakciją į jį supantį pasaulį. Jeigu mes skirsime laiko apmastyti savo raekcijas, jeigu mes jas pradėsime pastebėti, jei mes jas pastebėję mokėsime nukreipti į tą pusę, į kurią ištikrųjų norime eiti (o ne ten, kur bijome atsidurti), tai staiga gyvenimas pradės keistis.
Seniai žinomos technikos : malda, meditacija, susikaupimas, savitaiga, psichogeninė treniruotė, fiziniai pratimai, kvėpavimo pratimai, bendravimas ir mokymasis iš pozityvių draugų, sviekatingumo ar pan. stovyklos, Tezė išvykos, geros, aktyvios atostogos, malonūs skaitiniai . Ar čia daug "begimo nuo saves ir emociju slopinimo"?
Filosofai ir psichologai gali pasiūlyti daugiau ir kartais greitai veikiančių metodų : gerų minčių propagavimas, labdaringa veikla, svajonių rašymas ir lipdymas ant visų sienų, refreimingas ir pan., tikslų sudarymo seminarai, ir tt. (jų tikrai daug).