Ar verta gyventi kartu iki vestuvių?

Haliucinacijos? Gal dar kokia nors liga manyje iziuresite?
Aciu uz demesi:) Sorry, bet nebematau prasmes diskutuoti su Tamsta. Jau rasiau, kad nepalaikau tokiu, kaip ji, bet smerkti ir izeidineti taip greitai, kaip Jus, nepuolu, nes tam neturiu teises. O Jus turbut esate moteris su didele gyvenimiska patirimi ir daug tikslu pasiekusi (turiu omenyje ne tik busima santuoka), todel sau leidziate kitus smerkti.
Beje problemu (apie kurias rasote) savo gyvenime taip pat kol kas neturiu:) ir fantazija tikrai mano gana laki:)
Jei dar kils noras su manim bendrauti, tai drasiai galir rasyti i AZ. Nereikia ne i tema diskuotuoti sioje temoje:)


Dar karta parasau, kas as tik UZ gyvenima pries santuoka kartu ir kuo ilgiau:) Na tiek, kad kiekviena pazintume savo busima sutuoktini ir nereiketu gailetis jau zengus prie altoriaus:)

Kazin kur Lukne dingus....taip noretusi isgirsti jos pamastymu.... Mirsta musu tema, gaila, kad nebesilanko kitokios nuomones moteros ....

manau kad verta minimum 1 metus pagyventi.
as uz pagyvenima kartu. kai pagyveni kartu pamatai kas per zmogus. as bent iki vestuviu gyvenau kartu 2 metus. ir labai tuo patenkinta
nes po vestuviu niekas nepasikeite.tik va lelius atsirado. kaip elgiasi kasdienybeje, ar padeda buitiyje ir t.t.

Kažkas manęs pasiilgo?
Jau rašiau, kad man liūdnoka ši tema, todėl ir nutariu čia nerašyti, nelabai kaip nuteikia Bet jei pasigedote...
O apie smerkimą... mane irgi kritikavote, kad lygtai smerkiu gyvenančias kartu iki santuokos, o dabar sakote, kad reikia smerkti, kad neatsirastų daugiau... (čia ne apie situaciją, čia apie principą)
Labiausia man gaila tų, kurie gyvena labai trapiame ir laikiname pasaulyje. (Nepriimkite to kaip įžeidimo, ar pasipuikavimo) Man daug patogiau galvoti, kad tai ką jaučiu, turiu, tikiu yra pastovu ir truks visą laiką. Net jei pasirodytų, kad klydau jau būčiau išlošusi, nes daugybę nuostabaus laiko praleidau laiminga ir saugi. O jei būsiu teisi, tai tokia mano būsena truks dar ilgiau ir būsiu dar laimingesnė Man sako, kad nepatyriau skaudžių nusivylimų gal nepatyriau, o gal mano optimistinis nusiteikimas neleido tuos dalykus paversti skausmingais ir kankinančiais potyriais.
Kiek rašė gyvenimo kartu prieš santuoką šalininkės nemačiau, kad tai garantuotų sėkmingą nenutrūkstančią santuoką. O jei to negarantuoja, tai nematau ir didelės tokio gyvenimo prasmės. Kad tai lengviau - pripažįstu, bet kad geriau Nebūkim patogumų vergai Siekim nuostabiausių, nors ir sunkiai pasiekiamų dalykų, net jei ne visada pavyks

Sutinku su tavimi 100 proc. Aš taip pat mąstau, o tu labai veiksmingai viską išdėstei.

As pasiilgau

As jus nekritikavau, o erzinau. Na juk nevyksta diskusija jeigu nedestomi priestaravimai, o ir siaip kiek pamenu jus sakete, kad nieko nesmerkiate, tiesiog nepritariate, o gal as klaidingai jus supratau?

Sekmingos santuokos negali garantuoti niekas, galima pasilengvinti aplinkybes. As vis tiek manau, kad santuoku skirybu skaicius tikrai sumazetu, jeigu zmones neskubetu tuoktis, pabandytu kartu pagyventi. Skaiciau cia forumuose pakankamai daug istoriju, kur moterys skiriasi pragyvene vos 2 ar 3 metus su savo vyrais. Pasirodo iki vestuviu buvo smagu eiti i pasimatymus, dalyvauti baliose, gyventi aktyviai, o po vestuviu atsiradusi buitis ir seimyninis seslumas sukelia daug nepatogumo, tampa trintis, kazkas paluzta, kazkas pasigenda aktyvaus gyvenimo, atsiranda meiluziai, santuoka byra ir jos net per daug nesistengiama gelbeti, ji ivardinama kaip klaida..... liudna man kai skaitau tokius atvejus
As pati esu per viduri, nesu uoli tikincioji, taciau gyvenime turiu tvirtu nuostatu ir man svarbios tokios vertybes kaip pareiga, sazine, pasitikejimas, atsidavimas, atsakomybe, ypatingai kai tai kalbama apie santuoka
Noriu jusu sio to paklausti..... Vienoj temoj kilo diskusija, kurios metu moterys gyvenancios kartu su savo vyrais (istikimos savo vyrui ir besilaikancios visu sutuoktiniu isipareigojimu) iki santuokos, buvo sulygintos su tom, kurios jau gyvena santuokoje ir turi daug meiluziu.... sakykit jusu nuomone, tai sulyginami dalykai? Ir idomus jusu pamastymas ar pateisinama seimoje neistikimybe, jei taip tai kokiomis aplinkybemis? Ir dar kaip manot ar geriau zmones suprastu iki vestuviu kad jie netinkami partneriai (gyvendami kartu) ar tai ivyktu jau santuokoje, butu ivesti tretieji asmenys (meiluziai), lauzoma ir paniekinama santuokos priesaika?
Lauksiu pamastymu

sveikos , as gyvenau iki vestuviu metus laiko apsitrynem, suzinojom vienas kito zalingus iprocius ir t.t.
Tada abu labai uzsinorejom vaikuciu, tai ir susituokem Ir visai nesigailiu

jei kartosiuos tai sorry na bet nesuprantu kam apgaudinėt ar kankint save. Kaip sakiau, pradėjom gyvent kartu toli gražu negalvodami apie vestuves. Bet jei būni kartu praktiškai visada, lieki nakvot vienas pas kitą ar pan, tai mano manymu jau geriau kartu ir gyvent. Tuo labiau jei reikia nuomotis atskirus butus, kas kainuoja tikrai nemažus pinigus
na ir aš tik už ištikimybę. ar pora susituokus ar ne, nesuprantu santykių jei kuris eina į kairę. Ir manau kad gyvenant kartu labiau galima pastebėt jei antra pusė tokių polinkių turi. gal ir naiviai galvoju bet..
va irgi forume pasiskaitau vienos panelės pamastymus ir pasibaisiu - tipo tėvai jos niekur neisleidzia, veikyste ne kokia, tai 19-os budama skuba isteket nes nori "normalios" seimos. gal cia ne visai į temą, bet manau kad svarbu gyvenime elgtis atsakingai ir protingai. o nuo to kad tuoksies nepagyvenes kartu ir "nebudamas patogumų vergu" kaip Luknė sako nemanau kad bus geriau..

1 ir 4 Mirčių nuo vėžio galėtų visiškai sumažėti, jei vos įtarus tuos žmones eutanazuotume... Juodasis jumoras ir ironija, bet kažkuo panašu? Argi išsiskyrimų sumažėja jei išsiskiriama patyliukais, nefiksuiojant? Juk pačios sakote, kad kai gyvena kartu, laikosi sutuoktinio pareigų, tai tai yra beveik kaip ir santuoka, o štai jei tokia pora išsiskiria tai to skyrybomis nebevadinate??? Argi nelaužomi pažadai, o gal kartu gyvenant nesakoma vienas kitam "aš tave myliu"?
Ar žmonės liktų gyvi, nors mirčių nuo vėžio nebūtų? Ar poros liktų kartu, nors skyrybų CMB neužfiksuotų? Ne.
2. Manau, kad žmones lyginti iš vis bergždžias darbas. Į kiekvieno vidų neįlįsi, o užkabinus etiketę tik įžeidi ir daugiau nieko. Nors visgi išdavystę laikau ypač bjauriu dalyku. Beje meilužio ieško, kai tikisi rasti geresnį, nei turi, tai yra kai lygina... Nereikia lyginti, kiekvienas žmogus ypatingas, jo poelgių motyvacija unikali, verčiau ieškoti būdų prieiti, paliesti sielos stygas, tada kiekviename galėsime įžvelgti Dievo dalelę
3. Neištikimybė nepateisinamas dalykas.
Galiu bandyti suprasti neištikimybės priežastis, atjausti, net ir neištikimąją pusę(nes ir ta pusė dažniausiai būna nelaiminga), bet visgi toks poelgis nepateisinamas.
Jei mano vyras būtų man neištikimas viliuosi, kad sugebėčiau atleisti, nors to turbūt nepavyktų pamiršti.

Skyrybų pagrindinė priežastis, mano nuomone, ne partnerio nepažinimas, bet neaiški vertybių sistema, arba per menka vertybių sistema, menki idealai. Jei šeima kuriama ir numatomi tikslai, kad būtų patogu gyventi, lengviau pragyventi, pabėgtum nuo tėvų (nes jie kelia reikalavimus, o trokštama gyventi be reikalavimų, kaip užsimanius) užgyventi turto, vaikų ir visa tai numanoma truks kol abiem bus gerai, tai ko stebėtis, kad susidūrus su sunkumais (kai nebėra gerai) tokia santuoka išyra (kas beje buvo numatyta dar kuriant santuoką).

Man atrodo, kad sugebėjimas sugyventi su žmogumi jau ir pats savaime yra gražus tikslas, menas. Aš trokštu sugebėti gyventi su savo vyru, būti tokia, kad jam būtų gera gyventi su manimi, o man su juo. Jei man negera, dažniausiai aš pati ir būnu kalta, nes per daug iš jo reikalauju, tikiuosi ir to negavusi jaučiuosi nuvilta. Bereikia sumažinti savo lūkesčius ir pamatai, kad jis toks kokio noriu (nes nenoriu to ko jis negali). Jei jis jaučia, kad džiaugiuosi juo tokiu, kokiu jis gali būti, jis irgi stengiasi būti kuo nuostabesniu. (Beje šitai jausti ir matyti rezultatus pradėjau tik šiemet, 8 santuokos metais) Santuoka, kaip geras konjakas, su kiekvienais metais tampa vis geresnė. Kas išpila statinę nesulaukęs konjako brandos mano, kad jis kažkas panašaus į samagoną

Aš tiesiog sužavėta jūsų mintimis. Aš taip pat manau, kad santuokos esmė ir yra sugebėti gyventi su kitu žmogumi. Stengtis, kad ir jam būtų gerai su manimi.

manau reik pagyvent kartu

ir iki kiek galima mažinti savo lūkesčius? ar ties sveiko proto riba jau galima sakyti, kad keistis laikas tau?