Ar verta gyventi kartu iki vestuvių?

gal bijojo skirtis del to "ka zmones pasakys"? gal issiskyrusius visuomene iskart nurasydavo?

na nemanau. jei jau mano močiutė nebijojo skirtis 1965 metais, tai turbūt tas nebuvo priežastis

o kokia, tavio manymu, dabartiniu skyrybu priezastis lyginant su pries 20-30 metu?

As, asmeniskai, nebuciau "susimetusi" su MB, jeigu nebutume maste apie bendra ateiti, apie tuoktuves...ir tai buvo/yra (tikiuosi, kad ir bus ) vienintelis zmogutis, su kuriuo kada nors esu "sumetusi skudurus" (juokingai skamba )
anyway, kiekvieno pasirinkimas, gyventi ar negyventi kartu iki santuokos
(del to kvaila gincytis)

Na saunuole tavo mociute O va mano mociute visa gyvenima kentejo nuo vyro smurtautojo, bet nesiskyre vien del to nes bijojo ka zmones pasakys. Kita mociute taip pat pripazino, kad sirdyje norejo skirtis, nes vyras megdavo eiti na leva ir nepadejo vaiku priziureti. Taigi tiek viena tiek kita nugyveno gyvenima nelaimingos ir seima buvo isaugota tik del to, kad bijota visuomenes smerkimo. Ir siaip kaip pati mociute sakydavo tais laikais budavo susizenyji ir sventa niekas ten nesiseiliodavo, charakteriu neslifuodavo ir santykiu per daug neziuredavo. Moteris buvo zmona-tarnaite ir tame nieko blogo neizvelgdavo, nes toks moters vaidmuo seimoje buvo norma. Moterims skirybos atnesdavo geda, kitu pasmerkima. Ir deja tokiu drasiu kaip tavo mociute buvo vienetai, tad gali tik zavetis savo mociute, kad ji buvo drasi moteris mokejusi ir nebijojusi kovot uz savo laime

iškrypimai vyrų ir moterų santykiuose. kokia realybė šiandien ir dėl ko dažniausiai skiriasi žmonės? - dėl neištikimybės (pataisykit, jei klystu). todėl, kad tapo jau beveik normalu turėti meilužę; vyrams būdinga "vidutinio amžiaus krizė", kuri pateisinama susimetimu su į dukras tinkančia mergina, o šioms irgi normalu turėti "solidaus amžiaus rėmėją". ir ko norėti, jei mes nebegerbiam nei savęs, nei vieni kitų... prisimenu, močiutė visada sakydavo - nesvarbu, kad mano vyras išgerti mėgo ir skyrybos įvyko tik dėl to, bet jis bent jau gerbė tiek mane, tiek vaikus ir niekada nei prieš vieną rankos nepakėlė.
o sakyti, kad anksčiau skirtis būdavo "gėda" yra visiška nesąmonė nes ir dabar dar yra tokių - skundžiasi, kad muša, geria, su kitom valkiojasi, bet nesiskiria dėl joms vienoms/vieniems suprantamų priežasčių...
aš nesu prieš pagyvenimą kažkurį laiką kartu, kai pora planuoja bendrą ateitį, kalba apie vestuves ir pan. bet tokie atvejai kaip "aj pagyvenam dabar kartu, gal kas nors išeis", tai... vat gyvena mano kaimynas iš kitos laiptinės jau su trečia jam tai kas, o joms kažin ar labai būna pabaiga linksma.
apskritai, man tai nesuprantama, kaip galima švaistyti savo laiką gyvenant su žmogumi, su kuriuo nesi tikras dėl ateities - skalbti, virti, leisti pinigus bendrai buičiai, galų gale - mylėtis keletą metų, kai ateitis taip ir lieka miglota....
na taip, dokumentai, antspaudai ir visa kita nesvarbu, bet tik tol, kol santykiai gražūs ir nėra vaikų, bet kai viskas apsiverčia, tai pasirodo, jog tie popieriai, "kurie nieko nekeičia" gal ir buvo visai reikalingi, tik kad jau per vėlu.

nezaidziu, tu esi teisi. Mes su MB kartu negyvenam ir to nenorim.. kam man to reikia, kad kazkas "aptikrintu", paziuretu kad netinku ir numestu... oi nea... aciu ne.. jei esat tvirtai apsisprende gyvent, tai apsispreskit ir santykius iteisint. maniskis man pasipirso po ilgu draugystes metu, kai nusprendem, kad norim kurti seima, o draugai gyvena su panom, o tie net nesiruosia ju vesti, nors jau deretu.... kam vyrams isipareigot jaei jie turi tarnaite, meiluze drauge pasonej ir neisipareigoja... Nusibos ir numes...

Labai sklandziai isdestytos mintis

Jei moteris (vyrams tai maziau aktualu) jau koki 3 kandidata bando, tai, hmmm, kazkaip...

Puikiai pasakyta mes apie bendra ateiti pradejom kalbet po kokiu metu nuo draugystes pradzios... dabar jau daugiau kaip puse metu gyvenam kartu ir ruosiames vestuvems. Gyvendama kartu dar karteli isitikinau, jog man brangi kiekviena akimirka su juo, ir noriu, kad taip butu ir visa likusi gyvenima. Tuoksimes del to, jog noriu santykiu palaiminimo baznycioje ir tureti jo pavarde, noriu nesiot jo zieduka ir kiekviena akimirka zinot, kad as esu tik jo, o jis - tik mano.
Jokiu budu neteisinu ir nepritariu pabandymams gyvent tik siaip, nemastant apie bendra ateiti. Taciau manau, jog reikalinga pagyvent kartu dar pries tuokiantis - tam, kad isitikintum tvirtai tvirtai. Labai dziaugiuosi uz tas, kurios apsigyveno su vyru tik po santuokos ir ju gyvenimas yra laimingas.. bet yra daug poru, kurios po vestuviu pamato, kad nesugeba gyventi kartu - tad ar ne geriau pasukt skirtingais keliais kol dar ne velu?...
Tad kiekviena eikime tokiu keliu, kuris paciom priimtinas, ir duok Dieve laimes mums visoms

ir kas del to kaltas?



o ta pati santuoka, ar nera laiko svaistymas, jeigu vis tiek vyras susiranda jaunesne meiluze?
"laiko svaistymas" - tai toks labai subjektyvyus dalykas.
va jeigu mane paliktu sugyventinis del kitos (kuo dabar abejoju, nors po keleriu metu imanomas variantas, nes nezinau, kokia as busiu, ir kuo taps jis), sio santykiu etapo nelaikyciau "laiko svaistymu", sis etapas dave man naudos, siuo etapu as myliu, rupinuosi ir jauciu atsaka. jeigu as ji kazkada paliksiu, manau, irgi nelaikysiu tai laiko svaistymu, nes bent jau siuo metu, gyvenant kartu, mano gyvenimas yra prasmingas. kai gyveni svajonem ir jos neissipildo, gai gyveni tusciom iliuzijom, tada gal ir laiko svaistymas.
siaip ar taip, pries apsigyvenant kartu yra butina pakalbet apie visus rupimus klausimus, apsvarstyt ateities perspektyvas, issaiskint, kiek vienam ar kitam yra svarbus santuokos statusas, ko vienas is kito nori.
Papildyta:


o tai pala, pas jus (tave, draugus), kas renkasi partneri? vyrai? tave "aptikrintu", o tu ka tuo metu darytum? netikrintum? jeigu tos drauges dabar tarnaites, po vestuviu pasidarytu poniom?

o pagal ką tvirtai apsisprendžiat gyvent?
tarnaite būti nėra būtina nei iki, nei po vedybų, o meiluže ir drauge turbūt jau tapai per ilgus draugystės metus

čia jau būtų atskira diskusija. bet faktas yra tas, kad pačios moterys prie to prisideda. pradedant motinomis, kuriuos savo berniukus išauklėja visiškais narcizais, baigiant draugėmis, sugyventinėmis, žmonomis. kodėl vyrui įsipareigoti, jei mergina sutinka gyventi su juo ir taip? kodėl vyrui nesinaudoti tuo, kad namuose visada pagaminta valgyti, jo kojinės ne tik išskalbtos, bet dar ir išlygintos, o jis tuo metu gali leisti laiką su kita?

o jeigu paliks jis? kaip jausies tada? kaip eilinė mergina, su kuria jis pagyveno? speju tada negalvosi, kad tas laikas buvo jau toks prasmingas ir gražus...


man dar įdomu, kaip skyrybų atveju tokios nesusituokiusios poros dalinasi bendrai užgyventą turtą? meilė yra gražus dalykas, bet kaip sakoma, vien ja sotus nebūsi...


p.s. ne mano sugalvota, tai pasakė viena gana protinga ir subrendusi moteris: "jei bent vienas iš poros po tam tikro laiko nenori tuoktis, vadinasi jų santykiuose kažkas ne taip".