Ar verta gyventi kartu iki vestuvių?

Apie duotą žodį kalbėdama turiu mintyje tą duotą žodį. Juk nežadama " aš su tavimi gyvensiu" - žadama mylėsiu ir gerbsiu ir niekada neapleisiu (jei gerai pamenu ). Na tai ir reikia mylėti ir gerbti. Ką reiškia toks kartu gyvenimas, kai nemylima, ieškomasi meilužių - tai tas pats duoto žodžio laužymas, man jis nesiskiria nuo skyrybų. Na negyvenau aš visose žeimose ir nežinau gal būna kažkokių ypatingų aplinkybių, bet man atrodo, kad dažniausiai pamirštama tą priesaiką vykdyti kasdien. Kasdien mylėti ne tik save, bet ir sutuoktinį, gerbti ne tik save, bet ir sutuoktinį ir rūpintis ne tik savimi, bet ir sutuoktiniu. Kiekvieną klausimą sprendžiant pirmiausia atsižvelgti ne į save, bet į kitą, tik taip galime tikėtis, kad kitas irgi norės pirmiausia pagalvoti apie mus.

Sakai, kad pagyvenimas prieš santuoką kelia santuokos vertę, rodo santuokai ypatingesnę reikšme... Nemanau. Gal santuoką ir užkelia ant kokio pjedestalo, ant kurio ji ima atrodyti kaip muziejaus eksponatas - senovinė, labai brangi, neprektiška kasdienybėje ir neliečiama rankomis.... O juk santuoka tai kasdienybė, tai kasdienis gyvenimas vienam su kitu, su nuostata derintis vienam prie kito. Kažkas man sakė gyvename čia ir dabar. Juk taip, argi turime laiko save barstyti tai vienam, tai kitam? Ko verta meilė, jei netveria laiko ir išbandymų?

O gal pagrindinis klausimas meilė spontaniškas nuo mūsų nepriklausantis jausmas, kaip vėjo dvelksmas čia yra čia nėra, netvarus ir nepastovus? Ar tai kas gal kyla ir spontaniškai, bet paskui mes ją turime užauginti, puoselėti ir palaikyti? Aš linkusi manyti, kad antrasis variantas.

Na žinai, tiesiog sunku darosi, aš irgi mielai sutikčiau, kad žmonės būtų taurūs, mieli, atsakingi ir t.t. Na, bet juk tai utopija. Gyvenimas sako ką kitą. Na žinoma gerai būtų, bet...

Mano geri draugai, metai kaip išsiskyrė. Padorus žmonės, turi vaikus, bendrą verslą. Mes kiekvienais metais kartu šeimomis keliavome, na tikrai pavyzdys, o ir tie suklupo. O suklupimo priežastis labai banali. Žmonai išoperavo gimdą, per tą laikas vyras ją slaugė, rūpinosi ja, vaikais, vaistam pinigų negailėjo, nuo jos nei akimirkos nepasitraukė. Bet kai, rodos, visos bėdos baigėsi ir galima gyventi vyras tapo impotentu savo žmonos atžvilgiu, tiesiog, mintis, kad ji nepilnos komplektacijos jam viską nustelbdavo. Bandė kreiptis į specialistus, bet galva yra sudėtingas mechanizmas... Išgyveno kartu metus, vyras tuo tarpu susirado kitą. Atėjo į namus, atsiprašė žmonos, išsiskyrė. O ir žmona viską suprato, paleido. Žinoma, jai buvo skaudu, bet dabar po metų matau ją laiminga sutiko vyrą, greit vestuvės. Tarp kitko, į vestuves pakviestas ir buvęs vyras su šeima (nesenai gimė dukrytė), o judviejų vaikai laimingi, kad tėvai laimingi. Tai nejau žmonėms reikėjo kankintis... Kam trukdo žmonių laimė, nejau geriau iki grabo lentos kartu, bet nelaimingi.

Vėlgi aš nekalbu apie pjedestalą, tai tuštybė, aš kalbų apie santuoka-vertybę, o ne fikciją.

Na, ne visada noras sukurti jaukumą sulaiko vieną iš sutuoktinių. Reikia, kad abu to norėtų, o jei nenori, randą priežastis, kad prikibtų. Tada kodėl reikia aukotis žmogui, kuris tave nemyli. Vien todėl, kad susituokei... Tada klausimas, kam to reikia?

O tada kiek tavo manymu reikia bendrauti, kad ji nebūtų spontaniška? Jei žmonės bendravę metus vietoj to, kad neštų pareiškimus tuoktis, nusprendė gyventi kartu, vadinasi, tai padaryta spontaniškai...

na sorry, bet iš tavo kalbų panašu kad esi mano tėvų kartos mastymo.. Nes va ten būtų stebuklas jei tėvas kambarius sutvarkytų o mama teliką žiūrėtų. O pas mus su MB tai yra norma, kad jei aš pavargus jis sutvarko kambarius ar padaro valgyt. Nes yra kitoks požiūris į moterį ir tai aš labai vertinu.
o gyvendami kartu dėl "kiekvieno charakterio nesutapimo" dar neišsiskyrėm nors šlifuotis reikėjo labai daug. Ir dar bus daug dalykų dėl kurių nesutarsim, bet aš dabar žinau, kad sugebam spręsti problemas ir sugebam rasti kompromisą - kad tai išgyvenom iki santuokos manau yra tik pliusas o ne minusas.

Kad pagyvent nėra būtina, sutinku, jei tik tai porai yra priimtina. Bet kad gyvent iki vestuvių yra blogai tai jau niekaip negaliu sutikti kažkam reikia "paslapties" ir t.t. - tai valio. o jei mum to nereikėjo? Jei ir negyvendami kartu būtume viens pas kitą nakvoję ir būtume tarsi be vietos? koks tikslas tada negyvent kartu

Mes iki vestuvių kartu gyvenoma tris metus.. ir manau, kad tai yra BŪTINA. Labai stipriai "šlifavomės" ir keitėmės vienas dėl kito.. Ir tik po tų kelių metų galutinai supratome, kad tikrai esame viens kitam skirti, galime rasti kompromisus ir kartu augti. Kai imi dalintis buitimi, viskas kitomis spalvomis pasirodo, pamatai tikrąjį žmogaus veidą ir gali apsispręsti, ar tai tikrai tavo žmogus.

Gime keletas klausimu pamastymui: o jei butumete iskart susituoke, ar slifavimosi procesas butu toks pat? Ar dabar (kad ir po 10 metu bendro vedybinio gyvenimo) Jus jau nebesislifuojate viens i kita? Kiek metu reikia slifuotis, kad suprastum, jog tai tavo zmogus? Beje, poros issiskyria ir po 6-10 metu vedybinio gyvenimo.

Atleisk, kad tau su manim sunku, bet juk gali ir nerašyti. Aš gal ir beviltiška utopistė, bet tokia esu. O be to ir tauškalas
Na nežinau kiek žmonių taurumas , atsakingumas yra utopija. Nesutinku bjaurių, neatsakingų... žmonių. Man kažkodėl visi labai malonūs. Nesuprantu, man ne pirmas sako, kad daug blogų žmonių, bet aš jų nesutinku, tai negi aš gyvenu ne toj pačioj Lietuvoj
Jei žmogų laikai geru jis nori nenori elgiasi gerai, bent jau teisingai. Mane gal ne visi paglosto, bet tie kas bara negaliu sakyti, kad daro tai be reikalo.

Santuoka man vertybė. O didžiausia vertybė joje yra stabilumas, saugumas, pastovumas. Be šių savybių santuoka man - tuščias reikalas.

Kaip gi sutuoktinis nemyli. Nuo kurio momento ima nemylėti? Kodėl ima nemylėti?

Spontaniška gali būti meilės pradžia, o paskui manau meilė užauginama, arba ne. Juk sugebame (bent jau kai kas) neįsimylėti pvz. vedusių vyrų. Kodėl? Nes nors spontaniškas jausmas kyla sau pasakome, kad tai tabu ir meilė neužauga. Analogiška manau ir santuokinė meilė, kai vis sau primeni, kad šis žmogus yra man pats svarbiausias, tai jis tokiu ir būna. (aprašiau mechanizmą, bet daugelis to proceso dalių ir detalių vyksta ne samonėje, o pasamonėje, todėl kai kam net ir neatrodo, kad taip ketina ar, kad taip mąsto)
Jei metus bendravusi pora ruošiasi apsigyventi kartu bet nesituokti, man įdomūs motyvai. Jie nemano, kad myli vienas kitą? Jie vienas kitu nepasitiki? Nepasitiki savimi? Bijo įsipareigojimų?
Jei myli, pasitiki, nebijo pareigų, tai kodėl ne santuoka?
Šlifuotis vis tiek reikės, ar tik apsigyventų, ar susituoktų. Skyrybos(o juk beveik visi apsigyvenantieji kartu ne santuokoje, nemano, kad susituokus skyrybos būtų neįmanomos) praktiškai atneša tą patį skausmą irgi abiem atvejais.
Mažiau popierizmo skiriantis, daugiau privalumų nematau.

Aš nepersekioju ir nediskriminuoju porų, kurios gyvena nesusituokusios , mano viena geriausių draugių ištekėjo gal po 6 metų nuo apsigyvenimo kartu su tada dar būsimu vyru. Bet jo motyvų (nes ji būtų sutikusi tekėti) nesituokti taip ir nesupratau. Ta neapibrėžta padėtis ją labai skaudino.

Na, kad aš ir nesakiau, kad man būtent su tavim sunku, sunku perteikti suprantamai savo mintis.

Na aš juk pateikiau pavyzdį, kaip stabili šeima iširo. Ir aš nesakau, kad žmonės blogi, tiesiog jie su metais keičiasi. Šeimoje yra du suaugę žmonės, kurie ne visada žiūri viena kryptimi. Ir jei vienam iš jų tai atrodo gerai, nebūtinai, kad kitam tai atrodo priimtina. Tada, kas kam turi nusileisti, va tada ir prasideda. O kiek šeimų paslydo ant „šiukšlių kibiro“.

Iš mano pavyzdys, ką tik nedariau, kaip į prarają, į alkoholizmo liūną stačia galva mano vyrelis nėrė. Ko tik nedariau, o vis tiek teko skirtis. O dabar kartu gyvenam, ir jis man dėkoja, kad išsiskyriau su juo, o tada protas aptemsta ir visi tavo geri norai, pastangos kaip žirniai į sieną.

Aš merginom pritariu kodėl, o todėl, kad kai mes susitikinėjame į žmogus mums prisistato tik iš „paradinės“ pusės, viskas gražu, viskas kvepia. Va kaip pagyveni kartu, praeina tas medaus mėnesiukas, pasirodo ir nevala, eik ir rink iš paskos, kaip pabendrauji artimiau pasirodo, kad prieš susitikdamas su tavimi, kad būtų įdomus pašnekovas, jis kokį žurnaliuką pasiskaito, o giliau šnipštas, paviršutiniška, bukas kaip autobusas. O jau kaip vedęs tai ir stengtis nereikia, jau „supakuota“.

Lukne, mano liežuvis irgi kaip mikseris. Tai toks tokį...

Na dabar taip pat truputį šlifuojamės, bet pirmų metų šlifavimasis tai buvo vienas kito pasaulėžiūros suvokimas, vienas kito pažinimas ir mokymasis priimti kitą žmogų, nes mes buvome labai labai skirtingi. Taip kad pirmieji pora metų buvo durų trankymo ir ašarų laikas. Dabar tikrai to nėra. Nežinau, ar viskas būtų taip pat, jei iškart būtume susituokę, o tik po to pradėję geriau pažinti vienas kitą. Galbūt būtų minčių, kad "o Dieve, ir kaip aš galėjau su juo susituokti, jis visai ne toks, kaip įsivaizdavau!", jaustumėmės priversti taikytis vienas prie kito, nes esame sutuoktiniai ir rezultatas būtų kitoks.. dabar tai buvo savanoriškas procesas.

Tiesa, gal jei žmonės turi daug patirties jie nesusikuria rožinių iliuzijų santykių pradžioje ir šitas pereinamasis laikotarpis jiems nereikalingas.. Bet mes buvome jauni ir nelabai toks patirties turejome

Mes apsigyvenom kartu po maždaug 2m draugystės. Motyvų tuoktis ar nesituokti nebuvo. Tokio dalyko kaip SANTUOKA dėl kažko ar kažkam įteisinti, įrodyti, įsipareigoti nebuvo. Nemoku išsireikšti...
o pasitikėjimo gal net per daug buvo

Kai kas is Jusu labai kritikuoja "pabandyma" gyventi kartu. Na taip, moterims, pradejusioms gyvent su vyru tik po vestuviu tokios kaip mes "bandytojos" tikriausiai esam paskutines k..., menesi pagyvenancios su vienu, menesi su kitu aisku, yra ir tokiu atveju, bet sikart palikime juos nuosaliau.
Yra neapsakomai puiku, kai zmones kartu praleidzia visa gyvenima - ar jie butu susituoke, ar nesusituoke, ar 5 m gyvene kartu ir tik po to susituoke... Gyvenimas kartu tai jau ir yra santuoka - neformali, bet dvieju zmoniu tarpusavio santykiais pagrista. Gink Dieve niekuomet nesutiksiu su tuo, kad tik po vedybu pradeje gyventi kartu yra tauresni, tyresni ir vertingesni. Kaip tik tokiose seimose ir kyla daugiausiai pykciu, nesutarimu, neistikimybiu ir t.t. ir pan. Jei lemta pasukt skirtingais keliais, ar ne geriau tai padaryt be lakstymo po teismus? Gyvendamas kartu pamatai zmogu (ir save tuo paciu parodai) visoki - pikta, nusivylusi, netvarkinga, kartais siurkstu... kai esi susituokes, tave su tuo zmogum laiko prievartiniai santykiai, o kai tik gyveni kartu - abipusis noras ir pastangos islikt kartu. Jokiu budu nesakau, jog to noro negali but, jei jau esi susituokes.
Gyvenimas kartu nera nuodeme. Amoralu tada, kai pasitrankai su vienu (beje, tam net gyvent kartu nereikia - uztenka tik susitikinet), kita savaite su kitu, su treciu ir taip be skaiciaus. Amoralu tada, kai pries Dieva ir zmones daves priesaika amzinai myleti ir gerbti savo zmona/vyra laikai skuduru ir ieskai pamainos lovoj, kai musi savo zmona...
Tad tik dziaukimes uz tas poras, kurios atranda savo antra pusele ir su ja gyvena graziai ir laimingai, ir nesigilinkime, yra pase antspaudas, ar ne.

Perskaičiau visą temą ir jokio įžeidimo ar smerkimo neaptikau. Tad nesiginkite, kai jūsų nepuola.

Kaip suprantu mes kalbame apie patį gyvenimą ar negyvenimą kartu iki santuokos, o ne apie tokioje padėtyje gyvenančių žmonių moralę. Aš negyvenu iki santuokos su SB, bet aš galiu būti didesnė k.. nei jūs. Čia tas pats kaip ir nekaltybė: yra moralinė ir fiziologinė. O toks gyvenimas nesusituokus man yra nepriimtinas daugiau dėl praktinių, teisinių ir finansinių sumetimų nei dėl moralinių įsitikimų.

pasisakysiu ir as is savo patirties draugavau su vaikinu 5 metus (kartu negyvenom) meile buvo didziule visi dziaugesi matydam mus kartu kaip mes gerai sutariam, o stai viena diena apsigyvenom kartu ir ka po 3 men issiskyrem nes nebuvo imanoma gyventi kartu kiekviena diena barniai ir nesutarimai tiesiog nesugebejom prisitaikyti prie vienas kito trukumu o nors atrode kad per 5 metus vienas apie kita zinojom nuo A iki Z... Gerai kad ir nesusituokem nes butu buve tik daugiau vargu skiriantis o dabar tik susirinkau daigtus ir isejau...
nepagyvenus kartu niekada nesituokciau... tai mano nuomone