panikos atakos

sveikos
na atostogu reikia tai tikrai. dirbu dar ir magistrini rasau. siemet pabaigtuves. o ligoninej gulejus ne katra ir tikrai nenoriu. nors kartasi galvoju kad butu visai gerai. sanatorija.... man jos niekas neduoda nes pagal mano diagnoze yra l brangus vaistai ir as valstybeje sioje nenusipelniau sanatoriju. beje visam sitam reikia tureti laiko. o reikia ir dirbti, ir mokytis. dar nerima kelia ir tie mokslai. mintys... o jei neislaikysiu, neparasysiu, neapsiginsiu
savaite vaikstau su skaudamu danciu tai nuejau pas stomotologa ir pasiunte pas chirurgus. tai vel nelinksma.
pradejau sportuoti- nieko gero, piesiu- nieko nepadeda. nezinau dar kuo uzsiimti. nors imk ir...... ta irgi jau isbandzius.. rezultatas-ligonine.

Mereveja, o ka daryti jei iseina nusiteikti kad viskas gerai, atrodo ir viduje ramu pasidaro, bet staiga uzeina sirdies plakimas, jausmas kad nualpsi, tai kaip tada susitvardyti? Man psichoterapeutas liepe nukreipti demesi i bet ka. Bet tai ne visada padeda, tai kaip cia iseina? Pastangu per mazai?

Atsa, Per daug stresuoji Na ir kas jei neislaikysi???? Pasaulis del to nesugrius, perlaikysi Del mokslu tikrai neverta stresuoti ir darbu taip. Bet cia reikia mokytis nestresuoti O bandei pas psichologa, psichoterapeuta lankytis?

Maliootka, ir man taip buna Taciau kai taip uzeina pradedu kvepuoti ir galvoju, kad nieko cia baisaus praeis, daug kam buna ir panasiai - stengiusi isiteigti kad tai jausmai , kuriuos jaucia kiti normalus zmones (silpna, negera...) Aisku ne iskarto pavykdavo, reikia laiko ismokti save itakoti

Tikrai, reikia susiimti kazkaip, nes absurdas kazkoks, bijoti iseiti is namu ar nueiti i pilna zmoniu prekybos centra taip pagalvoji is sono net juokas ima, bet kai realiai taip yra tai toli iki to juoko

bandziau, bet as ten daugiau tyledavau nei kalbedavau.
dar siande nuejau pasiimt vaistu paso tai gydytoja neparase ir bus tik ppo savaites. susinervinau

Sveikos. Mane PA pirma karta apeme pries kelias sav, todel naujoke esu siuose pojuciuose, buvau labai pasimetus, norejau greiciau lekt pas psichiatra, nes baisu buvo be galo. Pasakiau tetei, jis sake, kad jam kazkas tokio buvo, labiau nerimas, kai neturejo darbo, kad ejo pas psichologa, kuriuo labai nusivyle, o jo israsytus vaistus ismete i siuksliu deze, nes nuo ju pykino. Ziuredamas, kaip drebu, jis pasake labai siltu balsu, "tu juk nepasiduok taip". Tai buvo pirmas mano atspirties taskas. Tada supratau, kad pasiduodu baimei. Pastebejau, kad si mintis padeda suvaldyti baimes. Antras, labai mane isgelbejes ivykis buvo, kai ryta atsibudus vel drebejau is baimes ir bijojau kist koja is lovos, tetis, suprates kas man dedas pasake, lyg uz mane nusprendes, kelkis, gana voliotis (zinoma su sypsena), vaziuosim iki sklypo, reik nuvezti tam tikrus daiktus. O as buvau tik issilaikiusi teises, tai patikekit baisu atrode sest uz vairo, kai valdo baime. Bet tada pamaniau jis teisus, pasokau, ir nors visos tos baimes reakcijos tesesi, as sukavausi, prausiausi ir isvaziavau, vairavau, drebedama, sunkiai rydama seiles, o baime tirpo tirpo ir neliko...Prisiminusi, kad kadaise maciau knyga apie nerima vieno autoriaus, kurio kita knyga apie pykti man pasirode labai gerai, kai galejau nulekiau ja nusipirkti. Pegaso knygyne, Kaune, Albert Ellis "Kaip nepasiduoti nerimui ir ji kontroliuoti". Ja skaitant, po kai kuriu skyriu jausdavau visiska palengvejima, po kai kuriu vel suimdavo nerimas, nes atrode, ten nera atsakymu i mano kl, o rasoma apie daug lengvesnes bukles. Taciau ji man tikrai padejo ir dave nauju atspirties tasku. Vis nenusprendziu, ar mano bukle tiek rimta, kad eit pas psichiatra. Sunkiausia yra tas pazinojimas to jausmo, jo tik ir lauki. Kai buna gera kuri laika, ir jautiesi, kad esi tokia kokia esi, laisva, atrodo viskas praejo tai negalvoji apie tai, bet staiga vel uzeina ir tada kuri laika negyveni, o esi greziojama tu minciu apie savo - turbut liga?- ir esi visa susirupinusi, nes slopini didziules emocijas...Pastebejau, kad atsiverimas kitiems, ne apie liga, bet siaip kalbejimas, ka jauti, galvoji apie kitus dalykus man labai padeda, tai tarsi primena man, kad as dar gyva ir viskas ok. Verciu save susitikti su draugais, eit paguleti ir paziureti tv su tevais. Verciu save daryti viska, ka darydavau iki siol. Man daug lengviau daryti nei nedaryti. Todel mokausi nieko neveikdama atsipalaiduoti ir jausti ramybe. As pagalvoju na ir ka ta baime, daugybe syk uzejo ir daugybe praejo. Bet tai ne visada veikia. Mastau, kad galbut tai ivyko, nes susvyravo pasitikejimas savimi, savo gyvenimo prasmes matymas. Per dideli reikalavimai sau, aplinkai, kitiems. Vistik manau, reikia nueiti pas psichiatra, nors atrodo suvaladau daznai, bet noreciau, kad to neliktu. Noriu gyventi. Labai daug prirasiau, taip norejau issikalbeti zmonem, kurie jaucia kazka tokio, kaip ir as. I supermama uzsiregistravau snd, ieskodama atsakymu, pagalbos. Ir man daug lengviau. Ne iskart radau si foruma, pries tai kreipiausi i kitus, kad zmones parasytu, jei pazysta tikrai gerus ir nuosirdzius psichoterapeutus ar psichologus Kaune, ir man atrase. Gal jus pazystat tokius specialistus? Man labai padejo kalbejimas i eteri apie savo beda, nors ir konfidencialiai. Nenoriu jos gedytis ir nenoriu jaustis nurasyta nuo gyvenimo. Noriu, kad man padetu. Priimtu. Tai yra normalu. Nes tai vyksta. Tai yra iprasta as manau tokiais chaotiskais laikais, kai nespeji paskui laikmeti...Esu senamadiska panele, ieskau svelnumo, o pasaulis siurkstus. Na uzteks, nes matau, kad galo nebus, labai jau isijauciau. Jei paskaitet, aciu, jei patiko, labai malonu, jei suerzinau ar papiktinau, atleiskit, as esu kenciantis zmogus, man skauda ir as issiliejau...Tikiu, kad galima to visikai atsikratyti. Tikiu, kad reikia myleti pasauli, koncentruotis i tai, mylet net tada, kai nesiseka, kai pralaimim, kai mum skaudu ar vienisa, kai kiti sypsosi o mes verkiam, mylet pasauli ir save ir brangius zmones. Ieskot geru zmoniu. sorry, vel uzsivedziau...as turejau labai daug minciu per sias tris sav nuo pirmo PA, kuriom guodziau save, tai viskas dabar liejasi...Daug rasau i toki sasiuvini apie tai ka jauciu, bandau suprast kodel jauciu, ko bijau, kas blogiausio gali nutikt ir pan...Labai padeda. Sypsokimes, net kai viduj audra, tai nuramina mus pirmiausiai... As sypsausi

Laba vakareli

Maliootka, teisingai Nes varzydami save tik jauciames blogiau

Atsa, tai pabandyk pakeisti gydytoja, nes turi vykti atvirksciai viskas - turi sneketi tu

Paklydele, sveika Mane zavi tavo optimizmas, nes jis butinas kovojant su PA Tai pat idomi ideja, kad rasai pojucius... Manau kad toks saves analizavimas labai pades

Paskaicius isgyjusiu patirti, internete, paklausius psichoterapeutes patarimu ir patirti sioje srityje turinciu zmoniu, apbendrintai galima susiteminti kas padeda kovojant su PA, ka mes galime padaryti:

Dalykai tinkantis visiems:
1. Nepersivalgymas ir sveika mityba.
2. Miegojimas ne daugiau 8 valandu.
3. Fizinis aktyvumas.
4. Atsipalaidavimo pratimai.
5. Tiesioginis kovojimas su baimemis.
6. Alkoholio nevartojimas.
7. Tikslu gyvenime turejimas ir siekimas.
8. Bendravimas, o ne uzsisklendimas.
9. Saviitaiga.
10. Buvimas gryname ore.
11. Vandens gerimas.
12....


Dalykai tinkantys kaip kam:
1. Kvepavimo pratimai.
2. Jogs, meditacijos, susikaupimai...
3. Masazai.
4. Vandens sportas (iradyta, kad vandenyje zmogus atsigauna ir pasikrauna teigiama energija)
5. Vonios malonumai.
6. Vegetariska mityba.
7. Anksti kelimasisi.
8. ....

Visgi kaip mes savimi rupinames, nuo to ir priklausys kaip greitai pasveiksim

M...uzsipyliau skania kakava ir einu mokytis koliui

Labas Paklydele :Šaunole,kad prisijiungiai prie mūsų kompanijos.Žinai,labai gerai tave suprantu.Yra tokia patarle "sotūs alkano nesupras".Galima ja perfrazoti,kad tas kas nepažista to siaubingo jausmo PA metų negales suprasti kas tai yra,kada nejauti oro,dreba rankos,plaka širdis,svaigsta galva ir t.t ir jau užeina baisios mintis,o gal aš mirštu?Manau,kad labai gerai,kad mes esame kartu ir galim dalintis savo išgyvenimais ir butinai rašyti apie tai ,kaip paviksta nugaleti tą nerima ir PA.Iki.

Labai gera, kad radau si foruma, labiausiai padeda pasidalinimas isgyvenimais su tais kas tikrai supranta Bijau pamest ji, nes kai esu naujoke, tai nelabai gaudausi aplinkoj, ka randu tai netycia ir antrasyk sunkiau buna...Yra tokia mintis, kad jei mums siustas isbandymas, reiskia mes ji galime istverti. Tikiu, kad mus tai uzgrudins ir galbut deka butent to, kas mum vyksta, mes pasieksime gyvenime daug daugiau ir busime daug laimingesni nei butume. Svarbiausia nekenteti vienumoje ir neuzsidaryti, o panaudoti tai savo tobulejimui...Kaip bebutu sunku...Aciu jum, kad esat ir kalbat apie tai, uz si foruma, uz supratima ir demesi viena kitai...

..as siaip nesu jau visiska pesimiste bet manau, kad musu gyvenimuose jau buvo kazkas tokio, ko mes neatlaikem, ir todel turim sia liga, nemanot taip? tiesiog gal per jautriai reagavom i kai kuriuos dalykus, gal pasitikejima savimi kazkur pametem.. na, bet jei issikapstysim is sios nesamones tai tikrai busime didvyres

Labas, Paklydele, gali nesijaudinti, cia tikrai bus tave suprantanciu. Taip, ta baime varo is proto, taciau ji neatsiranda is niekur. PA gali paskatinti tam tikri gyvenimo ivykiai ir manau tokiu zmoniu yra daug. Taciau tai laikina. Kai bus nugaleti sunkumai, kai jie musu nenuzudys, mes tapsime stipresniais ir galesime gyventi toliau. Toks jau tas gyvenimas Gerai, kad sypsaisi. O pas gydytoja nueik, tik ne pas psichiatra( jis gydo sunkias psichines ligas), o pas psichoterapeuta uzsirasyk

Priimkit ir mane , is sono skaitant , atrodo,kad nesunkiai paguosciau panikuojanty zmogu, o va kai paciai uzeina- sakes, nesusitvarkau
Man galva kazkaip uzkaista, sirdis plaka..rankos uztirpsta..jausmas-kad alpstu arba mirstu( galima rinktis )
Ir gilus atodusiai.. jei tik kokia panika- tai giliai dusauju..