INDIGO vaikai

Tai prisijungsiu ir as i jusu bureli, nes kaip perskaiciau knyga (intrnete radau nuoroda vokieciu autoriaus rusu kalba) tai as auginu 2 indigo Galite isivaizduoti kaip as gyvenu. Vyresnis itin aktyvus dabar vienodai kalba lietuviskai ir angliskai (tik 2 men kaip eina i mokykla) emocijos liejasi per krastus. Is vandens abudu traukiame su verksmais. Jei vienam gera ir rami diena, tai kitam salas uzplusta. Vidine pusiauvyra bandau islaikyi uzsiiminedama joga (tiksliau hatka joga). Kntrybes tokioooooooos reikia, o mano mamai atrodo, kad vaikai neisaukleti, o musti juk NEGALIU
Ir tikrai labai ydomus vaikai, bet kaip sunku

...smalsu apie katra kniga kalbama.
man yra zinoma amerikieciu knyga
Turiu galvoje sita
Li kerol ; Dzhen Touber "Deti Indigo"
http://indigo.e-puzzle.ru/ind1.html

O kur rast ta anaja vokieciu autoriaus ?

Na taip... is tiesu... Maniskis prie ugnies tai prilimpa, jei tik turi galimybe ja kurstyti - ir visokiomis formomis. Nuo smilkalu, zvakiu iki lauzo, fakelu. Kai buvo kokiu 4 metu, bedegindamas zvake (jis tiesiog prisvyla prie uzdegtos zvakes) nusidegino visa ranka. Manot sulaike? Ne trupucio.
Kita karta buvom gimines baliuje. Tai kieme (buvo vasara) buvo prismaigstyta fakelu vakarui... maniskis kai juos atrado, tai nei valgyti nejo - vis aplink ir aplink slankiojo. Paskui kazkaip pasiziuriu - dega. Jis neistvere iki vakaro. Ir taip visada, jei yra ugnis, tai mano vaikas bus salia jos...

Зигфрид Бойтинас Кто они, дети индиго?
Вызовы нового времени Кто они, откуда приходят, чего от нас требуют


Siegfried Woitinas
Wer sind die Indigo-Kinder?
Herausforderungen einer neuen Zeit Wer sie sind, woher sie kommen, was sie von uns fordern
Verlag Urachhaus
Radau rusu tinklalapyje http://adhd-kids.narod.ru/
Jei nerasite parsykite as turiu Word uzsisaugojusi atsiusiu

Baikit mamos cia dziugauti del savo sunu meiles ugniai. Manau, dauguma berniuku labai megsta ugni ir vandeni, rizika ir eksperimentus. Savo sunui ilgai ir nuobodziai aiskinau, kad su ugnimi reikia atsagiau; kai buvo mazesnis skaitydavau knygute, kaip eziukai savo namus sudegino (yra tokia eiliuota pasaka). Dabar visada atkreipiu demesi i ziniasklaidos pranesimus, apie vaiku sukeltus gaisrus, kad zinotu, ugnis- ne zaisliukas.
Is tiesu, aukleti vaikus nelengva, ypac tokius, kurie nelaiko savo mamu autoritetais, o nuo to ir patys kencia, ir aplinkinius savo elgesiu veda "is proto". Manau, pirmiausia mamoms reikia eiti pas psichologa ir issiaiskini savo poziuri i vaika ir jo auklejima, nes vaiku auklejimas tai 2 zmoniu saveika. Jei vaikas turi vienokiu ar kitokiu problemu, tai pirmiausia ju turi mama.
Gana ilgai maniau, kad mano sunus - sunkus, nedemesingas, labai emocingas, nepripazystantis autoritetu vaikas, kuri aukleti reikia ypatingos kantrybes. Taciau susimasciau, ar pati viska darau gerai, kai pastebejau, kad budamas su mano mama, t.y mociute, mano sunus elgiasi visai kitaip- nera vedantis "is proto", o yra suvaldantis pykti, paklusnus vaikas... Kaip jums atrodo, kodel jis taip pasikeicia?

Ka gi galima tik pasidziaugti, kad tai buvo auklejimo klaida, o ne judrus, aktyvus, reikalaujantis demesio 150% is mamos, kuris paguna jau dabar viska "ore". As neskau, kad mano vaikai blogi ar sunkiai auklejimi, bet darbo reikai labai daug... Ai ka cia as, nesusidures nesupras. Ir tai nera nei pasigyrimas, nei paguodos ieskojimas. Tiesiog daliniesi patirtimi, kaip geriau daryti, kad vaikui butu geriau. Ir nemanyciau, kad kaskas dziugauja

Aš vakar sužinojau, kad pati esu indigo. Matyt, todėl ir savo sūnų indigo taip gerai suprantu. Mudu abudu- maištininkai. Ir abu visuomet patys prisidarom problemų.
Kalbėjau vakar su sūnaus psichoterapeute, aptarėm, kaip jam padėti. Ji mėgins jam išaiškinti, kad žmonės turi įsivedę tam tikras taisykles, nes jis kol kas to nesuvokia.
Maniškis neturi didelio potraukio nei vandeniui, nei ugniai. Tiesa, jis mielai eina į baseiną 2k savaitėje ir mėgsta deginti smilkalus.

Tai va. Aš pati esu indigo žmogysta, ir jau dabar daugybe indigo asmenybės bruožų matau savo dukrytėj.. Žinau, jai bus lengviau, nes aš ją suprasiu, tačiau pati turiu tėvus, kuriems mano elgesys, požiūris į gyvenimą ir panašiai, atrodo iškreipti, nesveiki ir t.t. Jau nebesuskaičiuoju, kiek kartų, vaikystėje buvau vedama pas neurologus, psichiatrus ir net užkalbėtojus, ir nors visi jie tvirtino, kad aš - normali, motina iki šiol įsitikinus, kad mane reikia guldyt į psichiatrinę, nes aš jau vien savo mąstymu keliu pavojų visuomenei.. Tėvas šiuo atžvilgiu kiek supratingesnis - sako - jaunystė. Vyras mane, atrodo, priėmė tokią, kokia esu, bet tų neapšlifuotų kampų liko dar nemažai.. Žodžiu, mamos, kad ir koks tas jūsų vaikas, indigo, ar ne - PALAIKYKIT JĮ, pabendraukit su juo, pasakykit savo nuomonę, paaiškinkit tas nusistovėjusias elgesio normas, bet NEREIKALAUKIT iš jo būti TOKIU, KAIP VISI. Kiekvienas vaikas, kiekvienas žmogus, yra asmenybė, su savo mąstymu, principais, savo normom, ir nereikia jų kišti į savo rėmus, ir norėti, kad elgtusi taip, kaip elgtumėtės jūs, ar KITI vaikai Neprivalote taikstytis su visom vaiko keistenybėm (turiu omeny, kad neprivalote ploti katučių, kai jis ko prisidirba, vedinas savo požiūrio į tam tikrus dalykus, bet pasistenkite žvelgti į tai atlaidžiau), tačiau nesistenkite jų išvaryti, nes gali pasirodyti, kad tai - kova su vėjo malūnais. Pasistenkite susitaikyti su tuo, kad jūsų vaikas kitoks, pabandykite su juo susitarti, paaiškinti jam jo klaidas, ir savo norus, ir bus lengviau ir jums, ir vaikui.

Va čia tai įdomu - maištininkai. Kuo tas maištas pasireiškia? Mano giliu įsitikinimu, jeigu savo laiku nevaikščiojai su žalia (ar indigo spalvos - čia jau skonio reikalas) skiautere, vėliau nekovojai už gyvūnų teises ir nebandei inicijuoti įstatymų pataisų, kurios leistų iš esmės padaryti gyvenimą humaniškesnį, arba bent jau nebandei SĄMONINGAI keisti institucinių santykių ir visuomenės stereotipų tokiu mastu, kiek siekia tavo įtakos sfera - tada anoks tu maištininkas, esi tiesiog eilinė konfliktiška boba, su ezoteriniais polinkiais (kas paprastai liudija išsilavinimo stoką, kompensuojamą pseudointelektualumu), turinti bendravimo sutrikimų ir šiaip psichologinių problemų, kurios persiduoda ir vaikams. Iki kiek nukreizėti reikia, kad vaiko susidomėjimą ugnimi privesti prie keturių pasaulio pagrindą sudarančių stichijų, o kaprizus ir savo auklėjimo spragas susieti su asmenybės stiprumu ir antgamtinėmis misijomis. Žodžiu, aš pakraupus.

Beje, psichoterapeutė labai protinga. Suvokia, kad dirbant su vaiku reikia kalbėti ir mamytei suprantama kalba - kitaip iš viso gydymo išeis šnipštas.

Hmz, na, dėl ugnies ir betkokių kitų pomėgių, turiu sutikt - tai nieko neįrodo. Kiekvienas turim kažkokių pomėgių, kurie daugumai aplinkinių gali atrodyt žiauriai keisti, ar net kraupūs, tačiau tai dar toli gražu nereiškia, kad visi Pasaulio žmonės yra indigo asmenybės.. Tas pats ir dėl kaprizų. Tarkim aš, niekada nebuvau kažkokia perdėm kaprizinga. Normalus vaikas - pasakytum Jei vaikas įsitikinęs, kad gali gauti viską, ko panorėjęs, tai jau auklėjimo spraga, o ne toks įgimtas gyvenimo būdas. Iš bendrų bruožų sunkiai suprasi, ar tavo vaikas - indigo, ar tiesiog šiaip keistas, taigi, mamos, jei turit įtarimų - geriau veskit mažių pas psichologą, ir sužinosit, o spėliot tai bepigu

Pritariu 100% Erszebeth

Turbut kartojuosi , bet tie indigo-smindigo- tai tik dar vienas zaidimas naujoviu istroskusiems teveliams, kurie vaikeli (dazniausiai- vienturti) mato su sveiselem paausiuose, besikalanciais sparniukais nugaryteje, pirstuko mojavime izvelgia nezemiska galia, kiekvienas jo isleistas garsas juos uzburia savo tobulumu.

Per amzius tevai kalbejo- mano vaikas pats graziausias, protingiausias, stipiausias, greiciausias... Na, dabar dar prideda - indigo. Praktiskai, tai universalus epitetas bet kokiam "-iausiam" pakeisti, ko cia vargintis. Be to, jis tinka kitoms savo pupuliuko savybems, niekaip neatrandancioms jokio grazaus lietuvisko apibudinimo, pakelimui - nuosirdus nosies krapstymas viesoje vietoje, kakojimas po liepa Gedimino prospekte, spardymasis ant grindu ir kvykimas troleibuse- ach tas musu indigo.

Man rodos, kad cia tik pigi mada, bet jei kam tai patinka- prasom. Vieni uzdibs pragyvenimui rasydami brosiureles apie kazkokias beleberdas, kiti - jaus gyvenimo pilnatve jas skaitydami.

Rasiau jau, ir vel pasikartosiu- visi iki vieno vaikai yra ypatingi, indigo, jei norit. Ir tas, kuris yra nelabai gabus, nelabai bendraujantis, ir tas, kuris yra klases saskiu cempionas ar kompanijos siela. Ir tas, kuris svajoja issiziojes, ir tas, kuris kuria eiles uzsiciaupes. Ir vepla, ir gudrutis. Ir tas, kuris yra mandagus, meilus, paslaugus, ir tas, kuris yra atzagaris ir museika.

Ir visus juos reikia aukleti. Vat kuo man ta "indigo manija" atrodo nevykusi, tai tuo, jog tevai gali pasinaudoti ja kaip atviru keliu pasitraukti nuo sunkumu. Vaikas neklauso - ai, indigo, nesiterliosiu. Vaikas spjaudo maziukus- indigo aniuolelis, tebunie. Vaikas vanoja mociute- ui, tas musu indigelis. O dar ir as, mamyte, indige, tai ir su manim prasyciau jautriau, kad nepersitempciau, nenuvargciau vaikeli bevaikydama, o ir darbe virsininkas galetu su indigo darbuotojais svelbniau, alga didesne galetu- uz buvima salia tokio gamtos stebuklo. Bla bla bla.

Juokas, ir tiek.