INDIGO vaikai

Vakar pirmą kartą perskaičiau šią temą, nors ją pastebėjusi buvau ir anksčiau. Tiesa, visų tų nuorodų į straipsnius nežiūrėjau - kai bus laiko, galbūt. Tačiau tema "užkabino". Ne dėl visų tų "aurinių" mistifikacijų, o dėl to, kad supratau, jog ne mano vienos vaikas toks "nenormalus". Kad tai gana dažnas šios epochos reiškinys. Nenormalus, aišku, kabutėse - viena vertus, vaikas labai gabus (sakau be jokio motiniško šališkumo, tiesiog faktai kalba už save: krūvos diplomų iš dailės srities, aukštas IQ (darė testą, kur išsprendus reikalinga įvesti amžių - mažiausias amžius buvo 12 metų, tą ir teko įvesti, nors vaikui tik 8; ir dvylikamečio vaiko skalėje rezultatas buvo prie "aukštų", net ne vidutinių; pažymėtina ir tai, kad vaikas testą atliko per nepilną laiką, liko dar keliolika minučių, kai tuo tarpu man "susinaudojo" visos), o ką jau kalbėt apie pirmos klasės lankymą nuo 5 metukų (oi, nemuškit - dabar jau "proto bokštelis" trečią baiginėja ). Kita vertus - ryškūs bendravimo sutrikimai. Ir fiziškai silpnoka. Tarp bendraamžių vaikas lėtas, nemoka apsiginti, dažnai lieka nuskriaustas, pats kitų skriausti nemoka. Yra vienišas ir tą suvokia, netgi kelia klausimus, kodėl. Praktiniuose dalykuose pasižymi naivumu. Kartais už galvos susiimu, kai 8 metų ima nusišnekinėti kaip leliukas, atrodo, visai nesusigaudo tikrovėje. Tada klausiam - "Kiek tau metų???" Ir užsispyrimas nesvietiškas - jei tik jaus spaudimą, niekada nedarys, ko reikalaujama (paprasčiausias pavyzdys - miegoti vakare), reikia arba argumentų, arba "prizo" kokio nors. Atsikalbinėtoja, teisių (bet ne pareigų) žinovė, moralizuotoja (nuo 7 metų savo iniciatyva sąžiningai važinėja troleibusais su nuolatiniu)...

Vakar, kai skaitinėjau temą (skaičiau kaip tik SimoMamosVilmos pasakojimą apie vaiko fantazijas su burtų lazdele), mano dukrytė, ramiai sau piešusi netoliese, nei iš šio, nei iš to pakėlė akis ir reikšmingu tonu pareiškė, kad norėtų gyventi savo nupieštame pasaulyje...

Faktai faktais, bet kas man kliūva šioje teorijoje - tai toji mistifikacija (ne dėl "indigo" pavadinimo - kaip pavadinsi, nepagadinsi, daugybė mokslo objektų turi metaforiškus, "lakius", su fantazija pavadinimus). Akivaizdu, kad vaikams reikia padėti - o mistifikacija sudaro įspūdį, kad viskas čia gerai, jie kaip tik pranašesni, negalima jų atvertinėti į banalią tikrovę ir žlugdyti toookį talentą. Čia būtų tas pats, kaip vaiką su kokiais nors stuburo defektais, iškilimais nugaroje pastatyti ant altoriaus ir šaukti, kad jis šventasis, jam sparnai dygsta. O kur jis ten nebus šventas, jeigu negalia apriboja jo judrumą ir jis tiesiog fiziškai nepajėgus prikrėsti daug eibių. Vietoj to geriau skaito, kuria, meldžiasi ar medituoja - reikia juk kažkuo užsiimti. Neseniai per TV rodė situaciją, kaip mergaitė mirė nuo smegenų auglio, nes motina vietoje medikų pasitikėjo ekstrasensu. Taip kad tokios "aurininkų" teorijos yra nusikaltimas tų vaikų atžvilgiu.

Dėl tokio tipo vaikų gausėjimo - nematau čia jokios mistikos. Visų pirma "kalta" informacinė visuomenė, laisvas priėjimas prie bet kokios informacijos - vaikai žiūri Discovery, naršo internete, naudojasi įvairiais prietaisais ir aišku, kad yra protingesni už savo tėvus, kai jie buvo tokio amžiaus. Kita vertus, laisvai cirkuliuoja ir ta informacija, kuri yra traumuojanti, nors be raidės "S". Nepamenu, kad vaikystėje būčiau mačiusi per TV kraujo klanus parduotuvėje ar raudonus lašus ant sniego, kuriuos paliko nušautas berniuko šuo... O juk čia ne koks porno filmas, kurį gali drausti žiūrėti vaikui, tai oficialios žinios... Dabartiniai aštuonmečiai matė ir Amerikos dangoraižių griūtį su visomis detalėmis (kuri buvo pateikta vos ne kaip apokaliptinis įvykis), ir Irako karą su visa gerkle raudančiomis musulmonėmis, nuoširdžiau nei suaugusieji drebėjo dėl teroristų išpuolių galimybės, matė ir daug, daug kitų katastrofų, nelaimių, didesnių ir mažesnių, kurios žiniasklaidai yra "lobis". Kur čia nebijosi, nebėgsi į savo fantaziją, kur yra "gražiau" ir netapsi pasaulio keitėju, bent jau mintyse, ypač jeigu visus tuos baisumus patiri dar nesusiformavusia savo psichika...

Erszebeth, sutinku su tavim ir negretinu tokiu dalyku, kaip auros, cakros ir indigo. Manau, kad indigo tai nera temperamento ar iskirtiniu sugebejimu apibreziama savoka. Indigo - tai kitoks mastymas ir poziuris i pasauli (ne mistini, o realu).
Vaikas, kuris yra hiperaktyvus nebutinai yra indigo taip pat ir matantis kita pasauli, dvasias ir t.t.nebutinai yra indigo. Pranasai ir ekstraseansai gyvavo visais amziais, o indigo eme gimti visai neseniai. Todel mane labiau itikina tavo vaiko aprasymas, kad jis - indigo nei Vaizgantes (nesupyk, Vaizgante, neabejoju tavo vaiko antgamtiniais sugebejimais, bet manau, kad ne tai apsprendzia indigiskuma).

O ko man pykti? Teisybę pasakius, man labiau patiktų, jei Daumantas būtų toks vaikas kaip Paulius. Noriai eitų į mokyklą, noriai mokytųsi, turėtų daug draugų, būtų visų mėgiamas, nekonfliktuotų su tėvu ir t.t. Ir kad man nereikėtų su kiekvienu mokytoju apie jį kalbėtis, nes jis visiems užkliūva. Gerai dar, kad ne dėl elgesio...

jo...o as kartais nusikalstu sau ir pagalvoju, akd priekaistas, jog vaikas per sveikas ir amziais klausytis apie jo elgesi mieliau gal pakeisciau keliais biulioteniais..bet paskui pamastau...gerai, kad sveikas, matyt tas sveikumas ir duoda ta nerealia energija ir palanavima...tik...kaip jau minejau, perskaiciau daug straipsniu apie hiperaktyvuma, isgirdau ir psichologo-psichiatro nuomone ir nusiraminau, kad tai nera tas baisumas, diagnoze...o vat ieskau paaiskinimo jo poelgiams, reakcijoms ir indigo labiausiai atitiko..gal reiktu tiesiog pas Daumanta nuvesti ir isaisketu, ar indigo, ar tiesiog zmogus is prigimties energijos galiunas
Manau suprantat..kad kai ieskai atasakymo i klausimus, kuriu neatsako pedagogai ir specialistai, isbandai ivairias teorijas

Man neįtikėtinas tas teiginys, kad "indigo" pradėjo gimti tik neseniai. Tarsi anksčiau nebūdavo tų tipiškų "moksliukų", kurie laimėdavo olimpiadas, tačiau būdavo vieniši ir nepripažinti tarp kitų vaikų. Vadinkit Indigo, Deksteriais ar tos Simpsono sesutės (užmiršau vardą) vardu - esmė ta pati, tokių vaikų buvo visada. Nenuostabu, kad dabar tokių padaugėjo - vietoj anksčiau turėtos Tarybinės enciklopedijos (kitose šalyse - kitokių knygų) studijų atsivėrė kur kas didesnės savarankiško tobulėjimo galimybės. Mes tikrai turim galimybę pasekti tokio tipo vaikų gyvenimo trajektorijas - kaip taisyklė, visi pasiekė daugiau, nei statistinis vidurkis, ir didžioji dalis kažkokiu stebuklingu būdu neatpažįstamai pasikeitė, tapo mėgstami, gerbiami, įdomūs žmonės, gilios asmenybės. Matyt, aukšto intelekto, savotiško "užguitumo" ir užsispyrimo sintezė duoda fantastiškų rezultatų - jie išmoksta būti lankstesni "maskavimosi" tikslais, tačiau ir išsiugdo monstrišką sugebėjimą pritaikyti aplinką prie savęs, užuot taikęsi patys (gal tas "bukas" užsispyrimas čia kaltas). Kabinimasis į gyvenimą, beribis noras "visam pasauliui" įrodinėti, kas tai aš, troškimas savotiškos reabilitacijos už skaudžią vaikystę yra tarsi amžinas variklis. Jiems niekad negana šlovės, pripažinimo, laimėjimų. Perspektyva džiuginanti, tačiau bėda ta, kad daug vandens turi nutekėti iki to stebuklingo laiko, apie kurį, neabejoju, kad paslapčia jau dabar svajoja, kurį piešia, kurį žaidžia jūsų ir mūsų "indigo". Daug dar ašarų bus išverkta, daug nuoskaudų ir pažeminimo patirta. Šimtą kartų jausis vienišas, tūkstantį - nesuprastas, milijoną - nelaimingas. Kaip palengvinti vaikui šį periodą - čia pagrindinis klausimas. Ar turit kokį receptą?

Erszebeth, tavo mintys tikrai vertos demesio! Visiskai su tavimi sutinku!

Manau, svarbu tokiems vaikams padeti isgyventi sunkumus, padeti suprasti save ir kitus, padeti susirasti draugu, o ne uzklijavus etikete "indigo" ar pan., bejegiskai nuleisti rankas ir palikti savieigai. Tevai gali padeti vaikams nustatydami ribas, ir aukledami juos, o ne atvirksciai. Gal vaikui todel ir norisi pasinerti i savo fantaziju pasauli, nes jam uzkrauta per didele nasta pakeisti pasauli, apsaugoti nuo tokio "netobulo" pasaulio save ir savo mama, ar net isauginti ja .

Teiginys, kad "indigo" pradėjo gimti tik neseniai, mano manymu, yra absurdiskas. Visais laikais buvo visokiu vaiku... Tik ju auromis niekas nesidomejo ir knygu apie tai nerase... Buvo laikai, kai vaikai zmonemis nebuvo laikomi...

Na siek tiek nesutinku. Tai, kad mes neseniai pradejome dometis auromis, dar nereiskia, kad to nedare visas pasaulis. Todel ir atrasti indigo vaikai buvo stebimi visame pasaulyje zymiai anksciau nei mes suzinojome apie bet kokias auras.

Taip pat dar karta pameginsiu suprantamiau sudelioti zodzius, kas tai yra indigo vaikas. Tai nebutinai toks vaikas, kuris turi kazkokiu ypatingu sugebejimu ar yra hiperaktyvus. Taip, ir moksliuku, kuriu niekas nesuprato ir hiperaktyviu vaiku ir matanciu auras buvo visais laikais. Bet sie pozymiai neapsprendzia indigiskumo.

Indigo tai vaikai, kurie gimsta be archetipinio poziurio i pasauli. T.y. evoliucijos eigoje sitas poziuris nuolatos kinta. Senu senoveje zmones gimdavo su igimtu instinktu isimaitinti ir isgyventi. Ju auros buvo tarkim violetines. Veliau eme gimti zmones tarkim su rudomis auromis ir civilizacija siek tiek pakito - zmones eme kariauti. Ir kariavo visas pasaulis. Veliau eme gimti zmones su tarkim zaliomis auromis, skatinanciomis zmones burtis i klanus. Eme kurtis bandos, partijos, mafijos, revoliucionieriu bandos, partizanai, kad ir kolukiai bei musu sajudis ir nepriklausomybes atkovojimas priskiriamas sitai epochai. Zmogaus gyvenimo gerove eme priklausyti nuo to, kokiai bandai priklauso. Is to atsiranda korupcija ir visa kita, nes kiekvienas nori kilti.
Gi dabar eme gimti zmones su zydra aura. Ja turintis zmogus nebenori priklausyti jokiai partijai bandai ar grupuotei. Jis nepripazista autoritetu garbinimo. Tai zmones, kurie ims ardyti nusistovejusia santvarka ir ims vertinti kiekvieno poelgius o ne varda.
Tai paprasciausia evoliucija. Todel jie ir vadinami ateities vaikais. Tiems, kas tiki pranasystemis - tai situ vaiku gimimas ir pasaulio perversmas buvo seniai ispranasautas. Tiems kas netiki - viska gali paaiskinti evoliucijos teorija. Nes evoliucija nera baigtinis procesas. Jis vyksta ir vyks nepriklausomai nuo to tikime mes tuo ar ne.

Taigi, labai primityviai bandziau paaiskinti, kas tai yra indigo.

Niekas nekalba apie tai, kad reikia uzklijuoti etikete, kaip pateisinima ir nieko nedaryti. Su savo sunumi dirbu labai daug. Bet jam, kaip ateiviui reikia pasakoti tokius dalykus apie sita musu pasauli, apie kuriuos kiti vaikai atsinesa supratima gimdami.
Tokie vaikai nesupranta, kas yra pagarbi baime suaugusiam. Jie tiesiog nesugeba jos jausti ir kaip jam paaiskinti, kad jei to nedarys, jam gali kilti daug sunkumu. Arba atvirksciai, jie niekada nenusisuks nuo atstumtuju vien del to, kad visi taip daro (pazistamas jausmas, kai visi klasiokai tyciojasi is vieno vaiko ir niekas nedrista jam akivaizdziai padeti, nes tokia visos klases autoritetu valia?) Indigo vaikams nera tokios autoritetu valios - jie ignoruos kiekviena autoriteto sprendima, jei jis yra neteisus. Manot tai lengva?
Taigi, su vaiku dirbu begalo daug, bandydama ji sutaikyti su visuomene. Tuo tarpu visai neturiu tokiu problemu, kurias turi kitu vaiku mamos - sukarpytos uzuolaidos, isgadintas makiazas, primustas kaciukas ar kitos isdaigos. Galiu juo pasitiketi kaip suaugusiu. Galiu juo pasikliauti ir zinau, kad niekada nenuvils.
Tik negaliu irodyti, kad kazka reikia daryti butent taip, o ne kitaip, nes taip reikia. Arba kazko negalima, nes tiesiog negalima.
Ir ribu nustatyti tokiems vaikams nelabai imanoma, nes jie tas ribas siek tiek kitaip suvokia. Jei tos ribos turi prasme ju galvoje, tai net nustatineti nereikia - pasakei ir viskas, antra karta nereikia, bet jei jiems tai atrodo absurdiska (pvz, kad negalima kaimynui rezti tiesos i akis, nes jis suauges ir reikia ji gerbti ir patyleti) tai jokios taisykles nepades.

SimomamaVilma, buk gera patark. kaip elgtis ir tvarkyti tokias staigias audringas reakcija (irgi nera pagarbos suaugusiam, nebent jis ta zmogu myli, yra emocinis rysys)pvz. pamate katina tupinti ant suolo ir staigiai stipriai ji nustume, kad katinas nuleke nuo suolo. Klausiu, kam skriaudi katina? Man atsako, negalima katinui ant suolo, neliks vietos vaikams...paaiskinima suprantu, bet kaip padaryti, kad tame veiksme nebutu tiek jegos, sakyciau skaudinancios jegos.Buna situaciju, kai tokia stipri ir pilna jegos reakija buna i zmogu..ir tada darosi baisu, kas dresis, jei nesugebesiu sutvarkyti tokios reakcijos iki mokyklos, juk ta jega augs ir tokie pastumimai ar kumstelejimai, gali buti traumos

Dievulėliau Taigi gryni paistalai Sutinku, kad galima vartoti "indigo" sąvoką apibrėžiant tam tikro tipo, sudėtingo charakterio vaikus - bet požymiai turi būti apčiuopiami, empiriniai. O jeigu pagrindinis požymis, pagal kurį sprendžiam, ar aptariamas objektas priklauso tai objektų kategorijai, yra auros (kuri pati savaime yra problemiška sąvoka, neturinti empirinio atitikmens, taigi, tuščia) spalva - tada ir pati klasifikacija tampa juokinga ir apgailėtina tuo pat metu. Tada galima suskirstyti žmoniją į tokius, kurių varltkatas yra raudonas, o kurių mėlynas, ir prie tų "raudonų" priskirti savo laiptinės gyventojus, o mėlyniems - visus kitus pasaulio žmones, ir atkakliai neigti, kad klasifikacijos kriterijus yra ne gyvenimas atitinkamoje laiptinėje, o varltkatiškumas. Ir tie, kurių varltkatas yra raudonas, yra ypatingi, su jais reikia elgtis atsargiai, nes jie gali jus apkalbėti už tai, kad pridrabstėte laiptinėje šiukšlių prie vamzdžio, o visi kiti, tikėtina, kad dėl to neapkalbės. Apie istorijos, evoliucijos sampratą išvis patyliu - nesusipratimas totalus, net nėra ką komentuoti.

Tačiau nors pati teorija - grynas nesusipratimas, problema, kurią ji užkabina, niekur nedingsta. Atmetus auros sąvoką ir su ja susijusius marazmus, lieka gan detalus tam tikro charakterio vaizdas. Bet matyt, kad konkrečių patarimų, išskyrus parapsichologines sapaliones, čia nerasiu... Nenuostabu, kad auklėjant tokius vaikus mamoms ir auklėtojams gali ir stogai pavažiuoti (tokia išvada kaip tik ir peršasi, skaitant tokias pseudoteorijas). Pačios mamos, užuot sprendę problemas, bėga į fantazijų (aurų) pasaulį, neatsilikdamos nuo savo lakios fantazijos vaikų. Bet vaikams atleistina, jie išaugs, o kiek neišaugs - pritaikys savo fantazijas darydami atradimus arba kurdami meno kūrinius. Suprantu, kad tėveliams smagu, kai jų problemiško vaiko charakterio tipas "pakylėjamas" - kad tai ne prietranka, "durnius su durelėmis", o žmonijos gelbėtojas. Jau vien dėl to ir vaikas turėtų imti geriau jaustis. Iki šizofrenijos - vienas žingsnis. Bepročiai juk kažkada buvo laikomi pranašais, o jų kliedesiai - Dievo balsu. Linkite to savo vaikams?

Priduriu, kad nieko asmeniško neturėjau omeny, tiesiog tokios mintys kilo perskaičius pasisakymus.

As gi ir rasiau, kad mano aiskinimas labai suprimityvintas... Bet nesvarbu, neturiu tikslo nieko ir niekam irodineti, kiekvieno valia kuo tiketi, o kuo ne. Tik galiu nuraminti - nei as, nei mano vaikas, nei tie, kurie augina indigo vaikus visai nera panasus i sizofrenikus (turiu siek tiek patirties juos atpazinti). Greiciau panasus i pasimetusius del to, kad nori vaikus aukleti kaip visi, o neiseina... O tai, kad apie tai snekame, rodo, kad nesame abejingi problemoms, o stengiames jas ispresti.

Alchemie,
Susiduriu ir as kartais su tokia agresija (tik maniskio neikada nebuna nukreipta i gyvunus). Buna, kad net mane puola su kumsciais, jei mano elgesys pasirodo jam perdaug izeidziantis. Bandziau viska - pokalbis, verkimas (nes man skauda), barimas, isvarymas i kita kambari... Taip, jis po viso to pergyvena, paskui stengiasi atsiprasyti, labai nepernesa vengimo (kai apsimetu supykusia ir ilgiau nebendrauju). Bet kita karta buna vel tas pats. Dabar, kai jis paaugo ir yra pakankamai stiprus ivedziau taisykle - tu man, as tau. Jis man bakst - as jam atgal (zinoma proto ribose, o tai dar kas nors pagalvos, kad musames). Tiesa, po to, kai ivedziau sita taisykle ir viena karta parodziau jam, kaip tai skauda, antro karto kolkas nereikejo.
O siaip, kai jis buna gerai nusiteikes, stengiuosi daug kalbetis - piesiu jam savo sugalvotas pasakas, kuriomis mokau gerbti kita zmogu, jo vidini pasauli, turim susikure keleta pavadinimu savo problemu ivardinimui (jis labai prisirises ir labai pergyvena, kai man reikia kur iseiti be jo).
Labai ji ramina, kai kiekvienai progai pasitaikius kartoju, kad ji myliu. Nes jo kova su pasauliu atima is jo daug jegu ir jam to labai reikia.
Nezinau, ar tame rasi patarimu sau. As ir pati daznai nezinau, ka reiketu daryti.

"The Crystal Children: A Guide to the Newest Generation of Psychic and Sensitive Children. Doreen Virtue. Šioje knygoje pasakojama apie naują vaikų kartą, atėjusią po Indigo vaikų. Tai apytiskliai 0–5 metų amžiaus vaikai. Šie vaikai panašūs į Indigo - išlavėjusia psichika ir jautrumu, tačiau be tamsiosios pusės pykčio. Šie vaikai šnekėti gali pradėti vėliau nei įprasta, tačiau pasižymi telepatinėmis savybėmis bei ypatingai gerai bendrauja su motina neverbalika. Dėl savo jautrumo šie vaikai gali blaškytis ir virkauti minioje. Jie ypatingai domisi gamta. Šios knygos autorė aprašo stebėjusi vaiką, vaikščiojantį nuo vieno medelio prie kito, kiekvieną apkabinant. Šie vaikai nuostabūs tiek išore, tiek vidumi. Jie gali kalbėti apie praėjusius gyvenimus, kitas galaktikas, išreikšti gilią įžvalgą, kalbėdami apie meilę ar taiką. Daugelis šių vaikų tėvų suvokia šių vaikų ypatingumą. Knygoje labai daug interviu su pačiais Kristalų vaikais, jų tėvais bei mokytojais. Aptariami auklėjimo bei mokymo būdai, leidžiantys išlaikyti šių vaikų laimę, sveikatą bei talentus.. "

Nu va, tos kurios daba gimdo, indigo vaiku nebegimdo, o gimdo kristoliukus kokius tai. Marazmas visa tai ir paistalai. Kad yra vaikai genijai tai sutinku. Kad yra hiperaktyvus, agresyvus-taip, bet tai jau problema, kuriai skiriama daug demesio ir kuri gydoma. Agresyvus elgesys su gyvunais, tevais tai jau puiki vaiko perspektyva atsidurti "Lietuvos ryto" 5-ame puslapyje. Tai elementarus elgesio sutrikimai ir patarciau pasikonsultuoti vaiku raidos centre, tapsite etatiniais jo lankytojais ir baigsit svaicioti apie unikaluma, nes tai neunikalu, o baisu.Dar baisiau, kai tevai svaigsta apie ka tai empirisko pateisindami savo vaiku slykstu elgesi, o nesuteikia pagalbos. Taigi zinojau ir as tokia indige, kuri svaiciojo apie tai, kad ji kokia tai Maryte, onyte, kita diena ateive, o baigesi tuo, kad pradejo sysioti naktim i lova. Teko siek tiek pasigyditi ir su sysiojimu i lova pasibaige sapaliones. Matot indigo vaikus irgi galima pagydyti, tik turekit noro ir sveiko proto.